Kraštotyrininkas, Klaipėdos garbės pilietis, Vinco Kudirkos, Ievos Simonaitytės vardo bei Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatas Bernardas Aleknavičius su rašytoja Ieva Simonaityte artimai bendravo 15 metų. Apie jos gyvenimą yra išleidęs knygą "Vakarė žvaigždė" (1988 m.).
Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešosios bibliotekos B. Aleknavičiaus rankraščių fonde saugoma apie 70 rašytojos nuotraukų, apie 1000 negatyvų kolekcija, mašinraščiai, iškarpos bei knygelės tema "Lietuvininkė I. Simonaitytė". Iš viso Klaipėdos viešosios bibliotekos fonduose yra saugomi apie 2000 B. Aleknavičiaus įvairių mokslo šakų leidinių: kraštotyros, istorijos, fotografijos, kultūros, literatūros mokslo, grožinės literatūros, knygų apie Mažąją Lietuvą ir kt.
2017-ųjų - Ievos Simonaitytės metų - išvakarėse jos nepaprasto gyvenimo istoriją prisiminėme kartu su B. Aleknavičiumi.
Savastis
Pastaruosius dešimtmečius primiršta, šiemet Simonaitytė atsirado mokyklų bendrojo ugdymo programoje: devintokai privalės perskaityti "Aukštujų Šimonių likimą". Be to, 2017-ieji Seimo nutarimu paskelbti I. Simonaitytės metais.
Šios žinios mane labai nudžiugino. Manau, kad tie žmonės, kurių pastangomis to buvo pasiekta, verti kuo didžiausios pagarbos ir visų mūsų padėkos.
Kaip Jūs devintokui paaiškintumėte, kodėl reikia skaityti Simonaitytę?
Na, klausykit... Simonaitytės kūryba - tai raktas į Mažosios Lietuvos pažinimą... Juk tai mūsų savastis...
Vyresniosios kartos atstovams tai suprantama, o jaunimui?
Jeigu jie nori žinoti, kokiame krašte gyvena, kokia jo istorija, - tai kaipgi be Simonaitytės? Donelaitis atvėrė vartus į Mažąją Lietuvą per poeziją, Simonaitytė - per prozą... Po Mažvydo, Donelaičio - Simonaitytės žvaigždė čia ryškiausia.
Evė
Ieva, Evė ar Ėvė? Kuo vardu mūsų vakarė žvaigždė?
Iki "Aukštujų Šimonių" pasirodymo ji buvo Evė. Vaikystėje - Ėvikė. Kai tapo Ieva, mažlietuviai iš jos netgi šaipėsi, vadino išverstaskūre, sakė, kad savo vardo išsižadėjo...
Pati neišsižadėjo. "Šimonis" rašė Prūsų Lietuvos lietuviams, nesitikėdama, jog knyga sudomins visą Lietuvą. Juo labiau kad ją redaguos dzūkas ir dar vardą pakeis.
Iš tiesų, vardas buvo pakeistas Liudo Giros. 1934 m. rankraštis atsidūrė jo rankose, ir jis suprato, kad po Donelaičio nieko panašaus dar niekas nebuvo parašęs. Ėmėsi knygą redaguoti...
Po to suredagavimo Simonaitytė verkė.
Tai, ką Gira padarė, jai tikrai labai nepatiko. Bet, laimei, įsikišo Antanas Venclova - tuometis Vytauto Didžiojo gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas. Jo dėka tekstas atgavo buvusį klaipėdiškių stilių.
Bet autorės vardas taip ir liko Ieva.
Pati Simonaitytė niekados nesirašė Ieva - tik Evė arba Ėvė.
Gal reiktų vardą sugrąžinti, kaip manote?
Ši mintis tebėra gyva - sugrąžinti mūsų krašto rašytojai senąjį, tikrąjį, jos vardą. Buvo svarstyta idėja ir Klaipėdos viešąją biblioteką pervadinti į Evės Simonaitytės, bet paaiškėjo, kad pakeisti vardą yra labai sudėtinga ir brangu.
Šiaip ar taip, ši mintis dar tikrai nepražuvo...
Nenorėjo akmens
Po E. Simonaitytės mirties nebuvo paisoma paskutinės jos valios. Turiu galvoje amžinojo poilsio vietą.
Iš tiesų rašytojos paskutinė valia nebuvo įvykdyta. Ar dėl to, kad tuo metu partijos pirmasis sekretorius Griškevičius sirgo, ar kad per toli jam į Priekulę buvo važiuoti... Palaidota Vilniuje.
Rašytoja pati man yra sakiusi - "prie mano rožių palaidokit". Labai mylėjo savo rožes, augusias Priekulės sodyboje. Pirmasis jos pseudonimas buvo Roželė. Kaip Vienuolis Anykščiuose prie savo namo, taip ir ji norėjo Priekulės sodyboje amžinai ilsėtis. Arba Vanagų kapinėse, šalia savo geradario kunigo Bleiveiso. "Šičia gulėsiu ir aš", - yra taip man sakiusi, kai mudu vaikščiojome po Vanagų kapines.
"Tegu žydi bijūnai, jurginai... Ir akmenis atitolinkite." Bet jurginai nežydi, o kapą slegia akmuo.
Taip...
Simonaitytė sovietmečiu pasiekė, kad jos mylimo kunigo Emilio Bleiveiso palaikai iš Vyžių būtų perkelti į Vanagus. Ką manote apie jos pačios palaikų sugrąžinimą gimtinėn?
Na... čia toks keblus klausimas... Nors jos paskutinė valia nebuvo įvykdyta... Ar reiktų perkelti? Nemanau. Ji buvo visos Lietuvos rašytoja. Ir Vilnių mylėjo, gyveno ten. Yra ir daugiau panašių istorijų... Pavyzdžiui, dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas gimė Dzūkijoje, dirbo Druskininkuose, jo tėvai palaidoti Kudirkos Naumiestyje, ir jis pats ten norėjo atgulti, šalia tėvo ir motinos, bet buvo palaidotas Antakalnio kapinėse. Ir jo paskutinė valia nebuvo įvykdyta.
Genties istorija
Ar tiesa, kad Karalių giminė romane "Vilius Karalius" - tai jos tėvo giminės Stubros?
Rašytoja ne kartą yra sakiusi, kad jos motinos giminė nuėjo vokišku keliu, o tėvo - lietuvišku. Tėvą ji labai gerbė ir juo didžiavosi. Jos giminę atkartoja "Aukštujų Šimonių likimas". "Vakarėj žvaigždėj" esu sudėjęs tą genealogiją ir palyginęs Šimonis su Simonaičiais: atitinka beveik šimtu procentų.
Aukštujų Šimonys - tai jos genties istorija iš motinos pusės. Net kai kurie vardai išlikę, jos seserų ir brolio: Marė, Ilžė, Jokūbas... Į Urtę rašytoja sudėjo visas gerąsias savo motinos savybes.
Nemažai romano herojų prototipų ilsisi Vanagų kapinaitėse.
Sakot, gerbė tėvą. Ką rašytoja Jums pasakojo apie savo gimimo aplinkybes?
"Vakarėj žvaigždėj" rašiau, kad mudu lankėmės jos gimtuosiuose Vanaguose 1966-ųjų vasarą. Tada parodė man kažkokį kupstą (namo pamatų vietoje), sako - "Čia aš gimiau, čia stovėjo Vilko butukas". Pas kampininką ji gimė. Kitą dieną ar po kelių dienų Evės motina Etmė Simonaitytė su kūdikiu nukeliavo pas savo seserį Ilžę. Seserys nelabai sugyveno, susipyko, Etmei teko išeiti pas kitą seserį. Ėvikės vaikystė ir paauglystė prabėgo Dūdjonynėje - pas tetą ir jos vyrą Martyną. Čia ji labai draugavo su jų dukra pussesere Ane, kuri irgi buvo pavainikė.
Dūdjonys priglaudė ne tik Etmę, bet ir kitas seseris su vaikais.
Dūdjonyse augo trys pavainikės mergaitės: Ėvikė, Anė, vėliau dar ir trečia pusseserė atsirado - Marikė, tetos Madlės dukra.
Dūdjonienė neturėjo daugiau vaikų?
Teta Marė su dėde Martynu buvo susilaukę net septynių kūdikių, bet nė vienas neišgyveno. Ji jau turėjo Anę, kai ištekėjo už Dūdjonio.
Kiek iš viso Etmė turėjo seserų ir brolių?
Etmė buvo trečias kūdikis laukininko Simonaičio šeimoje. Vyriausia buvo Marė, antra Ilžė, jauniausia - Madlikė, kuri irgi susilaukė pavainikės dukters. Dar buvo brolis Jokūbas.
Kuo vardu Evės tėvas?
Etmė tarnavo pas Lankupių Stubras. Ėvikė gimė nuo vyriausio šeimininko sūnaus Jurgio. Jis buvo šešeriais metais už ją jaunesnis.
Suprantama: marčios tarnaitės Stubros nenorėjo.
Etmei teko palikti ūkį, o Jurgis už nuplėštą namų garbę neteko teisių į tėviškę. Kiek vėliau išėjo užkuriom į Grįžupį (Žiaukas).
Vėliau ir Etmė ištekėjo.
Už Endrikio Budrio. Jis buvo katalikas iš Endriejavo. Kai Ėvikei ėjo penkiolikti metai, jiedu susilaukė dukters Marijos. Šeima kėlėsi iš vietos į vietą: gyveno Traksėdžiuose, Aukštumalos pelkės durpyne kasė durpes... Prasidėjus I pasauliniam karui, grįžo į Vanagus, dar vėliau persikėlė į Klaipėdą, o iš ten bėgo nuo rusų į Juodkrantę... ir vėl grįžo į Vanagus, po to - vėl į Traksėdžius. Ėvė liko Vanaguose siuvėjauti. Gavusi iš dėdės dovanų siuvimo mašiną, išmoko siūti ir iš to užsidirbdavo duoną.
1921 m. apsigyveno Klaipėdoje.
Beržai
Rašytojos mama Etmė Simonaitytė-Budrienė mirė Vilniuje 1941 m. Gyvenimo pabaigoje ji glaudėsi pas antrąją dukrą Mariją. Buvo palaidota evangelikų kapinėse.
"Katalikų kunigas atsisakęs palydėt evangelikę, tik popas sutiko ir palaidojo pravoslaviškai. Bet antkapis nepastatytas, gal nebuvo nė užrašo, ir motinos kapas pasimetė."*
Sovietmečiu kapinės buvo sulygintos su žeme, ant jų pastatyti Santuokų rūmai.
Karui baigiantis, Evės sesuo Marija emigravo į Ameriką. Vėliau jos buvo susitikusios, tačiau artimas ryšys neužsimezgė.
Beje... Jei važiuosite keliu iš Vanagų į Priekulę, šalia kelio matysite beržus, kuriuos sodino Evės motina.
"Aš pati mačiau, kaip ji juos sodino. Gulėjau štai čia prie griovio, tik gerai neatsimenu, ar vystykluose, ar šiaip apmūturiuota. Žinau tik tiek, kad tuomet turėjau apie trejus metus. Taigi žiūrėjau į motiną, kaip ši paima mažą berželį ir deda jį duobėn, sodina. Ir štai kokie medžiai užaugo. Ir visi jie su manimi beveik vienmečiai. Ir taip nuo Priekulės-Šilutės plento Agluonėnų link - tai vis mano motinos ir kitų vanagiškių rankomis pakelė beržais nusodinta."
Iš ko pasidaro rašytojas
Būdama penkerių metų, Ėvikė susirgo kaulų tuberkulioze ir liko luoša. Mokyklos nelankė.
"Aš parvirstu ir nebeatsikeliu. Kibirus palikęs, atbėgo Povilas, kelia mane, bet aš jau neberemiu kojomis. Išbėga motina. Ir ji kažkodėl ant Povilo pikta. Ji paima mane ant rankų, neša į kambarį ir nešdama dar gerai suduoda per užpakalį. Žinoma, aš daugiau nieko negaliu, kaip tiktai verkti, nes skaudžioji koja iš naujo užgauta ir jau šį kartą taip, kad liks visam amžiui tokia. Kelis sutinsta mėlynai. Koja sutraukta ir pritraukta - niekas jos nebeišties daugiau."
