Vakare jaunavedžiai su tėvais, vaikais ir artimiausiais draugais susirinks restorane ant Kuršių marių kranto.
Povestuvinę kelionę teks atidėti: vasarą Neringoje – didysis darbymetis.
– Kaip jaučiatės antrą kartą kurdamas šeimą? – paklausėme Neringos mero D.Jasaičio.
– Savijauta kitokia, įtampos mažiau negu pirmą kartą. Tuomet buvau labai jaunas – tik devyniolikos. Kartu išgyvenome porą dešimtmečių. Per tą laiką įgijau gyvenimiškos patirties, puikiai suvokiu, kam ryžtamės. O šiaip jaučiuosi puikiai!
– Daugybė porų dabar gyvena be jokių įsipareigojimų, o jūs vis dėlto nusprendėte santuoką įteisinti.
– Taip abu nusprendėme. Draugaujame jau keletą metų, puikiai sutariame ir tuo labai džiaugiamės. O tas įteisinimo etapas – lyg dar vienas mūsų ryšio išbandymas. Pagal politines pažiūras esu socialdemokratas, tačiau šiuo atveju man labiau tinka krikščioniškos vertybės: šeima – tai vyras ir žmona, ir dar vaikai, jeigu tokių atsiranda. Neringa – maža. Natūralu, kad pasigirsta visokių kalbų, norime įteisinti savo santykius, kad viskas visiems būtų aišku. Ir mano darbas iš dalies įpareigoja šitaip elgtis.
– Jūsų draugystė – tarnybinis romanas?
– Tikrai galima taip sakyti. Mano būsimoji žmona Neringos savivaldybės administracijoje dirbo, kai dar Neringai vadovavo Vigantas Giedraitis, o vėliau ir Antanas Vinkus, šiuo metu ji – Dokumentų valdymo ir ūkio skyriaus vedėja.
– Kaip į tokius pokyčius reaguoja jūsų vaikai?
– Būsiu atviras – sūnus iš pradžių reagavo labai karštai, o dabar viskas susidėliojo. Būtų žavu nugyventi gyvenimą su vienu žmogumi, bet atsitiko kitaip. Mano vaikai iš pirmosios santuokos jau užauginti, išleisti į gyvenimą. 24 metų Karolina gyvena Klaipėdoje, bet dirba nuotoliniu būdu Vilniuje pagal specialybę – viešųjų ryšių srityje. 23 metų Audrius metus savanoriu tarnavo kariuomenėje, gyvena Preiloje, dirba, bet visus savaitgalius leidžia poligone.
– Vedybų šventei pasirinkote bažnyčią?
– Paprastai jaunavedžiai tuokiami savivaldybėje, tačiau mums nesinorėjo lemtingo žingsnio žengti savo darbo aplinkoje, todėl mūsų civilinė santuoka bus įregistruota bažnyčioje.
Vakarienės susirinksime „Seklyčioje“. Kai kas sako, kad gal ne visai tinkama vieta – mat šį restoraną turi griauti kaip ir dar ne vieną pastatą Neringoje. Esą gal tai blogas ženklas, bet aš nesu prietaringas.
Kita vertus, tai bus man tarsi garbės reikalas dar labiau ginti nuo buldozerių ne tik šį, bet ir kitus neva neteisėtus statinius.
– Jūs visą laiką gyvenate Neringoje. Ar nekyla noro įsikurti kur nors kitur?
– Preiloje gimiau ir užaugau, ko gero, jau per ilgai čia esu, kad galėčiau gyventi kitur. Myliu Neringą, jos vandenis ir laukinę gamtą.
Čia mano namai tikrąja to žodžio prasme, aš čia viską žinau, viską pažįstu. Nežinau, kur gali būti geriau. Tenka važinėti į Vilnių, lankytis ministerijose. Ir žmonės ten malonūs, ir pokalbiai įdomūs.
Tačiau po poros dienų veržiuosi namo – kai keliuosi keltu per Kuršių marias, širdis atsigauna, patenku į visai kitą – savo pasaulį. Įkvepi jūros oro – ir nuovargio kaip nebūta.
Vieną kartą jaunystėje buvau susiruošęs keltis į Šilutę ir vadovauti žvejybos įmonei. Permainų priežastis buvo viena – finansinė: mūsų jaunai šeimai buvo per brangu nuomotis butą Neringoje.
Tačiau paskutiniu momentu pagelbėjo pažįstami Vasiliauskai – jiems esu be galo dėkingas, kad likome Preiloje. Čia gimė ir užaugo mano vaikai.
D.Jasaitis su tuomet dar būsima žmona Kristina savaitę praleido Egipte
– Kur dabar gyvenate?
– Nidoje, Purvynės gatvėje, Kristinai priklausančiame būste, kuris, kaip ir nemažai namų Neringoje, buvo perdarytas iš garažo. Vietos nedaug, bet mums pakanka. Kartu su mumis gyvena Kristinos dukra iš pirmosios santuokos vienuolikmetė Mingailė.
– Ar neringiškiai žino, kad birželio pirmoji jums taps viena svarbiausių dienų?
– Neringa tokia nedidelė, kad čia nedaug ką nuslėpsi. Mus supiršo dar tuomet, kai buvome tik pažįstami.
Prisipažinsiu atvirai, kad vis dar nepriprantu prie dėmesio. Man lengviausia kalbėti apie tai, ką geriausiai žinau, – apie teritorijų planavimą, pajūrio juostos ar saugomų teritorijų įstatymą, apie pastatų griovimus. Ir savo gimtadienių nemėgstu, man nejauku, kai reikia klausytis sveikinimų.
O kitus sveikinti patinka. Todėl ir šventinės vakarienės pasikvietėme tik artimiausius žmones – tėvus, vaikus ir draugus, su kuriais mes kartu jau seniai, kurie palankiai reagavo į mano ir Kristinos santykius.
– Povestuvinę kelionę nukeliate ateičiai?
– Vasarą tai neįmanoma. Gal kada nors. Žinodami tai pasielgėme šiek tiek netradiciškai – išvažiavome į priešvestuvinę kelionę, prieš mėnesį savaitę praleidome Egipte. Kartu ilsėjosi ir mano mama, ji seniai svajojo pamatyti povandeninius rifus, spalvotas žuvytes.
– Gal su Kristina pagalvojate ir apie bendrus vaikus?
– Ir dar kaip pagalvoju. Turiu nemažai vienmečių ar net vyresnių draugų, kurie augina mažus vaikus. Jie man sako: Dariau, nemiegok. Pamatysi, koks tai džiaugsmas, viską suvoksi kitaip, ne taip, kaip būdamas devyniolikos.
Kartais juokauju, kad mano sūnus ir dukra užaugo patys, aš daug dirbdavau ir namuose beveik nebūdavau. Jei pavyks, labai džiaugčiausi sulaukęs dar vienos atžalos.
– O kokie jūsų santykiai su buvusia žmona?
– Džiaugiuosi tokiais, kai ir po skyrybų šiltai bendraujama su buvusiaisiais, toliau išliekama draugais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą