Prarastos kartos liudijimas

Istorija liko nuotraukose

Stalino laikais jaunuolė Betty bijojo praverti burną. Kad nepamirštų vokiečių kalbos, stengėsi skaityti vokiškai. Bet Atgimimo metais kalbėti jau sekėsi sunkiai. Prisiminti gimtąją kalbą moteriai padėjo pokalbio išvakarėse Amžino poilsio atgulęs buvęs ilgametis „Elnio“ fabriko inžinierius ir vadovas Valteris Jurkšaitis. Dabar B. Neniškienė sako skurdžiau kalbanti lietuviškai.

Moteris atverčia dvi pačios sudarytas knygas: lietuvišką „Vokiečiai Šiauliuose ir apskrityje“ (1 dalis, praeitis) ir vokišką “Prarastoji karta“ (“Verlorene Generation“).

Pasak knygų autorės, žinių apie vokiečių gyvenimą Šiaulių regione — maža. Kitas skaudus pastebėjimas — širdį draskantys įrašai dokumentuose: fašistinė organizacija, fašistai.

„Kilo pyktis. Kaip čia yra? Žmonės gyveno, dirbo kartu su lietuviais, o vadinami fašistais. Užsispyriau suskaičiuoti, kiek vokiečių Šiauliuose buvo, ką nuveikė, kokius darbus dirbo, kol Hitleris nesujaukė gyvenimų“, — sako ponia Betty.

Medžiagą, talkinant kraštotyrininkėms Irenai Rudzinskienei ir Nijolei Petraitytei, kruopščiai rinko ketverius metus, o knygą parašė vienu ypu: per 10 dienų.

1904 metų surašymo duomenims, Šiauliuose gyveno 381 vokietis (2,4 procento gyventojų).

Dvaro gatvė Šiauliuose nuo seno buvo vadinama vokiečių gatve, nes joje gyveno daug vokiečių inteligentų. Mieste veikė vokiečių kultūrinė bendrija „Kulturverband“.

Už apskrities vokiečių aukas nupirkus sklypą su pastatu Dvaro gatvėje, įkurtas internatas ir mokykla. Šis pastatas nugriautas po karo. Tokio likimo sulaukė ir evangelikų liuteronų bažnyčia, atlaikiusi bombardavimą. Ilgą laiką naudota kaip sandėlis, galiausiai buvo nugriauta: dalis Šiaulių universalinės parduotuvės stovi ant bažnyčios pamatų, o šventovės šoninė siena įmūryta į universalinės parduotuvės sieną.

Medžiagos ir nuotraukų knygai pateikė bendrijos narė Onutė Košlekienė, prieš karą lankiusi vokiečių mokyklą. Fotografijose įamžinta pirmoji vokiečių biblioteka, kurioje saugota apie 100 teologijos ir kitos socialinės literatūros knygų, pastoratas, stovėjęs prieš karininkų namus (dabar — Šiaulių miesto apylinkės teismas).

Knygoje publikuojamose nuotraukose — evangelikų liuteronų bendruomenės Šiauliuose pastorius Theodor Kupffer, subūręs Šiaulių miesto vokiečius. Iš senų fotografijų žvelgia vokiečių mokyklos pedagogų taryba, mokinukai, mokytojai, žymūs vokiečių bendruomenės nariai. Tarp jų — Jessulat šeima, kurios galva, tėvas Wilhelm, dirbo tarpukario Lietuvos Seime ir pasiekė, kad Lietuvoje būtų įteisintos vokiečių mokyklos.

„Panelė Erna Jessulat, baigusi Peterburge licėjų, prasidėjus revoliucijai, pasirinko Šiaulius. Kodėl? Todėl, kad Šiauliuose gyveno daug žydų. Vadinasi, mieste išplėtota prekyba, miestas — išsivystęs“, — vokietės pasirinkimą paaiškina B. Neniškienė.

Knyga „Vokiečiai Šiauliuose ir apskrityje“ apima laiką iki 1941 metų — vokiečių repatriacijos.

Vargo kelionė

B. Neniškienės gyvenimo istorija — viena iš prarastosios kartos tragedijos liudininkių.

Ponios Betty šeima — senbuviai Lietuvoje. Abu tėvai XX amžiaus pradžioje gimė Kaune.

„Esu kilusi iš pačios didžiausios Lietuvos bendruomenės: Kaune gyveno apie 3,5 tūkstančio vokiečių. Kad vokiečiai turėtų darbo, Kaune Šmitai, Tilmansai pastatė fabrikus. Vokiečiai mokėjo bendruomenių, esančių Lietuvoje, kalbas, juos mielai priimdavo ir į lietuvių įmones, nes buvo darbštūs ir sąžiningi. Vokiečiai buvo prigiję Lietuvoje, tik Hitleris protą pamaišė“, — prisiminimais į tarpukario Kauną nusikelia B. Neniškienė.

Vaikystės namuose buvo kalbama vokiškai, lankyta liuteronų evangelikų bažnyčia.

1941 metais šeima repatriavo į Vokietiją. Betty buvo šešeri. „Kas nespėjo išvažiuoti iš Lietuvos, tiems kelias vedė į Sibirą, Kirgiziją, Kazachstaną. Kiti gelbėjosi lietuvindami pavardes“, — sudėtingą laikotarpį prisimena B. Neniškienė, vaikystės išgyvenimus įamžinusi knygoje “Prarasta karta“.

Nuo to laiko šeima namų nebeturėjo: buvo keliama iš vienos vietos į kitą. Keliavo su „volksdeutsche“ — etninių vokiečių — etikete. Dėl šios priežasties karo metais laikyti Lenkijoje: į Vokietiją leista įvažiuoti tik karo pabaigoje.

„Mačiau visus karo baisumus, koncentracijos stovyklas“, — į žiaurius prisiminimus moteris daugiau nesileidžia.

Karo sukūryje šeima atsiskyrė: tėvas tarnavo vokiečių armijoje. Mama viena rūpinosi trimis atžalomis. Vykstant mūšiams Dancige (dabar — Gdanskas), pasimetė ir sesuo Gertrūda, apie kurią vėliau pavyko gauti žinių per rusų belaisvių „žodinį telegrafą“. Bet susitiko tik Lietuvoje.

Po karo pabėgėlių šeima buvo persiųsta į vokiečių kaimą. Vokietijoje neliko, nes negavo maisto kortelių. B. Neniškienė mano, kad viena iš priežasčių — bendravimas su sodyboje dirbusiais rusų belaisviais, į kuriuos vietos vokiečiai žvelgė su panieka.

Tuomet dešimtmetė mergaitė rusui pasakė, jog mama moka rusiškai. Atsakas rusų kalba į pasisveikinimą „Dobroje utro“ belaisviui buvo tarsi gurkšnis tėvynės oro.

Kitas epizodas — Betty pamatė ant akmens sėdintį išsekusį rusą. Nubėgusi pas skalbykloje pietus virusią motiną, pranešė, kad miršta žmogus. Mama vergetai atnešė sriubos, duonos.

B. Neniškienė mano, kad ir dėl šių žmogiškumo akimirkų iš Vokietijos buvo palydėti: „Važiuokit, iš kur atvažiavot!“.

Į Lietuvą iškeliavo pėsčiomis. Kasdien įveikdavo po 25 kilometrus. Broliukui Gerhardui tebuvo 1 metai ir du mėnesiai. Jo vežimėlyje paslėpė ruso belaisvio įduotas nugvelbtas dvi paltis lašinių ir kibirą ryžių. Maisto pakako tik iki Lenkijos sienos. Vargo kelionė tęsėsi šešis mėnesius.

„Vokietijos kaime buvau vadinama lietuviška kiaule, o Lietuvoje niekas su manim nesisėsdavo į vieną suolą. Jei prieš karą lietuviai vokiečius vadindavo fliukais, po karo jau buvome fašistai “, — patirtos nuoskaudos skaudžios ir šiandien.

Susitikimas — po dviejų dešimtmečių

Mama pokariu viena rūpinosi vaikais. Šeštajame dešimtmetyje ją pasiekė santuokos išskyrimo raštas. Buvę sutuoktiniai vienas kito daugiau nematė.

E. Neniškienė, 1959 metais baigusi institutą, pagal paskyrimą su vyru atvyko dirbti į Šiaulių „Elnią“.

1967 metais fabriko galanterijos skyriaus vyriausioji inžinierė turėjo galimybę nuvykti į Vokietiją. Berlyno pašte tėvui siuntė telegramą, bet tėvas jau buvo išsikėlęs kitur. Padėjo atsitiktinumas — pašto darbuotojas jį pažinojo.

Po 24 metų nesimatymo tėvas su dukra turėjo susitikti prie „Berolina“ viešbučio.

Tėvas, važiuodamas į susitikimą, nerimavo: „Ko aš važiuoju? Kokia kalba mes susikalbėsime?“

Dukrą kamavo kita mintis: „Kaip aš jį pažinsiu?“

B. Neniškienė prisimena atmintyje sustingusį epizodą: gatve eina vyras, ties knygynu pasisuka profiliu.

„Man tarsi kas įspyrę būtų. Pribėgau prie tėvo. Galvojau, pažins, buvau panaši į mamą. Nepažino.“ Bet susikalbėjo.

Tėvas mirė 1987 metais. Į Lietuvą nebuvo atvykęs, bendraudavo laiškais.

Tėvynė — Lietuva

Apsigyvenusi Šiauliuose, B. Neniškienė manė esanti vienintelė vokietė. 1993 metais, įkūrus vokiečių bendriją, buvo devyniese. Skaitlingiausiais metais bendrija vienijo 78 narius. Šešerius metus draugijai vadovavo B. Neniškienė.

Šiandien Šiaulių vokiečių bendrijoje — 41 asmuo. Apie 20 procentų jų sudaro jaunimas, kiti — senjorai. Ne visi jauni bemoka vokiškai, išsaugojo tik papročius.

Patalpoms išlaikyti bendrija lėšų neturi. Bet iš projektams skirtų lėšų pavyko surinkti tautosaką.

Moteris atverčia Šiaulių universiteto studentų į lietuvių kalbą išverstus buvusio vokiečio belaisvio Herman Gertges prisiminimus — vokiečio padėką Lietuvos žmonėms, padėjusiems išgyventi.

Svarbiausia knygos mintis, kuriai pritaria ir B. Neniškienė — niekada, nors ir vyksta karas, negalima niekinti taikių gyventojų ir laikyti jų žemesniais už žolę.

„Esu Lietuvos vokietė. Tėvynė mano — Lietuva. Jei nuvažiuoju į Vokietiją — gražu, įdomu, žavi vokiečių darbštumas, tvarka, bet traukia į namus, į Lietuvą, — sako B. Neniškienė. — Tragedija važiuoti į kitą kraštą laimės ieškoti. Visada ten būsi svetimas, prarasi Tėvynę ir dalį tautiškumo. “