"Ką ten kalbėti apie nuolatinį skausmą, jei vien tų lūžimų - gal šešetas. Ir vis ta kojelė skaudžioji. Po pirmos operacijos Angerburge ji liko septyniais centimetrais trumpesnė..."
Skaityti mergaitę išmokė motina - iš maldaknygių, giesmynų. "Mokslų pradžia buvo tokia: mama sėdėjo staklėse ir audė, aš sėdėjau šalia jos ant mažo krėsliuko su psalmių knyga rankose."
Rašyti pradėjo 12 metų. "Aš visą savo mokyklinį laiką gulėjau lovoje, sirgau ir visą savo amžių buvau ir esu nesveika. Patarėjų neturėjau. Bet ir neatėjo mintis klausti, kaip rašyti. O rašyti pradėjau 12 metų būdama, lovoje gulėdama arba ant ramentų vaikščiodama, nieko iš pasaulio nemačiusi. Tai matote, iš ko ir kaip pasidaro rašytojas."
1919 m. Evė tapo Vanagų lietuvių jaunimo draugijos "Eglė" nare. Rašė į "Prūsų lietuvių balsą" ir kitus leidinius.
1921 m. apsigyveno Klaipėdoje. Baigė mašininkės kursus ir dirbo "Ryto" spaustuvėje, "Prūsų lietuvių balso" redakcijoje, Klaipėdos krašto direktorijoje, Seimelyje.
1935 m. gruodžio 16 d. buvo išspausdintas pirmasis jos romanas "Aukštujų Šimonių likimas".
Nuo 1936 m. I. Simonaitytė dirbo vien literatūrinį darbą, jai buvo paskirta pensija.
1938-1939 m. gydėsi Šveicarijoje. Vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą, apsigyveno Kaune.
Nuo 1963-iųjų iki mirties 1978 m. gyveno Vilniuje. Palaidota Antakalnio kapinėse.
Didžiausias pagerbimas
"Tu juk viską žinai, - pasakė Bleiveisas. Tai buvo mano pagerbimas. Prieš visą bažnyčią, prieš visus žmones, prieš mano motiną... Pats didžiausias gyvenime pagerbimas." (Apie pirmkarčių įšventinimą Vanagų bažnyčioje).
Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Emilis Bleiveisas - ypatingas žmogus rašytojos gyvenime. Pasak B. Aleknavičiaus, jis buvo jos vaikystės dienų idealas. Jis pirmasis pastebėjo mergaitės literatūrinius gabumus. Jis išrūpino ir gydymą sanatorijoje Vokietijoje. Evė ten praleido dvejus metus (1912-1914 m.).
Kunigas vėliau dirbo Vyžių parapijoje, ten mirė ir buvo palaidotas bažnyčios šventoriuje. Kai sovietmečiu Vyžių bažnytėlė tapo grūdų sandėliu ir per kapinaites pradėjo važinėti sunkvežimiai, rašytoja pasirūpino savo geradario palaikų perkėlimu į Vanagus. Ji niekada nebuvo pamiršusi šio žmogaus.
Nesudejavo
Tiesmuka, išdidi, tvirta ir vieniša. Bene geriausiai I. Simonaitytės charakterį atskleidžia O. Pajedaitės užrašytas šis meilės kančios epizodas...
"Turėjau tada sužadėtinį. Ir žiedai jau ant rankų. Tik staiga kuriam laikui jis dingsta. Dingsta kaip į vandenį. Nei ženklo, nei balso, nei laiško... Kas čia dabar atsitiko? Jis man patiko - ką besakyt. Patiko... Tik kur pražuvo? Ir aš laukus nelaukus važiuoju pas jį. O kelionėj tokia moteriškė išsiplepa (ji manęs nepažįsta), kad jam perša turtingą. Lyg smogė kas
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą