Pakeista mityba pakeičia ir ateitį

Pau­lius Ja­ru­še­vi­čius prieš ke­le­tą me­tų par­da­vė sa­vo pel­nin­gą vers­lą, ta­po ža­lia­val­giu, ėmė au­gin­ti sau­lėg­rą­žų dai­gus ir va­ži­nė­ti skelb­da­mas gy­vo mais­to idė­ją. Jis įsi­ti­ki­nęs, kad vien pa­kei­tus mi­ty­bą, ga­li­ma iš­veng­ti dau­ge­lio li­gų, tarp jų ir vė­žio.

Pau­liaus pie­tūs

Su kau­nie­čiu Pau­liu­mi kal­ba­mės vie­no­je Šiau­lių ar­ba­ti­nė­je, ku­rio­je jis skai­tys pa­skai­tą apie mi­ty­bos įpro­čius ir dės pa­ma­tus šiau­lie­tiš­kam gy­vą mais­tą pro­pa­guo­jan­čiam Ann Wig­mo­re klu­bui. Praal­kęs po ke­lio­nės Pau­lius iš­si­trau­kia pa­ke­lį sau­lėg­rą­žų dai­gų. Ar­ba­ti­nė­je įsi­gy­ja džio­vin­tų duo­niu­kų. To­kie 52 me­tų vy­ro pie­tūs. Pau­lius ma­no, kad ti­piš­ko lie­tu­vio vy­ro pie­tūs – sil­ku­tė su bul­vė­mis, keps­nys ir de­ser­tas su ka­va, ar­ba alus – yra sa­vi­žu­dy­bė.

Pau­lius su šei­ma dve­jus me­tus val­go tik gy­vą mais­tą.

„La­bai svar­bu ži­no­ti, kad žmo­gaus or­ga­niz­mas nuo ket­vir­tos va­lan­dos ry­to iki vi­dur­die­nio va­lo­si, tai yra iš krau­jo ša­li­na tok­si­nus. Ir jei į skran­dį įme­ta­me kiau­ši­nie­nės, gud­rus or­ga­niz­mas vi­sas jė­gas me­ta ten, kur šiuo me­tu yra dau­giau­siai tok­si­nų, tai yra pra­de­da va­ly­tis iš skran­džio, o tok­si­nai krau­jy­je lie­ka ir kau­pia­si, – aiš­ki­na Pau­lius. – Mes įpra­tę ry­tais ger­ti ka­vą, bet ži­no­ki­te: iki vi­dur­die­nio iš­gė­riau ka­vos – su­stab­džiau va­ly­mo­si pro­ce­są.“ Nuo 12 iki 20 va­lan­dos va­ka­ro mū­sų or­ga­niz­mas mai­ti­na­si, o nuo 20 iki 4 va­lan­dos ry­to at­sista­to.

Tris kar­tus per die­ną šei­ma val­go sa­lo­tas, pa­gar­din­tas sau­lėg­rą­žų, ri­di­kė­lių, liu­cer­nos dai­gais, ku­riuos pa­tys dai­gi­na­si, gau­sy­bę dar­žo­vių, vai­sių, ža­lios sriu­bos. Su lė­taei­ge sul­čias­pau­de spau­džia­si sul­čių, sa­vait­ga­liais pa­si­ga­mi­na ža­lia­val­gių tor­tą.

Pau­lius pa­ts ma­la­si grū­dus, spe­cia­lia spau­dyk­le spau­džia­si avi­žas, ku­rias už­pi­la apel­si­nų sul­ti­mis.

Iš che­mi­nės va­lyk­los par­si­ne­šė aler­gi­ją

Kas tu­rė­jo įvyk­ti, kad vy­ras, au­gęs, jo žo­džiais, „nor­ma­lio­je mė­sė­džių šei­mo­je“, at­si­sa­kė ne tik mė­sos, bet ir ap­do­ro­to mais­to?

„Vis­kas pra­si­dė­jo karš­tą va­sa­ros die­ną, kai iš che­mi­nės va­lyk­los par­si­ne­šiau kel­nes ir jas už­si­vil­kau. Va­ka­re ant juos­mens at­si­ra­do rau­do­nas ruo­žas, ku­ris vė­liau plė­tė­si ir iš­si­ke­ro­jo į di­džiu­lę aler­gi­ją. Paaiš­kė­jo, kad esu aler­giš­kas for­mal­de­hi­dams, o vė­liau – ir vi­siems gy­vu­li­nės kil­mės bal­ty­mams“, – pa­sa­ko­ja Pau­lius.

Grei­tai aler­gi­ja pra­dė­jo truk­dy­ti ir gy­ve­ni­mui, ir vers­lui. Kai ke­le­tą kar­tų dėl su­ti­nu­sio vei­do ne­ga­lė­jo iš­vyk­ti į tarp­tau­ti­nę ko­man­di­ruo­tę, dar kar­tą krei­pė­si į gy­dy­to­ją, ieš­ko­da­mas al­ter­na­ty­vaus bū­do pro­ble­mai spręs­ti. Ži­no­jo, kad vais­tų, ku­riuos iš­ra­šė gy­dy­to­ja vi­sam gy­ve­ni­mui, jis ne­gers.

„Pa­me­nu, gy­dy­to­ja man pa­sa­kė, kad yra vie­nas bū­das, bet tai at­seit neį­ma­no­ma. Rei­kė­jo tap­ti ve­ga­nu – ne­be­var­to­ti jo­kių gy­vu­li­nės kil­mės bal­ty­mų, – pa­sa­ko­ja Pau­lius. – Tą pa­čią mi­nu­tę aš at­si­sa­kiau mė­sos, žu­vies, kiau­ši­nių, ne­tru­kus ta­pau ža­lia­val­giu, ir še­še­rius me­tus ma­ne ka­ma­vu­si aler­gi­ja praė­jo per dvi die­nas.“

Per dve­jus ža­lia­val­gys­tės me­tus vy­ras nu­me­tė 22 ki­log­ra­mus, išnyko ne tik aler­gi­ja, bet ir il­gai kan­ki­nę nu­ga­ros, są­na­rių skaus­mai.

Es­mi­nis lū­žis

Su nau­ja mi­ty­ba ėmė keis­tis po­žiū­ris į dau­ge­lį da­ly­kų, tarp jų ir į žais­lų vers­lą, ku­riuo už­siė­mė. Prieš ke­le­rius me­tus Pau­lius ry­žo­si pel­nin­gą vers­lą par­duo­ti.

„Pra­dė­jau su­vok­ti, kas yra žais­lų pra­mo­nė. Tai – idė­ja, įpa­kuo­ta į dau­gy­bę plas­ti­ko ir kar­to­no dė­žių dė­že­lių ,– pa­ka­vi­mo vers­las, vie­nas la­biau­siai ter­šian­čių mū­sų že­mę. Tai pra­dė­jo ne­su­tap­ti su ma­no gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja“, – pa­sa­ko­ja Pau­lius.

Es­mi­nis lū­žis įvy­ko vers­lo ko­man­di­ruo­tė­je Pe­ki­ne, kur jis at­krei­pė dė­me­sį į di­džiu­les be­to­ni­nes už­tvan­kas nuo po­tvy­nių – be­ga­li­nio dy­džio dam­bas, ku­rios, nors ir bu­vo pa­va­sa­ris, bu­vo vi­siš­kai sau­sos. Kai pa­klau­sė ki­nų, ko­dėl nė­ra van­dens, jie pa­krai­pė gal­vas, kad tie­siog taip yra.

„Bet kai pa­ki­lo­me iš Pe­ki­no lėk­tu­vu, su­pra­tau, kad iš kal­nų vi­sas van­duo šim­tu pro­cen­tų te­ka į vamz­džius ir į fab­ri­kus. Ir jo­kių po­tvy­nių se­niai ne­bė­ra. Ta­da pir­mą kar­tą la­bai aiš­kiai su­vo­kiau, ko­kiais tem­pais mes nio­ko­ja­me že­mę. Pa­ma­žu ta­pau an­tig­lo­ba­lis­tas. O juk ta­da bu­vau vers­li­nin­kas. Bu­vo di­džiu­lis vi­di­nis konf­lik­tas. Aš išė­jau iš vers­lo“, – pa­sa­ko­ja Pau­lius apie priim­tą spren­di­mą.

Sau­lėg­rą­žų dai­gai

Gi­lin­da­ma­sis į gy­vo mais­to idė­jas, Pau­lius su­si­pa­ži­no su mū­sų kraš­tie­tės gy­duo­lės, gy­vo mais­to idė­jos pra­di­nin­kės pa­sau­ly­je An­nos Wig­mo­re (Onos Va­rap­nic­kai­tės) ap­lin­kos žmo­nė­mis. Ėmė va­do­vau­ti VšĮ Ann Wig­mo­re fon­dui, rū­pin­tis pa­mink­lo jos gim­ti­nė­je Kruo­piuo­se, Ak­me­nės ra­jo­ne, pa­sta­ty­mu, An­nos Wig­mo­re pe­le­nų par­ga­be­ni­mu į Lie­tu­vą.

„Ši ypa­tin­ga mo­te­ris 40 gy­ve­ni­mo me­tų pa­sky­rė at­gai­vin­ti Hi­pok­ra­to žo­džius: „Jū­sų mais­tas tu­ri bū­ti jū­sų vais­tas“, ir Ame­ri­ko­je įstei­gė Hi­pok­ra­to ins­ti­tu­tą, – pa­sa­ko­ja ža­lia­val­gis. – Ji tie­sio­giai ar ne­tie­sio­giai kvie­čių žel­me­nų sul­timis iš­gy­dė apie 50000 žmo­nių vi­sa­me pa­sau­ly­je, pri­kel­da­vo juos iš sun­kiau­sių de­ge­ne­ra­ci­nių li­gų, ne­tgi pa­sku­ti­nių­jų vė­žio sta­di­jų. Ji su­vo­kė, kad stip­ri­nant imu­ni­nę sis­te­mą ga­li­ma iš­si­gy­dy­ti sun­kiau­sias li­gas, at­ra­do ir iš­po­pu­lia­ri­no kvie­čių žel­me­nų sul­čių fe­no­me­ną, pra­dė­jo au­gin­ti sau­lėg­rą­žų dai­gus ir ki­tus mo­kė tai da­ry­ti. Be­je, Onu­tė sau­lėg­rą­žų dai­gus lai­kė vie­nu iš ver­tin­giau­sių au­ga­lų pa­sau­ly­je.“

Net­ru­kus Pau­lius pir­ma­sis Lie­tu­vo­je pra­dė­jo­ au­gin­ti sau­lėg­rą­žų dai­gus pra­mo­ni­niu bū­du ir tiek­ti, be to, su­si­ti­ki­muo­se mo­ko, kaip su­si­dai­gin­ti sau­lėg­rą­žas na­mie.

„Ma­nau, kad gy­vo mais­to idė­jų sklai­da yra ma­no da­bar­ti­nė mi­si­ja šia­me gy­ve­ni­mo eta­pe, – sa­ko Pau­lius. – Eko­vers­las yra mū­sų atei­tis, jei no­ri­me iš­gy­ven­ti XXI am­žiu­je. Ši idė­ja plin­ta vi­sa­me pa­sau­ly­je. Pa­vyz­džiui, vien Los An­dže­le yra apie 150 gy­vo mais­to res­to­ra­nų, jau ke­le­tas to­kių res­to­ra­nų at­si­da­rė Vil­niu­je, Lie­tu­vo­je dau­gė­ja ža­lių kok­tei­lių ir švie­žių sul­čių ba­rų, au­ga sa­lo­tų par­da­vi­mai.“

Nuo ko pra­dė­ti

Pau­lius nie­kam ne­re­ko­men­duo­ja dras­tiš­kai pe­rei­ti prie gy­vo mais­to.

