Nacionalinės premijos laureatas Eugenijus Miliūnas: Nereikia pirkti žvaigždžių lietuvių sąskaita

Visi sveikinimai, tiek šventiniai, tiek laimėjus Nacionalinę kultūros ir meno premiją architektą Eugenijų Miliūną užklumpa studijoje, kur jis tebesigydo po insulto ir... tebedirba. „Aš gyvenu biure, - paaiškina laureatas, - nes iš tiesų rimtai sergu ir, paprastai tariant, dirbdamas bandau gydytis“. Prieš metus patyręs insultą E.Miliūnas sako vadovavimą savo studijai perdavęs jauniems architektams, o jis tik patariantis jiems, kiek galįs. Nacionalinė premija architektui skirta už „konceptualių architektūros erdvių suvokimą, už šiuolaikinių visuomenei reikšmingų pastatų sukūrimą“.

- Paskelbus laureatų pavardes turbūt mieliau už sveikinimus buvo girdėti sakant: Simai, esate jos vertas! Gal išduotumėt paslaptį, kodėl jus vadina Simu?

- Mūsų kurse buvo trys Eugenijai, tai kad nesipainiotų, vieną vadino Nilu, o mane Simu. Tas vardas taip prilipo, kad tapau Simu vos ne visam gyvenimui.

- O kas paakino visam gyvenimui susisieti su architektūra?

- Galėčiau sakyt, kad fizikos mokytoja, kartu buvusi ir klasės auklėtoja. Ji sakė: tau neblogai sekasi piešimas ir matematika, galėtum būti architektas. Mano motina, nors ir ne profesionalė, puikiai paišė, matyt, šitą gebėjimą būsiu perėmęs iš jos. Ji buvo bibliotekininkė. Garliavos miestely, kur gyvenome, biblioteka buvo aukštu žemiau ir aš, galima sakyt, gyvenau tarp knygų. Į biblioteką nueidavau net vakare, net naktį paskaityt knygų ar pavartyt žurnalų; daug literatūros supo ir tebesupa mane. Toks ir liko junginys - gyvenime labai mėgstu ir fiziką, ir filosofiją, mėgstu menus, ypač tapybą. Architektūra - tarsi vidurkis tarp grynojo meno ir mokslo, intuicijos ir racionalaus pažinimo.

- Tai gal jūsų tėtis buvo arti mokslo?

- Ne, mano tėtis buvo paprastas melioratorius, darbų vykdytojas, dažnai dirbdavo kaime ir galbūt todėl mes, miesto vaikai (mano tėvai ir seneliai taip pat buvo miesto žmonės), radom ryšį su gamta, kurią mama ypač mėgo. Ir galbūt dėl to esu „supainioto“, nuo vaikystės „sumišusio“ intelekto žmogus, kuriam artima ir matematika, ir gamta, ir menai, ir netgi sportas. Futbolą žaidžiau ne taip blogai, instituto rinktinėje net su tokiais garsiais futbolininkais kaip Kęstutis Latoža, Stasys Paberžis. Įvairiapusiškas pasaulio matymas architektui gal net pravartus, nes ši veiklos sritis reikalauja universalumo; negali specializuotis ar užsisklęsti erdvėje - regos laukas turi būti itin platus. Gal dėl to net šiokiu tokiu diletantu tampi negalėdamas į vieną sritį gilintis, tačiau konstruojant pastatus, urbanistines erdves, kontekstas tiesiog būtinas.

- Geram architektui tikriausiai būtinos dar ir fantasto savybės?

- Taip, bet ši savybė būdinga visiems kuriantiems žmonėms. Jei visiškai atvirai, architektūra vis dėlto yra istoriškai susijusi su tam tikru visuomenės elitu. Statiniai, jų grupės ar net miestai rasdavosi vadovaujant valdovams, karaliams ar kitiems aukštuomenės atstovams ir t.t., todėl architektas yra šiek tiek priklausomas nuo aukštuomenės, kuri kiekvienoje kultūroje atitinkamai kita: sakysim, Romos imperijos laikais suvokiama vienaip, Renesanso laikotarpiu - kitaip ir t.t.

- O dabar kaip?

- Aukštuomenė tampa humaniškesnė, architektų veikla - demokratiškesnė, ir tai yra pozityvu. Tačiau kaip visada - viena gaunant, prarandama kita: architektūra truputį subanalėjo, ir ne ji viena, bet ir muzika, ir teatras, ir kiti menai, kurie artėjo prie žmogaus. Galvoju, kad gyvenimas parodys, koks turėtų būti santykis tarp elitiškumo ir masiškumo, bet vienas filosofas yra pasakęs, kad liaudies pritarimas yra blogio įrodymas. Prieštaringas ir diskutuotinas klausimas, ar, sakysim, architektūros menas turi patikti visuomenei, ar kultūra turi nusileisti, pavadinkime, iki menkai išprususių visuomenės sluoksnių lygmens. Bet pasaulis mainosi ir, tikėkime, pozityvumo link.

- Kai „Respublika“ sveikino jus su apdovanojimu, užsiminėte apie keistą architektūros charakterį...

- Kai atvažiuoji į kitą miestą ar į kitą valstybę, jų žmonių dar nepažįsti, bet pamatai kevalą - architektūrą ir pagal ją kiekvienas iš mūsų, net ne architektas, susidarome nuomonę ne tik apie statinius, kuriuos matom, bet ir apie tuos žmones, kurie juose gyvena. Architektūra perduoda informaciją apie tautą, bendruomenę. Tik paskui įsigilinama, kokia vis dėlto tai tauta, kokie žmonės, kaip jie bendrauja, ką jie myli, ko nekenčia, ko siekia. Architektūra iš tiesų vaidina nepaprastą vaidmenį ir yra labai įtakinga, nors tai daro tarytum paslapčia.

- Įdomu, ką tartų svetimšalis apie lietuvių tautą, pavaikščiojęs po, sakysim, Vilniaus naujuosius rajonus?

- Europoje ir apskritai visam pasaulyje nauji rajonai architektūros požiūriu nebuvo vien tik pozityvūs, bet Lietuvoj rastume pavyzdžių, kai tie ne visiškai vykę sprendimai buvo įgyvendinti geriausiai. Pavyzdžiui, sostinės Lazdynų mikrorajonas, neatsižvelgiant į tuometį kultūrinį ir istorinį kontekstą, buvo pažangus reiškinys. Dabar aplinka demokratiškesnė, daugiau žmonių siekia gyvenimo kokybės, tačiau jų galimybės skiriasi, nors politikai bando tikinti, kad jos vienodos. Gyvenimas rodo, kad ne visiškai taip. Aš pats manau, kad architektūra lieka elitinės kultūros dalis.

- Visa, kas geriausia, elitui, visa, kas lieka - paprastiems žmonėms?

- Ne, nėra taip. Tas, kas buvo kuriama (ypač architektūra) išskirtinai elitui, dabar bandoma padaryti, kad ji būtų prieinama visiems žmonėms, kad žmonės nebūtų dirbtinai atskiriami vieni nuo kitų. Elitiškumas reiškia profesionalumą, aukštą visais atžvilgiais kokybę, suteikiant ją kuo daugiau žmonių. Manau, tai šio ar būsimo laikotarpio iššūkis. Jeigu mes sieksime tą iššūkį realizuoti leisdami kartelę žemyn, jei pasirinksime menkavertį meną jo elitiškumo sąskaita, gyvensime skurdžioje visuomenėje. Politiniai pasikeitimai Lietuvoje sudaro galimybes ypač jauniems žengti į pozityvesnį gyvenimą ir kultūrą, tik jiems reikia padėti išnaudoti tas galimybes laiku įsijungiant į aktyvų gyvenimą.

- Ar to mokote studentus Dailės fakultete Kaune?

- Sunku atsakyti trumpai... Na, apskritai kūryba, kurios bandau išmokyti juos, yra ta sritis, kurios dar pats nemoku. Gyventi gyvam organizme, tampant jo dalimi, kuriant, jį papildant, o ne mechaniškai atkartoti aplinką, kurioje gyveni, nėra paprasta, - to mokaisi visą gyvenimą. Greičiau gal tik patarti jiems galėčiau nebijoti pasikeitimų ir žvelgti į juos pozityviai. Nors stabilūs dalykai yra patrauklūs, bet pasikeitimai ypač svarbūs norint ne tik išmokti gyventi nuolat kintančiame pasaulyje, bet ir patiems jį keisti.

- Esate projektavęs ir dailės galeriją, ir sporto areną, ir bažnyčią. Ar pastarąją projektuojant reikėjo išskirtinio požiūrio?

- Yra skirtumų. Statydamas bažnyčią turi išryškinti dvasinį žmogaus požiūrį į gyvenimą. Bažnyčia atitrūkusi nuo buitiško pasaulio ir, lyginant ją su kita materialia veikla, yra kita pakopa, dvasiškai išryškinta esmė, tai kultūrinės veiklos viršūnė. Tai statinys, kur meldžiamasi, kur apmąstoma egzistencija, kur bandoma ieškoti ryšio su dvasiniais pavidalais, užtat ir jo statymo procesas yra kitoks, daug sudėtingesnis.

- Svarbu būti tikinčiam?

- Vienas kunigas labai gražiai pasakė, kad norint gero rūbo kunigui, tereikia gero siuvėjo. Aš nežinau, bet manau, kad kiekvienas žmogus savo prigimtimi tiki, juk gyvasties sąlyga tokia - tikėti. Klausimas tik tas, ką tiki tas žmogus. Vienam reikia Dievo modelio, kitam reikia žmogiškų santykių, kitam kosminio, galbūt iracionalaus, na, ir fantastinio pasaulio įvaizdžio, - tikėjimas turi labai daug formų, bet be jo žmogus kaip ir be oro negali egzistuoti. Kiekvienas išsilavinęs ir ypač kuriantis žmogus turi pagarbiai žiūrėti į tikėjimą, nes net netikėjimas yra tam tikras tikėjimo būdas. Juk iš tiesų nėra žmogaus, neturinčio dvasinio pasaulio. Jis gali manyti, kad puikiai apsieitų ir be jo, bet tai iliuzija, nes be jo jis paprasčiausiai miršta.

- Gugenheimo muziejų seriją esat pavadinęs architektūros popso pavyzdžiu. Skaičiau, kad jūsų projektuotą „Žalgirio“ areną jau nusižiūrėjo ukrainiečiai. Ar kartotė negresia ir jūsų kūriniui?

- Statiniai, kaip žinome, skiriasi savo paskirtimi, svarba, menine verte... Sporto rūmai nėra tas objektas, kurį būtina menine prasme išaukštinti, ir gal net „nesveika“ būtų taip daryti, nes atskirtum nuo žmonių. Sporto pastatai nėra architektūros viršūnė, jie skirti daug masiškesniems renginiams nei, sakysim, muziejai ar ta pati bažnyčia. Man neatrodo blogai, jei jie panašūs, - dalis mūsų egzistencijos kaip tik yra keitimasis informacija ir kultūra. Kaip išmokstama tarp žmonių bendrauti, lygiai taip reikia išmokt bendrauti ir tarp tautų. Aš netgi džiaugiuosi, kad mums tenka dirbti su Ukraina, su kuria mus sieja istorinis ryšys. Nieko peiktino, jei kokie nors mūsų laimėjimai jiems pasirodys pozityvūs, nieko peiktino, jei jie pasiūlys ką nors savo, kuo mes galėsime pagerinti savo pasaulį.

- Gal tiesiog esat skeptiškas pačiai Gugenheimo idėjai?

- Nesu skeptiškas, tik manau, kad jų diegimo forma nustumia pačius lietuvius Lietuvoje. Man atrodo, kad lietuviai dar gali labai daug ką padaryt ir nebūtina pirkti elitinių žvaigždžių jų sąskaita. Nors, kita vertus, gal kartais pravartu, kad kitų tautų menininkai mus, lietuvius, padrąsintų ar paskatintų. Tačiau vis tiek lieku truputį skeptiškas istorinio konteksto atžvilgiu: dideliam norui kviestis užsienio svečių, manau, reikia ir didelio žmonių palaikymo. Visuomenė turi pribręsti tokiai akcijai. Tai, kas turi būti natūralu, dabar dar yra labai dirbtina.

- Sau namus esat susiprojektavęs?

- Sau? Esu tas batsiuvys, kuris batų neturi. Žinot, sau daryti ką nors nelabai įdomu ir prasminga, paprastai vis tiek žmogus kuria kitiems. Sau yra kūryba kitiems, jeigu galima taip pasakyti. Kai pastatus projektuoji, statai, galvoji ne apie save, o apie tuos žmones, kam darai. Gal kai buvau jaunas, sau ir buvo įdomu, bet dabar, tokių metų (man jau šešiasdešimt), neįdomu sau statyt. Ir nelabai reikia.

- O kokį nors svajonių projektą nešiojat mintyse?

- Dabar pats sau esu svajonių projektas - bandau pagyti.

- To iš visos širdies jums ir linkime.

Eugenijus Miliūnas gimė 1952 m. rugsėjo 8 dieną Panevėžyje.

1975 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), įgijo architekto specialybę.

1980-97 m. dirbo architektu AB „Miestprojektas“ Kaune.

Nuo 1993 m. dėsto VDA Kauno dailės instituto Architektūros katedroje (docentas).

Nuo 1992 m. vadovauja individualiai projektavimo įmonei E.Miliūno studijai.

Žymesni projektai: Mykolo Žilinsko dailės galerija, prekybos centrai „Kalniečiai“ ir „Rėda“ Kaune, paminklai tremtiniams Rokiškyje ir 1941 metų birželio sukilėliams Kaune, Kotryniečių vienuolynas ir Šv.Dvasios bažnyčia Kaune, Šiaulių ir Kauno „Žalgirio“ sporto arenos.