Nuo Karibų iki Norvegijos: lietuvis gerovę emigracijoje susikūrė betonuodamas

Prieš dešimtmetį 33-ejų metų plungiškis atvyko į Stavangerio miestą užsidirbti statydamas ir remontuodamas. Buvo vienas pirmųjų lietuvių, todėl šiandien gali mėgautis daug didesniais pasiekimais, negu kiti.

Beveik visi emigrantai čia atvyko vieno ir to paties – įsitvirtinti statybų ir remonto darbų srityje. Nuolat auganti Norvegijos ekonomika, besiplečiantys miestai, sparčiai augantis gyventojų skaičius – viskas, ko reikia, kad statybos vyktų nenutrūkstamai.

Darbininkai viliojami ne tik iš Lietuvos: čia atvyksta lenkai, latviai, rumunai, vengrai, čekai, net vokiečiai, kuriems, atrodo, ir savo šalyje turėtų netrūkti finansinės gerovės.

Su atlyginimais, mokamais čia, Norvegijoje, konkuruoti gali nebent turtingi arabų šeichai, o Europoje nei viena kita šalis nesiūlo tokių sąlygų: atlyginimai gerokai viršija 10 tūkst. litų (apie 2,9 tūkst. eurų) ribą, nėra jokių neapmokamų ir priverstinių viršvalandžių, na, ir įvairūs privalumai, vietinių vadinami „bonusais“. Jie būna skirtingi, bet, pavyzdžiui, mažų mažiausiai galite tikėtis nemokamo tarnybinio automobilio ir pilno bako kuro. Dažnam priklauso nemokamas maitinimas, pilnas sveikatos ir gyvybės draudimas, būna, kad net ir būstą gyvenimui suteikia.

Nuo atrakcionų Olandijoje iki egzotiškų Karibų

„Baigiau mokslus, buvo sunku susirasti darbą, ir draugas pasiūlė važiuoti į Olandiją. Iš karto sutikau, nes norėjau išvažiuoti į užsienį ir paprasčiausiai turėti darbą. Tačiau nuvažiavęs ten trims mėnesiams supratau, kad nėra taip, kaip sako. Atlyginimas lyg ir geras, bet netenkino darbo sąlygos, todėl grįžau į Lietuvą“, – savo emigracijos pradžią LRT Televizijos laidoje „Emigrantai“ prisimena Julius.

Laimės paieškas užsienyje jis pradėjo nuo jam visiškai tolimos srities – pramogų pasaulio. Tiesa, ne to blizgaus, kurį nuolat matome žurnalų viršeliuose, – vyras dirbo keliaujančiose karuselėse: „Po šio darbo paskambino teta, kuri pasakė, kad pusbrolio draugas nori, jog aš jam padėčiau nuvažiuoti į vieną įmonę, įdarbinančią žmones laivuose.“

Po nesėkmės atrakcionų parke plungiškiui pavyko pereiti griežtas kruizinių laivų personalo atrankas. Tą kartą uždirbti pinigus jis keliavo į kitą planetos pusę – egzotiškuose ir daugeliui lietuvių tik iš kelionių laidų pažįstamuose Karibuose.

Tiesa, taip gerai ir egzotiškai, kaip skamba, realybėje darbas laivuose neatrodė: „Tai nebuvo darbas, kuriuo labai didžiuojuosi. Švelniai tariant, teko prižiūrėti tvarką: kad nebūtų ne vietoje paliktas puodelis ir t.t. Ten prabuvau devynis mėnesius, teko dirbti kiekvieną dieną – tvarka kaip kareivinėse.“

Būtent Karibuose, kur atrodo visi pasijaučia atradę rojų žemėje, Julius pasijautė tarsi būtų vergas, o ne pilnavertis žmogus. Vadovai ten nesiskaitė su pavaldiniais, piniginis atlygis irgi nebuvo toks, dėl kurio vertėtų kentėti.

„Dolerio kursas per trumpą laiką labai krito, ir man nebeapsimokėjo ten būti. Tiesą pasakius, man ten nelabai patiko – toks plastmasinis gyvenimas: į akis šypsosi, o už akių apkalbinėja. Grįžau į Lietuvą“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ pasakoja Julius.

Trečias kartas nemelavo

Vėl grįžęs į Lietuvą Julius čia ilgam neketino užsilikti, užteko kelių dienų, kad atsipūstų ir vėl per pažįstamus ėmė ieškoti vietos, kur galėtų, kaip jis sako, pasijusti pilnaverčiu žmogumi su padoriu atlyginimu.

Po poros mėnesių gimtinėje Juliaus teta jam paskambino ir Plungės kavinėje pakvietė susitikti su lietuvaitę vedusiu norvegu. Pastarasis lietuviui pasiūlė darbą, ir jau po keturių dienų jis, susipakavęs lagaminus, išskrido. „Nebenorėjau laukti nė dienos“, – atvirauja Julius.

Trečias mėginimas emigruoti pasirodė sėkmingas – būtent čia turtingiausia Skandinavijos šalimi vadinamoje Norvegijoje Julius pirmą kartą pasijautė savo vietoje.

Aukso kalnus Norvegijoje atrasti darosi vis sunkiau

Kai atvyko prieš dešimt metų, Julius buvo vienas iš nedaugelio mūsų tautiečių šiame krašte. Jo teigimu, tuo metu į imigrantus buvo žiūrima su didesne pagarba, labiau vertino ir mylėjo. O ir patys lietuviai vieni kitus daug entuziastingiau sutikinėjo.

„Konkurencija tarp darbuotojų yra padidėjusi. Pavyzdžiui, jau nebeužtenka vien anglų kalbos, reikia ir norvegų. Taip pat būsto įsigijimas ar nuoma yra problema. Niekas nenori nuomoti užsieniečiams. Aišku, nesakau, kad neįmanoma rasti, bet reikia įdėti nemažai pastangų“, – aiškina vyras.

Savo sėkmės istoriją Julius aiškina paprastai: buvau laiku ir vietoje. Tik dabar išsiruošusiems į Norvegiją taip paprasta jau nebebus...

„Vėliau tos geresnės sąlygos pasisuko kiek į kitą pusę – daugėjo viršvalandžių, didėjo spaudimas padaryti greitai ir daug. To nebeatlaikęs nusprendžiau išeiti. Galvojau, kad tai, ką moku daryti geriausiai, yra betonavimas, todėl nusprendžiau atidaryti savo įmonę“, – pirmuosius žingsnius savo verslo link įvardija Julius.

Paprastas samdomas darbininkas nusprendžia būti verslininku – Norvegijoje tai jokia keistenybė. Valstybė sukūrė itin palankias sąlygas atsidaryti nedidelę firmelę vos ne kiekvienam norinčiam. Tik sugebėk suktis ir, aišku, iš karto nenorėk kalno pinigų.

Klaikiai sunki nuosavo verslo pradžia

„Jei būčiau žinojęs, ką man teks ištverti, to niekada nebūčiau daręs – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ prisipažįsta Julius. – Pradžia buvo klaikiai sunki. Kai įmonė priklauso užsieniečiui, kyla klausimų dėl kokybės: jei kokią lentą blogai prikalsi – viena, bet, jei blogai supilsi betoną, – kitas.“

Norvegai – dideli nacionalistai. Prekes ir paslaugas iš svetimtaučių jie perka daug rečiau nei iš saviškių, remdamasis savo patirtimi pasakoja Julius. Remonto paslaugas teikiančios firmelės Norvegijoje atsidaro ir užsidaro. Ant bangos papuolę pradedantys verslininkėliai iš pradžių būna pilni polėkio, tačiau vėliau, kai užsakymų sumažėja, jų rankos greitai nusvyra. Todėl, pataria Julius, kiekvienam, norinčiam įsitvirtinti, reiktų sugalvoti kokią nors nišą. Pavyzdžiui, kaip jis – pasišovė dirbti išskirtinai su betonu.

Lietuvoje ragavęs darbo statybose, autoservise, net kalvių dirbtuvėse atkaklus žemaitis savo nuosavą verslą svetimoje šalyje augino palengva. Drąsos netrūko, bet juk investuoti neturėjo ko – šioje šalyje viskas labai brangiai kainuoja.

„Iš pradžių viską dariau vienas pats: nusipirkau mašiną, kelis įrankius ir važiavau. Turėjau kažkiek santaupų, kažkiek padėjo mama. Net medžiagas iš pradžių laikiau prie namų, kad nereikėtų nuomotis sandėlio. Ir po truputį plėčiausi“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ sako Julius.

Komandoje – buvęs kariuomenės seržantas

Šiuo metu Juliaus kompanija, pavadinta „Jumil Forskaling“, atrodo daug solidžiau. Pramoniniame Stavangerio priemiestyje jis įkūrė savo sandėlį, kur laiko įrenginius ir medžiagas. Būtent ten kasdien rytais renkasi kelios jo vadovaujamos brigados ir, pasikrovusios reikiamus daiktus, pasiskirsto po objektus. Susirinkusius darbininkus vadovas palepina skanėstais ir kava.

„Perskaičiau, kad negalima kritikuoti darbuotojo, geriau atvažiuoti su kava ir bandelėmis. Ši motyvacija veikia – žmogus visai kitaip reaguoja“, – vadybinėmis subtilybėmis dalijasi emigrantas.

Julių pažįsta Stavangerio apylinkėse, ne vienerius metus statybų versle nardantis vyras senai įgavo vietinių pasitikėjimą, jo jau nebelaiko nei naujoku, nei smulkiu verslininku. O ir lietuvio komandos nariai turi susikūrę gerą vardą.

Buvęs kariuomenės seržantas Vitalijus Gelžinis iš Vilniaus į Norvegiją kartu su žmona persikėlė prieš metus. Pastarąjį pusmetį Vitalijus dirba betonuotoju Juliaus kompanijoje. Buvęs karininkas tarnybą sako metęs dėl mažų pinigų. Savo gyvenimo pasikeitimais buvęs seržantas labai patenkintas ir kol kas nieko nenorėtų keisti.

„Per pažįstamus sužinojau, kad yra gera firma, kurioje nemeluoja, moka stabilų atlyginimą. Betonavime turėjau praktikos, todėl mane iš karto priėmė. Julius – nestandartinis lietuvis – nemeluoja, moka laiku, viskas legalu“, – tautietį giria Vitalijus.

Pas norvegus Vitalijus dirbti nenorėtų, sako, kad jie save laiko geresniais už emigrantus, kartais net juos žemina. Tuo tarpu Julius, pavaldinio žodžiais, reiklus, bet labai geras vadovas, taip pat – kolektyvo žmogus.

Pats Julius sako nematąs reikalo vaikščioti užrietus nosį: „Visi esame vienodi – aš toks pat darbininkas, tik tiek, kad dabar nebeturiu laiko mojuoti plaktuku, nes reikia sutvarkyti krūvą popierių.“

Vitalijus ir kiti Juliaus samdiniai – išskirtinai tik mūsų tautiečiai. Darbo metu komanda kalba lietuviškai, tad nuo gimtinės vyrai jaučiasi per daug nenutolę.

„Lietuviai, matyt, patys geriausi darbininkai. Aišku, visokių esu sutikęs. Tačiau jie nuoširdžiausi, nebijo dirbti ilgiau“, – teigia Julius.

Pastaraisiais metais lietuvių darbininkų skaičius Norvegijoje smarkiai išaugo, skaičiuojama, kad atvyko net apie 6–8 tūkst. naujokų. Šis skaičius – tikrai ne galutinis. Julius spėlioja, kad statybos dar labiau plėsis ir samdinių paklausa tik didės.

Tuoj persikels į nuosavą būstą

Nors pradėjęs savo verslą Julius girdėdavo daug pesimistinių prognozių, dabar jaučiasi triumfavęs: „Atsirado klientų ratas. Jau 7,5 m. su vienu norvegu bendradarbiaujam, jis iki pat šiandien skambina ir klausia, ar viskas tvarkoj.“

Plungiškis džiaugiasi, kad svetimoje šalyje pasisekė ne jam vienam – aplink Stavangerį pilna užkrečiančių lietuviškų pavyzdžių.

Nors Julius yra klestintis verslininkas, prabanga mėgautis sau neleidžia. Iki šiol vyrukas gyvena kukliame pusrūsyje šiek tiek už Stavangerio, Solos miestelyje. Bet ten dienos suskaičiuotos. Netrukus išsipildys didžioji žemaičio svajonė – jis pagaliau persikels į nuosavą būstą.

„Neseniai nusipirkau namą – išsipildė ilgametė svajonė. Dar keli mėnesiai – ir viskas. Namas stovi pakalnėje, pro tris didelius langus matosi fjordas, jūra“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ pasakoja Julius.

Savo ateitį Norvegijoje suplanavęs lietuvis iki pilnos laimės nori tik įsimylėti. Bet per nuolatinį lėkimą ne visada lieka laiko pasidairyti tos vienintelės.

„O tai kaip atskirti, kuri geriausia, kuri tavo, kuri – ta balerina? Draugavau 5-erius metus, bet keliai išsiskyrė, nieko neišėjo. Jau daugiau nei metus esu vienišas ir niekur neskubu“, – teigia pašnekovas.