Nedideli Liepos Mondeikaitės nuklydimai

Respublika.lt, Eimantė JURŠĖNAITĖ

2014-06-25 10:58

Didžiaakė atlikėja ir grupės „Pop ladies“ narė Liepa Mondeikaitė (24) tiesiog spindi. Rodos, dabar jos laikas. Dainininkė - viena populiariausių lietuviškos scenos divų, kurios koncertinis grafikas tiesiog užpildytas, o jos asmeniniame gyvenime atsirado žmogus, atnešęs labai daug meilės ir privertęs skrajoti padebesiais.

- Vasara vieniems atostogų metas, o tau pats darbymetis. Ar tikrai koncertų grafikas užpildytas iki rudens?

- Taip, nors galutinis grupės „Pop Ladies“ grafikas dar nėra visiškai aiškus, užsakymų nuolat daugėja, visi savaitgaliai bus skirti darbui. Tačiau aš džiaugiuosi, kad vasara – darbymetis. Esu veikli ir apskritai nemėgstu sėdėti vietoje, man reikia darbų, veiklos. Koncertai man ir darbas, ir hobis, ir malonumas. Nors pasiruošimas koncertams vargina, viską atperka koncertai. Nėra geresnio jausmo nei stovėti scenoje. Be to, koncertuodama labai daug pamatau: Tytuvėnus, Dubingius ir kitus gražiausius šalies kampelius, į kuriuos niekada nesugalvočiau nuvykti - kaimelius, sodybas, miestelius. Puikiai sutariu su grupės merginomis, tad turai – vienas malonumas.

- Tavo kolegės iš „Pop Ladies“ patyrusios scenos vilkės. Ar jos daug išmokė?

- Išmokau daug – bendravimo su publika, kaip atrodyti ir kaip elgtis scenoje. Jos turi sukaupusios nemažą bagažą tiek sceninės, tiek gyvenimiškos patirties. Jos tapo mano draugėmis. Būna, kad draugių nematau mėnesiais, o su grupės merginomis susitinkame kiekvieną savaitgalį. Žinau, kad prireikus galiu kreiptis į jas pagalbos, kaip ir jos į mane. Labai džiaugiuosi, kad jos yra mano gyvenime ir mes susibūrėme į vieną grupę. Anksčiau mane labai žeisdavo, kai į jas skriedavo piktos kritikos strėlės, puikiai žinau, kokios puikios jos moterys. Nežinau, kodėl žmonės remdamiesi tik savo prielaidomis gali drabstytis purvais, tačiau išmokau į juos nekreipti dėmesio. Yra žmonių, kurie mus mėgsta, klausosi, būtent dėl jų mes ir stengiamės.

- Kaip klostosi tavo solinė karjera?

- Žinoma, koncertų su grupe bus kur kas daugiau, tačiau surengsiu nemažai solinių koncertų. Keliausiu po Lietuvą: Pakruojį, Radviliškį, pajūrį ir kitus Lietuvos kraštus. Nesakau, kad blogai tai, ką mes atliekame su „Pop Ladies“, bet džiaugiuosi galimybe savo koncertuose atlikti kiek kitokią muziką. Tiesiog ji skirta kitokiai publikai. Soliniuose koncertuose atlieku savos kūrybos dainas, o tai muzikantui – pats didžiausias malonumas ir įvertinimas.

- Būna dienų, kai tenka dainuoti 2-3 koncertuose. Kaip atsigauni po tokio krūvio?

- Tikriausiai ilsiuosi taip, kaip ir visi kiti žmonės – išsimiegu, pabūnu namuose ir atsigaunu. Nors šiaip laisvalaikiu labiau mėgstu aktyvią veiklą, nemėgstu sėdėti prie televizoriaus, verčiau einu pasivaikščioti. Man visąlaik reikia kur nors eiti, ką nors pamatyti. Praeitą vasarą išbandžiau jėgos aitvarus. Ir šią vasarą nuvykusi pas tėvus į Klaipėdą imsiuosi šios kiek ekstremalios veiklos.

- Nacionalinio kraujo banko akcijoje tapai neatlygintina kraujo donore. Kiek jau kartų esi dalyvavusi tokiose akcijose?

- Pirmiausia labai džiaugiuosi, kad akcijos metu driekėsi ilgos savanorių eilės, tai reiškia, kad yra daug aktyvių, pilietiškų ir savo pareigą atliekančių žmonių. Iš tiesų manau, kad sveikų žmonių pareiga padėti ir tapti kraujo donorais, nes ši vos pusvalandį trunkanti procedūra gali ilgam pratęsti kažkam gyvenimą. Juk niekada nežinai, kad kraujo prireiks bet kuriam iš mūsų ar brangiausiems mūsų žmonėms. Ypač smagu, kad atėjo daug jaunų žmonių. Vadinasi, mano kartos žmonės išprusę ir tikiuosi, kad jų tik daugės. Pati kraujo duodu antrą kartą. Pirmą kartą daviau dalyvaudama televizijos projekte „Aš myliu Lietuvą“. Tai tikrai ne paskutinis kartas, kai prisidedu. Be to, ateityje planuoju tapti kraujo čiulpų donore ir įsigyti donorystės kortelę. Labai raginčiau visus prisidėti prie tokių gražių akcijų, aukoti kraują ir išgelbėti kažkam gyvybę, juk už ją nieko pasaulyje gražesnio nėra.

- Stengiesi padėti kitiems, o kaip rūpiniesi savo sveikata ir gerove?

- Aš puikiausiai suprantu, kaip svarbu savimi rūpintis. Žinau, kokia svarbi ir organizmui reikalinga sveika mityba. Tik aš esu iš tų žmonių, kurie mėgsta valgyti daug ir skaniai, todėl kartais man nepavyksta laikytis svarbiausių principų. Pavyzdžiui, kelis mėnesius rinkausi, ką valgau, stengiausi vartoti daugiau vištienos, salotų, visiškai atsisakiau greitojo maisto. Tačiau ėmiau ir nuklydau – savaitei išklydau iš sveiko mitybos kelio. Tačiau vėl sugrįžau. (Juokėsi.) Pradėjau sportuoti, sveikai maitintis ir vos per kelias dienas pastebėjau, kad pagerėjo mano savijauta, nuotaika, atsigavo organizmas. Kilogramai taip greitai, kaip norisi, nekrenta, tačiau kai gerai jaučiuosi, esu labiau patenkinta ir savo išvaizda. O, kaip žinoma, kai esame nepatenkinti savimi, erzina ir viskas aplinkui. Visi turime demonų, visi nuklystame, tačiau rūpintis savimi svarbu. Nuklysti žmogiška, tačiau nėra gerai, kai vieną mėnesį sveikai maitiniesi ir vienuolika valgai ką nori. (Juokiasi.)

- Ir sportuoti pradėjai?

- Buvau padariusi poros savaičių pertrauką, tačiau dabar vėl sąžiningai mankštinuosi. Nors dažnai būna labai sunku prisiversti, uždariusi sporto salės duris jaučiuosi puikiai, kaip didelį darbą nuveikusi. Labai motyvuoja rezultatai – gerėjanti savijauta ir gražėjančios kūno linijos. Kai tinkamai save motyvuoji, sportas tampa gyvenimo būdu ir būna sunku be jo gyventi. Manau, kad sporto rūšių yra įvairių, todėl kiekvienas gali atrasti sau tinkamiausią. Vaikščiojimas - taip pat mankšta. Galima tiesiog palikti automobilį kieme ir važiuoti dviračiu, eiti pasivaikščioti. Kartais tiesiog pakanka turėti daug veiklų, aktyviai gyventi, turėti užsiėmimų.