„Ža­lia­val­gys­tė yra ekst­re­ma­li for­ma, gy­ve­ni­mo bū­das. Iš pra­džių už­tek­tų leis­ti or­ga­niz­mui va­ly­tis iki pie­tų, po to pa­ma­žu di­din­ki­te gy­vo mais­to kie­kį (da­bar svei­kiau­si pro­duk­tai au­ga pa­tvo­ry­je – dil­gė­lės, garš­vos, kiaul­pie­nės – su­si­pla­ki­te jų kok­tei­lį). Grei­tai pa­ste­bė­si­te, kaip ne­be­si­no­rės ka­vos, pa­ts or­ga­niz­mas pra­dės sa­ky­ti, ko no­ri. Nuk­ris apie 15 pro­cen­tų svo­rio, – sa­ko Pau­lius. – Pe­rė­ji­mas į ža­lia­val­gys­tę ga­lė­tų truk­ti dve­jus tre­jus me­tus. Bet jei ir ne­tap­si­te ža­lia­val­giais, o bent 50 pro­cen­tų ra­cio­no pa­keis­i­te gy­vu mais­tu, ir tai bus la­bai ge­rai.“

Pau­lius at­krei­pia dė­mė­sį į An­nos Wig­mo­re su­da­ry­tą svei­kiau­sių mais­to pro­duk­tų že­mė­je ket­vir­tu­ką: sa­lo­tos, sau­lėg­rą­žų dai­gai, kvie­čių žel­me­nų sul­tys ir gri­kių dai­gai.

Dai­gus, ypač žie­mą, kiek­vie­nas žmo­gus ga­lė­tų už­siau­gin­ti ant pa­lan­gės ir juos var­to­da­mas pa­ge­rin­tų sa­vo svei­ka­tą.

Ne­bė­ra kur trauk­tis

Ame­ri­kos moks­li­nin­kai ap­skai­čia­vo, kad kas ant­ras ame­ri­kie­tis mirs nuo vė­žio. „Per pa­sta­ruo­sius šim­tą me­tų mir­tin­gu­mas nuo vė­žio pa­di­dė­jo tri­gu­bai“, – sa­ko Pau­lius.

„Eu­ro­po­je yra ap­skai­čiuo­ta, kad vi­du­ti­nis eu­ro­pie­tis su­val­go tik 3 pro­cen­tus gy­vo, neap­do­ro­to mais­to. Mū­sų or­ga­niz­mas jau pri­si­tai­kė val­gy­ti ap­do­ro­tą mais­tą. Bet esa­me tik sep­tin­to­ji kar­ta, ku­ri mai­ti­na­mės ap­do­ro­tu kon­ser­vuo­tu mais­tu ir kren­ta­me nuo vė­žio, dia­be­to, ki­tų lė­ti­nių li­gų, – pri­me­na ža­lia­val­gis. – Far­ma­ci­jos pra­mo­nė kles­ti: 95 pro­cen­tai lė­šų yra iš­lei­džia­ma gy­dy­ti žmo­gų pa­sku­ti­nius pen­ke­rius jo gy­ve­ni­mo me­tus. Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos duo­me­ni­mis, nuo me­di­ci­nos pri­klau­so tik 10 pro­cen­tų žmo­gaus gy­ve­ni­mo ko­ky­bės, po 20 pro­cen­tų – nuo ap­lin­kos ir ge­nų, o 50 pro­cen­tų – nuo mū­sų gy­ve­ni­mo bū­do, tai yra nuo mi­ty­bos.“

Jis rū­pi­na­si nau­jau­sių moks­li­nių ty­ri­mų apie tai, kaip už­kirs­ti ke­lią vė­žiui, vien pa­kei­tus mi­ty­bos įpro­čius, ver­ti­mu į lie­tu­vių kal­bą ir vi­suo­me­nės švie­ti­mu. Su bend­ra­min­čiais ini­ci­juo­ja An­nos Wig­mo­re klu­bų stei­gi­mą.

„Pe­rei­ti prie XXI am­žiaus mi­ty­bos ga­li­me tik kar­tu, šei­mo­mis, pa­lai­ky­da­mi vie­nas ki­tą, da­ly­vau­da­mi bend­ruo­se ren­gi­niuo­se, mo­ky­da­mie­si vie­ni iš ki­tų“, – ti­ki­na Pau­lius.

Rug­sė­jo 21-29 die­no­mis vyks gy­vo mais­to kon­fe­ren­ci­ja „Gy­dan­ti mi­ty­ba“, ku­rią vai­ni­kuos An­nos Wig­mo­re pe­le­nų pa­lai­do­ji­mas Kruo­piuo­se.