Pasimatymas su Klaipėda po 25 metų

Nors 1990 m. kovo mėnesį buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, bet tebegaliojo sovietiniai pasai ir išsijuosusi tebesidarbavo KGB.

Rengėsi kelerius metus

V. Kosobutskis savo žmoną Nataliją, gyvenusią ir dirbusią Minske, buvo įspėjęs: jei tik pasitaikys proga, jis pasiliksiąs užsienio valstybėje. Kai išplaukė į reisą prie Kanados krantų, jokių sąlyčio taškų su krantu visiškai nebuvo numatyta: laivai patys priplaukdavo perduoti žuvį į refrižeratorių. O čia staiga laivo bufetininkę ištiko apendicito priepuolis. Laivo kapitonas pareikalavo malūnsparnio. Tačiau Refrižeratorių laivyno bazės administracija davė leidimą plaukti į krantą ir bufetininkę transportuoti į vietinę ligoninę Sent Džonse. Vis pigiau atsieis nei malūnsparnis...

"Šita situacija ir buvo Dievo pirštas", - sakė V. Kosobutskis, pabėgimą planavęs kelerius metus. Per tą laiką laivo įguloje buvo atsiradę ir bendraminčių. Taigi, kai refrižeratorius prisišvartavo prie Kanados krantų, radistas sukomandavo: "Laikas tas, varom." Penki įgulos nariai, vienas kitą ragindami nebėgti, nusileido nuo trapo.

"Budintieji tai matė, bet pranešti kapitonui ir "politrukui" nepuolė", - prisiminė Vladimiras.

Sklandūs formalumai

Bėglių širdys, be abejo, spurdėjo. Bet stengėsi išlikti ramūs ir tuomet, kai sėdo į taksi, ir tuomet, kai prisistatė Sent Džonso policijai. Kanadiečiai policininkai buvo nustebę - pirmą kartą iš sovietų laivo prisistatė ne vienas, kaip retai, bet pasitaikydavo, o penki žmonės. Nė vienas nemokėjo nei angliškai, nei prancūziškai, tačiau angliškų žodžių nuotrupomis ir pirštais susikalbėjo.

Iki ryto bėgliai buvo apnakvyndinti, o ryte policininkai juos nuvežė į migracijos tarnybą. Čia buvo surašyti reikalingi popieriai, paskirtas advokatas ir kiekvienam išduota po 50 Kanados dolerių. Bet vyrai buvo perspėti: kol laivas neišplaukė, po miestelį, mėgaujantis laisve, nesišlaistyti.

"Welcome"

Kai laivo viršenybė suprato, kad jūreiviai pabėgo, jie šventai įtikėjo, kad bufetininkės apendicitas - cirkas, ir manė, kad šioji buvo pabėgimo iniciatorė.

Laivas sugrįžtančių bėglių laukė tris dienas. Visas jas jūrininkai nekišo nosies iš jiems paskirto būsto. Tačiau, kai "Atlasovo sala" išplaukė, jūrininkai, mėgaudamiesi laisve, šlaistėsi po miestelį. Jie jau buvo spėję duoti interviu vietinei televizijai, todėl sutiktus bėglius atpažinę vietos gyventojai nuoširdžiai sveikindavo: "Welcome!"

Žmona - atpirkimo ožka

Žmona Natalija, tuo metu dirbusi Minsko AIDS poliklinikos laboratorijoje, vyro pabėgimo pasekmes pajuto iškart. Ji buvo iškviesta, tiesa, ne į KGB, o į Refrižeratorių laivyno bazės kontorą Klaipėdoje.

"Čia mane tampė iš kabineto į kabinetą. Visuose juose dievagojausi apie vyro pabėgimą nežinojusi. Nors ir iš tiesų nežinojau, kad tai įvyks būtent tame reise. Visur mane baugino - vyras bus pasodintas", - ir dabar, po 25 metų, šiurpsta moteris.

Reikia manyti, kad tuose kabinetuose buvo ir kagėbistų. Tik viename jų, kur nebuvo kitų žmonių, tarnautoja moteris išdrįso pasakyti: "Šaunuolis tavo vyras"...

Viename iš kabinetų ji pamatė ir vieną iš penkių bėglių, po maždaug dviejų savaičių grįžusį į Klaipėdą: "Jis buvo juodas kaip žemė ir linguodamas kartojo: "Kodėl aš grįžau, kodėl aš grįžau..." Koks jo likimas, nei Vladimiras, nei Natalija iki šiol nežino.

Niekas nė neketino Natalijai atiduoti nei vyro uždarbio, nei laive likusių vyro daiktų. Grįžusi į Minską ji nuolat juto nematomų akių ir ausų dėmesį. Darbe į akis nebuvo pasakyta "Dink iš čia", tačiau ji visomis "fibromis" juto, kad ten nebepageidaujama. Ir ji pasitraukė iš darbo.

Pradžia - sunkoka

Sent Džonse po kelių teismo posėdžių, trukusių maždaug pusvalandį, keturiems pabėgėliams buvo suteikti leidimai gyventi Kanadoje. Lietuvis ir rusas klaipėdietis išvažiavo į Monrealį. O V. Kosobutskis su kolega iš Kijevo liko Sent Džonse.

"Uoste krovėme žuvį, namus dažėme. Eidavome į anglikonų bažnyčią, kurioje savanoriai mudu mokė anglų kalbos. Po trejų metų suteikė pilietybę. Tuomet mūsų keliai su kijeviečiu išsiskyrė - jis išvažiavo į JAV ir ten puikiai įsikūrė. O aš likau Kanadoje. Išsilaikiau vairuotojo teises ir pradėjau dirbti taksistu. Kai susikaupiau pinigų automobiliui, įsigijau licenciją ir jau dirbau sau. Ilgai dirbau taksistu", - nuolat kikendamas savo istoriją klostė Vladimiras. Nors tuomet, prieš kelis dešimtmečius, kikenti visai nesinorėjo.

Šeima iširo

Vladimiras žmonai neskambindavo ir laiškų nerašydavo. Rasdavo būdų, kaip žinias apie save perduoti, aplenkdamas KGB akis ir ausis. Kvietė atvažiuoti į Kanadą. Bet Natalijai vis atrodė, kad išvažiuoti ir niekada į Baltarusiją negrįžti - rizikingas žingsnis. Tuo labiau kad juk numirtų be galimybės rūpintis savo tėvais, o kaip Kanadoje prigis paauglys sūnus?

Ją baugino ir nuolatinis padidintas dėmesys naujajame darbe. Ir ji apsisprendė - padavė dokumentus skyryboms.

"Per kelias minutes buvome išskirti, ir aš tapau laisva kaip vėjas. Bet gyventi reikėjo toliau. Sutikau žmogų, ištekėjau. Tuo labiau kad ir Vladimiras Kanadoje taip pat su moterimi susiėjo. Kai pasikeitė laikai, su Vladimiru ir jo moterimi buvome susitikę. Ir vieno, ir kito apmaudas ir nuoskaudos jau buvo atlėgusios. Jokių neigiamų emocijų. Normaliai bendravome. Vladimiras pasiūlė per vasaros atostogas sūnui atvažiuoti pas jį, į Kanadą. Aš tam pasiūlymui neprieštaravau. Galima sakyti, kad sūnaus dėka mūsų šeima vėl susilipdė iš naujo - mudu vėl susituokėme. 1993 metais išsiskyrę, dar kartą tuokęsi 2006- aisiais, pernai santuoką sutvirtinome graikų katalikų bažnyčioje", - didžiuodamasi pasakojo Natalija.

Trauka liko

Vladimiras, paklaustas, ar per 25 gyvenimo Kanadoje metus nebuvo kilę abejonių dėl 1990-aisiais pasirinkto kelio, nė sekundės nemąstęs, išpyškino: "Nė karto. Netgi tuomet, kai kitas mano vietoje galbūt būtų verkšlenęs."

SANTUOKOS. Pirmąjį kartą Natalija ir Vladimiras Kosobutskiai tuokėsi 1983 metais, o antrąjį - 2006-aisiais.

Vyresnioji karta puikiai žino, kaip, bėgant metams, atsiranda trauka praėjusio laiko takams. Vladimiras ir Natalija dar kupini jėgų, gyvenimo planų ir jie visai neketina sėdėti ant suolelio ir laukti saulėlydžio. Bet kadaise matyta, jausta, lytėta vis dėlto vilioja. Ir labai jiems knietėjo pasimatyti su Klaipėda.

Kadaise Juodkrantėje jie buvo susidraugavę su Maskolaičių šeima. Padėjęs kiek pastangų, Vladimiras atkapstė Kęstutį Maskolaitį. Ir labai greitai sutarė dėl pasimatymo Klaipėdoje. O jau tuomet - ir Klaipėda, ir Juodkrantė, ir Palanga.

K. Maskolaitis, 1989 m. dirbęs "Lietuvos žvejo" laikraščio redakcijoje, papasakojo, kaip V. Kosobutskis, mojuodamas Baltarusijos ne sovietine, o tikrąja vėliava, įsiliedavo į Atgimimo mitingus, vykusius Klaipėdoje. O koks miestas jam pasirodė po 25 metų?

"Klaipėda labai pasikeitusi. Pasidžiaugiau, kad nenugriautas senamiestis. Širdis daužėsi pravažiuojant "Vėtrungę", kurioje jūrininkai ne klaipėdiečiai nakvodavome. Labai stebėjausi, kad bet kur užsukęs paprasčiau galiu susikalbėti angliškai nei rusiškai.

Klaipėda ir sovietmečiu nebuvo visiška geografinė skylė, o dabar, sakyčiau, gana modernus miestas. Ir dar džiugino aplinkybė, kad mačiau kur kas daugiau jaunimo nei pagyvenusių žmonių. Tai gal tos kalbos apie totalinę jaunimo emigraciją kiek perdėtos?" - pasvarstė buvęs jūrininkas.

Tiesa, jis labai apgailestavo, kad išdarkytas ir išardytas buvo gana didelis ir pajėgus Lietuvos laivynas.