- Esi medicinos studentė. Kaip manai, ar žmonės suvokia, kad jų sveikata – jų asmeninė atsakomybė, o medikai - tik pagalbininkai, padedantys spręsti iškilusias sveikatos problemas?

- Gydytojas - tik pagalbininkas. Jis negali būti visų problemų sprendėjas. Dažniausiai problemas žmonės sukuria patys, nes savęs nesaugo. Kartą, kitą sutrikdžius sveikatą, gali nepadėti ir pats geriausias gydytojas. Kol žmonės nesusiduria su sveikatos sutrikimais, apie tai negalvoja. Dirbi, leki, neišsimiegi, nepavalgai laiku, išbėgi į lauką su drėgnais plaukais ir panašiai, nes kažkur skubi, nori sutvarkyti reikalus, uždirbti pinigų ir net nepagalvoji, kokių pasekmių sveikatai tai gali turėti. O kai susiduri su liga, supranti, kad pinigai, namai ir gražios mašinos nieko verti. Aš ir pati taip elgiuosi, kartais kitaip tiesiog neišeina.

- Daugelis įpratę tave matyti scenoje, todėl sunku įsivaizduoti kalbančią apie traumatologiją ar chirurgiją. Kaip nutiko, kad nuo vaikystės muzikuojanti „Dainų dainelės“ laureatė pasuko į mediciną?

- Mano abu tėvai medikai. Menas mūsų šeimoje vertinamas, pati 8 metus mokiausi skambinti fortepijonu ir tėvai tikrai nedraudė rinktis muzikos studijų. Tačiau galvojau, kad pati jausiuosi tvirčiau, stabiliau stovinti ant žemės, jei pasirinksiu rimtesnes studijas, po kurių gausiu nuolatinį darbą. Muzika toks dalykas - arba pasiseka, arba ne. Džiaugiuosi, kad mano karjera susiklostė, kad stoviu ant lietuviškos muzikos scenos ir galiu iš to pragyventi. Prašyti iš tėvų pinigų nenoriu, todėl reikia jų užsidirbti pačiai. Vis dėlto suprantu, kad tai laikina. Viskas keičiasi: laikai, žmonių skoniai, atsiranda naujų veidų, talentų. Nepakeičiamų nėra. (Šypsosi.)

- Nemanai, kad populiarumas amžinas? Nesitiki, kad būsite kaip Madona, kuri dešimtmečiais nenulipa nuo scenos?

- Nemanau, kad to norėčiau. Kol esu jauna, kol man sekasi, kol neturiu kito pajamų šaltinio, mėgaujuosi galimybe būti scenoje. Tai iš tiesų galimybė, pasitaikanti ne kiekvienam. Todėl labai ją vertinu, saugau ir džiaugiuosi, kad aš, o ne kažkas kitas stovi mano vietoje.

- Nuolat bėgi, skubi. Ar širdies draugas Evaldas nesiskundžia dėmesio stoka?

- Jis taip pat dirba, yra užsiėmęs, tačiau visuomet atrandame laiko pabūti kartu. Susiplanuojame darbus ir kartu vykstame į keliones. Jis puikiai supranta, koks yra mano darbas, kad visi savaitgaliai jau suplanuoti, ir tikrai nepurkštauja. Man gera, kad jis aukoja savo laisvalaikį ir vyksta su manimi į koncertus, nes jam geriausias laisvalaikis – būti su manimi! (Šypsosi.)

- Kokių spalvų jis suteikė tavo ir taip spalvingam gyvenimui?

- Dabar dažnai sulaukiu aplinkinių komplimentų, kad aš tiesiog švyčiu. Anksčiau man sunkiai sekėsi susirasti antrąją pusę, teko patirti skaudžių išgyvenimų, bet dabar radau žmogų, su kuriuo man gera, viskas klostosi savaime, labai natūraliai. Esu laiminga ir įsimylėjusi, o ko daugiau žmogui reikia? (Šypsosi.)