Gamtos nesistengia pranokti
„Galėčiau šventinti ir rištinę verbą, bet gaila pūstyti, kai tiek darbo įdėta. Šventintą verbą po metų juk reikia sudeginti. Kadagiai labiau tinka namams smilkyti, o rištinės verbos yra namų puošmena“, - mąsto tautodailininkė. Eugenijos rištos verbos yra mėgstamos, vienos pirmųjų dėl savo natūralumo išgraibstomos mugėse, bet tautinio paveldo sertifikato Eugenijos verbos neturi. „Gyvenu ne toje vietoje. Verbų negaliu sertifikuoti, nes neatitinka teritorinio statuso. Norint sertifikuoti, toje vietovėje produktas privalo būti gaminamas apie 100 metų. Gal po kelių kartų ir Dzūkijos verbos galės būti sertifikuojamos, bet mano gyvenimo tam neužteks, galbūt mano proanūkiai, jų vaikai galėtų tai daryti. Jeigu gyvenčiau Vilniaus krašte, nekiltų jokių problemų“, - šypsosi tautodailininkė. Keisti gyvenamosios vietos dėl verbų moteris neketina. Verbas rišanti ne dėl popieriukų, o dėl to, kad kitaip gyventi nemoka.
Eugenijos Bakšienės asmeninio albumo nuotr.
Dzūkijoje verbas, anot Eugenijos, labai mažai kas riša. Pažino tik vieną verbų rišėją. Pradėdama savarankiškai pinti žolynus, su ja tarėsi. Žvalgydavosi ir į Vilniaus krašto verbas, važiuodavo į Kaziuko muges, bet daugiausia išmoko pati sau dirbdama. „Turbūt jau nuo jaunų dienų turėjau tą jausmą, bet nenorėjau nieko kopijuoti. Reikia milžiniškos kantrybės ir užsispyrimo, bet jeigu nebus Dievo dovanos, nieko ir nebus“, - sako menininkė. Vilniškių ir Eugenijos verbas gali atskirti iš tolo. Ten vyrauja ryškios spalvos. Jeigu raudona, tai raudona, žalia - ryškiai žalia. „Mėgstu nerėkiančią geltoną, vasaros žalumo žalią, rudens brandumo rudą, tamsiai raudoną. Raudonos spalvos mano verbose mažiau, ji nėra rėkianti“, - teigia Eugenija. Kūrėja nevengia augalų padažyti. Bet taip pat neryškiai. Verba turinti būti matoma, traukti akį, bet neįkyrėti. Didžiausias menas esąs gebėjimas derinti augalus. Ir dar - turėti jų tokių, kokių reikia.
Darželio gėles augina tėviškėje
Verbų rišėjos didžiąją laiko dalį užima ne verbų gamyba, o pasirengimas jai. Po Velykų, kai baigiasi pamokos Moksleivių kūrybos centre, kur savo amato moko moksleivius, Eugenija pradedanti žvalgytis po pievas. Didžiausią dalį verboms reikalingų augalų užsiaugina tėviškėje, Virbalyje. Padeda sesuo Irena. Virbalyje užauga jos verbas puošiantys sausiukai, kermėkai, linai, rugiai, kvietrugiai. Lysvėje užaugusius augalus ir daugumą pievose surinktų džiovina gimtojo namo palėpėje. Į butą Varėnoje jie sugrįžta dėžėse. O tų dėžių per vasarą susirenka tiek, kad sunku ir perlipti. Eugenija sako, kad augalų, reikalingų verboms, nesą tiek daug. Jai užtenka pievose randamų smilgų, motiejukų, dygminų, bitkrėslių, zuikio ašarėlių, kraujažolių. Pakrantėse surinktų meldų ir to, ką užsiaugina sesers darže. Svarbiausia augalus surinkti laiku. Per anksti arba per vėlai nuskinti augalai bus ne tokie gražūs ir patvarūs, byrės. Negalima pražiopsoti smilgų, motiejukų, rugių gaivumo. „Kaip vaistažolių rinkėjai žiūri, kad augalai būtų sukaupę daugiausia gamtos syvų, taip mes - kada jie yra gražiausi ir tvirčiausi“, - sako floristė.
Pasklido po pasaulį
Eugenija verbas rišti pradėjo prieš 25 metus, kai Varėnos buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate, kur vadovavo mezgėjų cechui, pritrūko darbo. Likusi be darbo, moteris prisiminė seną savo pomėgį. Pradėjo pinti verbas, daryti iš augalų paveikslus, atvirukus, medelius. Mama pasekė dukra Violeta Abarienė. Visagino kultūros centre Violeta dirba viena vadovių, bet laiko randa verboms, dailiesiems rankdarbiams, gamina tautinio kostiumo detales, dekoratyvines lėles. 2012 m. Eugenija ir Violeta Varėnoje buvo surengusios savo darbų parodą. 2009 m. Varėnoje savo kūrybos parodą Eugenija buvo surengusi viena.
Eugenijos Bakšienės asmeninio albumo nuotr.
„Dalyvauju visose tautodailininkų parodose ir mugėse, kur tik mane kviečia, todėl darbų neprisikaupia asmeninei parodai. Po Kaziuko mugės rengiausi velykinei mugei „Auksalio kupkas“, - sako kūrėja. Kartais pagalvojanti, kad būtų laikas pailsėti, bet vos tik išaušta pavasaris, gamta vėl išveda. „Tie darbai kaip koks narkotikas. Jeigu įklimpai, niekaip neatsikratysi“, - juokiasi tautodailininkė. Autentiškas Vilniaus krašto verbas rišanti varėniškė Dzūkiją išgarsino į tautinio paveldo sąrašus įrašiusi Kalėdų eglutės žaisliukus. Šiaudelių užsiauginanti pati, pritaiko atlikusius nuo verbų. Eugenija savo meno moko visus, kas tik nori išmokti, skaito paskaitas visoje Lietuvoje. Išskirtinę verbą pagaminusi autorinei parodai. Ji buvo aukštesnė už ją pačią, į ją sudėjo daugiau nei 500 rugių varpų. Kai kurias verbas tebesauganti tėviškėje, bet didžioji dauguma puošia svetimų namus. „Per savo gyvenimą esu nupynusi ne vieną tūkstantį verbų, jos išsibarsčiusios po visur. Mano verbų yra Amerikoje, Japonijoje, Anglijoje“, - didžiuojasi kūrėja.
Parengta pagal dienraščio „Vakaro žinios“ priedą „Geras!“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą