Žaidimai, kurie nepabosta
Ko jau ko, o žaismingumo iš N.Marčėnaitės neatimsi. Ji iš tų moterų, kurios, regis, spėja visur. Vasara dailininkei ir kelionių metas, kuriose ji mėgsta fotografuoti, ir uogienių virimas, o štai šiemet ir darbas, tiesa, malonus ir jaudinantis prie pirmosios knygos vaikams. O rugsėjis jau diktuoja savo ritmą. Dvylikamečiai sūnus Titas ir dukra Ula eis į Šiuolaikinės mokyklos centrą, bus kitokių rūpesčių, nors dabar Nomedai labiausiai rūpi kuo greičiau leidyklai "Tyto alba" pristatyti knygos iliustracijas. Tekstas sukurtas jau seniai.
"Matyt, dar pati neišaugau iš vaikiško amžiaus", - juokiasi jau ir anūkėlės iš savo vyriausiojo sūnaus Dovo ir marčios Indros sulaukusi moteris. Tai patvirtina ir neseniai vienoje meno galerijoje surengtoje parodoje matyti trys keisti, kiek liūdnoki, kiek juokingi, bet kartu ir melancholijos paženklinti keramikės sukurti molinukai, kurie buvo pavadinti: "Mylėk", "Tarnauk", "Globok". Tiems, kuriems reikėjo paaiškinimo, iš kur kilo mintis sukurti būtent tokias meškiuko, šuniuko ir paukščio figūrėles, sakė: "O kas, jeigu meškiukas niekada negalės atsisėsti kitaip nei plačiai ir visiems išskleistu glėbiu, jei šunelis sustingo visą gyvenimą iškėlęs vieną leteną, o paukštis amžinai išskleidęs sparnus, kad apsaugotų savo lizdą". Dailininkė šiems gyvūnams uždėjo galvas, tarsi norėdama pasikeisti vietomis su tais žaislais. Kažkada tas figūras menininkė buvo pasistačiusi savo sode ir pro jas praeidama norėdavo jas pakalbinti. Beje, šias paslaptingas būtybes dar galima pamatyti Užutrakio dvare tebevykstančioje parodoje.
N.Marčėnaitės kūrybiškumui ir fantazijai nėra nei ribų, nei tabu. Nomedos paslaptis, jos sielos poeziją ir prozą geriausiai žino tikra šio kibernetikos amžiaus naujienų, sensacijų ir paslapčių "skrynelė" - kompiuteris.
Visi buvome vaikais
Nomeda knygelėje rašo: "Greičiausiai kiekvienas, kadaise buvęs vaiku, trumpam gali sugrįžti į vaikystę. Gera ten pareiti, kaip namo. Kartais norisi ilgam"... Apie ką pačios debiutuojančios rašytojos iliustruota knygelė "Lėlė"? Tai istorija apie mažą mergaitę, kuri mamai išvykus dirbti į Airiją gyvena pas močiutę kaime. Geriausia jos draugė - Lėlė. Suradusi ant aukšto porcelianinę lėlės galvą, iš tuščio drobinio maišelio mergaitė padarė jai kūną, ir nuo tada juodvi kartu tyrinėja pasaulį, kartu laukia grįžtant mamos. Gyvenimas knygoje regimas vaiko akimis, kalbama čia apie rimtus dalykus - apie tėvų ir vaikų santykius, ištikimybę ir pavydą, apie meilę ir tikėjimą, senatvę ir mirtį, ir, žinoma, apie tikrą draugystę ir savęs paieškas. Knyga skirta vaikams, bet paėmę ją į rankas, pasak autorės, suaugusieji turės galimybę prisiminti savo vaikystę: jos džiaugsmus, atradimus ir nuoskaudas.
Jaudina jau pirmosios šios vaikiškos istorijos, bet pamokančios suaugusius eilutės: "... su šita lėle, tiksliau, su jos galva, iškart buvo viskas kitaip. Juodvi patiko viena kitai. "Aš neturiu mamos, o tu pametei kūną. Mes galėtume susidraugauti. Mes abi vienišos", - galvojo mergaitė.
Nomeda sako, kad knygą ji rašė ne dėl to, kad norėjo prisiminti savo vaikystę.
"Rašiau daugiau sau, o ne kitiems. Tai mano požiūris į vaikų ir suaugusiųjų pasaulį. Tas visai neilgas tekstas - tarsi pokalbis su savimi. Man visada patiko tekstai, kuriuose gali rasti sau peno ir vaikai, ir suaugę. Ypač man svarbu, kad tėvai ar seneliai, skaitydami knygelę penkiamečiams ar dar mažesniems patys susimąstytų apie tai, kas gyvenime svarbiausia".
Svarbus vaikų įvertinimas
Nomedos vaikai mokosi ir dailės, ir muzikos. Jie jau savarankiški, turi savo pomėgių, bet smalsauja, ką gi ten kuria mama. "Man labai svarbi jų nuomonė, nes jie viską sako atvirai, nemeluoja, jeigu kas nors jiems nepatinka". Moteris, neseniai tapusi močiute, žavisi savo anūkėlės, kuri žvelgia į pasaulį savo didelėmis žvitriomis akimis, sumanumu, jos atradimais ir prisipažįsta, kad parašyti ir iliustruoti knygelę mažiesiems ją įkvėpė būtent Fridos gimimas.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą