Petras Dabrišius tobulo plėšrūno kailyje

Anot eigulio, paukščių instinktai kitokie nei žvėrių; šie daugiau galvoja, turi daugiau ambicijų ir pareigų. O vilkui - kaip žmogui: šeima, namai, laisvė, pareiga palikuonims - šventi dalykai.

Lūšių patelę ir tris patinus (vyriausias vardu Juozapas) žvėrinčiui padovanojo estai, nuo XII amžiaus garsėjantys lūšynu, kurį, beje, kasmet aplanko 50 000 žmonių. Lūšius Juozapas, kaip ir visi kačių giminės "tėvai", trimis čia gimusiais lūšiukais rūpintis palieka lūšiai. Ši aštuonetą mėnesių žindys palikuonis, kuriems tik septynioliktą gyvenimo mėnesį iškris paskutinieji pieniniai dantukai, dvejus metus mokys juos medžioklės paslapčių (gyvena lūšis dvidešimt metų). Kvailiukai, likę be mamos, patiklūs seka paskui žmogų, ir pasitaiko, namuose priglaudžiamas toks "ryžas kačiukas". Beje, visi miško plėšrūnai, ypač smaližė laputė, pasigardžiuodama sudorotų lūšiuką...

"Kai atvykėliai manęs klausia, o kur gi išsislapstė miško padarai, atsakau: "Ar jūs, nuėję į bažnyčią, Dievą matot?" Čia tvyro gamtos dvasia, ir to užtenka. Visa kita priklauso nuo jūsų gebėjimo laukti, matyti, pajusti..." - sako Petras Dabrišius

"Mūsų miškuose lūšys sparčiai nyksta, nors oficialiai yra saugomos jau 30 metų. Ginčijamasi, šaudyt ar ne vilkus, nors jų išlikę tik ypatingai gudrūs, "vilkų profesūra" - žmogus turėtų daugel žvėries gyvenimo būdo stebėjimų atlikti, kasdien nukeliaudamas 40 km vilko pėdsakais, kad pateiktų apytikslę žvėrių apskaitą. Dabar skaitau studentų "mokslinius darbus", surinkti duomenys - "iš pirmų lūpų". Kaimietis senas eigulys porija, neva miške dar neseniai buvę apstu lūšių, o kai primygi, paskaičiuoja, kad prieš keturis dešimtmečius jų sutikęs - toks atminties žaismas, - sarkastiškai kalba gamtosaugininkas, vykdantis projektą "Lūšių sugrįžimas". Užaugintus lūšiukus paleis į rezervatus, kur žmogus neįkelia kojos. "Lūšis nėra agresyvi, tai tik neprijaukinama katė, bet žmonės pasakoja legendas, kad štai miške žmogėdra ant sprando užšoko. Stambiausias lūšies grobis - stirna; lūšiukai pasigauna varnų. Kai žemė pažliugusi ar pusnys, jie mėgsta kartis į medžius.

Lokys - Telšių simbolis, tad džiaugiamės, kad švedai padovanos mums mešką, šios protėviai po archaišką Eigirdžių girią šleivojo prieš šimtmetį. Meškai bus skirtas ne narvas, o gabalas miško - tai neprognozuojamas gyvūnas, "cirko artistas", - sako Petras Dabrišius. - Štai beždžionė, jeigu nuotaikos nėr, nešneka, sėdi kampe galvą susiėmus, kitą dieną bus linksma, eis kartu su mano sūnumi grybauti ar žūklėn. Puikiai laiko meškerę, tik jeigu žuvis nekimba - ją sulaužo." Kalba apie šunbeždžionę Pupą, kurią dar mažutę mielą pamaivą nusipirko biržiečių šeima, vėliau pabūgę įsipareigojimo - su šia beždžione jiems tektų drauge gyventi penkiasdešimt metų! Žiemą Pupą įkurdins "šiltame ožkų pragarėlyje".

Geismų imperija

"Vilkai, jeigu jų nevaikai, neuji - visada gero ūpo. Tai absoliučiai tobulas, logiškai mąstantis gyvūnas. Per tris paras apie juos tau neišpasakočiau, tad parašyk abstrakčiai, ir pridėk: "Bus daugiau", - juokėsi eigulys, rodydamas "vilkų terapijos" trobelę.

Čia pernakvoti traukia žmonės, kuriems "pačiuožia stogas", kartais visą naktį, bluosto nesudėjęs, pradreba, nes jam dingojasi, kad vilkas rąstais ropščiasi arba regi vilkolakius, visokias vizijas.

"Viename aptvare ketvirti metai gyvena dvi patelės ir vienas patinas, bet jie - brolis ir seserys, tai viduje - atstūmimo jausmas: jokio poravimosi, jokios kraujomaišos! Įsivaizduojat, kaip gamtos padaryta! Rusų mokslininkai rašo, kad net benamiai rujojantys šunys sliūkina pas kito kvartalo kales. Vilkės dauginimosi instinktas oho koks galingas, net gali ją pražudyti. Rujojanti lūšis tik kniaukia apie savo aistrą, o vilkė it pamišusi gali visą Lietuvą perbėgti, ieškodama patino. Blogiausiu atveju, rizikuodama žūti, puola sodybon, suvilioja šunėką. Beje, vilkė ne tik niekada nepjaus šunies, su kuriuo poravosi, bet stengsis išsivesti jį į mišką gyventi. Bet šuo pabėga, jam reikia žmogaus ir namų", - pasakoja mūsų gidas. Ir apie tai, kad žmogus pats prisidaro bėdos, nušaudamas vieną iš vilkų poros, nes jie medžioja ir vaikus išmaitinti gali tik dviese. Likęs "našlys" iš bado ir nevilties eina tiesiausiu keliu - sodybon pas žmogų, taigi į žūtį...

Pasakoja, jog vilkų gaujai visada vadovauja protingiausias gyvūnas, kuris geriausiai uodžia, persekioja grobį, užbėga šiam už akių - tai gali būti ir patelė. Šiaip patinai nesikiša į patelių rietenas, jie tarpusavy aiškinasi santykius. Beje, vilkai - monogamai. Jų meilės žaidimus slepia nakties skraistė. Vaikus atvedusiai patelei plėšrūnas tempia maistą, sergi, svetimo vilko neprileis prie savo urvo, o ir pats ten nekiša snukio; taip gerbia "motiniškus jausmus".

Vilkės širdis

"Beje, tai ne mitas, kad vilkai žmonių vaikus vagia. Iš tikrųjų gali paimt, nes jų kraujuje - globoti silpną mažylį", - sako eigulys. Jis jau nesistebi, kai vilkė, gavusi ėsti mėsos, pirmiausia pašeria kalės šunyčius. O kalė pirma sau skrandį puola prikimšti.

Žvėrinčiuje gyvenę rusų kino dokumentininkai ir medžiotojai pasakojo nutikimus, panašius į pasaulio mokslininkų aprašytus knygoje "Vilkų morfologija". Taigi, Sibiro platybėse medžioję su tanketėmis, tokiomis karinėmis mašinomis, jie persekiojo per gilų sniegą link miško bėgančius vilkus. Vilkai jau matė, kad tuoj juos žmonės pavys, tad vienas staiga sustojo, atsigręžė į persekiotojus, ir atsigulė kaip šuo šonu į juos. Matyti tik galva, šauti nepatogu, tad vyrams teko atidaryti tanketės liuką, išlipt ir nušauti žvėrį. Tuo metu kitas vilkas, itin sunkiai bėgęs, pribėgo mišką ir dingo jame. Vėliau medžiotojai išsiaiškino, kad tai buvo vaikinga patelė - jos gyvenimo draugas pasiaukojo vardan palikuonių, nors turėjo jėgų pasprukti.

Eigulys pasakojo, kad vilkiukas vos praakęs ginasi nuo žmogaus, šiaušiasi, šliaužia tolyn, nes labai gaji įgimta žmogaus baimė, bet ilgiau pagyvenęs žmogaus kaimynystėje pakeičia požiūrį... Pažįsta savo žmogų, kaip ir šis skiria staugiančių vilkų balsus, meiliai pasitinka, kai šis pašaukia vardu: "Šerkšne, Pike, Šilai, Spygle..."

Išsidanginome iš žvėrinčiaus, nes eigulys laukė žemės ūkio akademijos studentų iš Šveicarijos. Dar spėjome pasiteiraut, ar tiesa, kad į Petro Dabrišiaus sodybą atšliaužia angys, ji - oazė nykstančių rūšių laukiniams paukščiams. Jis pro ūsą šypsodamas atsakė: "Angys man netrukdo, mano žvėrių nesugelia - tarpusavio supratimas."