Daugelį metų senąja protėvių kultūra besidominti bibliografė, knygų "Ženklai. Įvaizdiniai. Simboliai", "Rasties versmė. Apie ženklus ir simbolius" autorė ir be galo kuklus žmogus R. Ambraziejienė sako, jog kiekvienas taškelis, bangelė, kryželis, kuriais marginame velykinį kiaušinį - tai protėvių kalba, kuria jie mums atskleidžia būties paslaptis. Kiekvienas simbolis - tai pasakojimas apie pasaulio sukūrimą, neišsemiama žinių gelmė, bandymas ją perbristi ir nedrąsiai žvilgtelti į begalybę.
Skvarmos
Imame kiaušinį ir piešiame ant jo kryžiukus, eglutes, trikampius... nesusimąstydami, kodėl ranka brėžia būtent šiuos ženklus.
Simbolio nepaaiškinsi protu. Simboliai atkeliauja iš mūsų pasąmonės. Jų prasmei suvokti nepakanka vien logikos. Čia be širdies, jausmo, pajautos neapsieisi... Senoviniai raštai, pasakos, dainos kalba labiau apie būtį, ne buitį. Pavyzdžiui, tėvelio dvarelis - tai ne ūkis, o veikiau pasakojimas apie Visatos sukūrimą, žaltys - ne roplys, o išmintis, gyvybė, gal net dievybė.
SVASTIKOMIS papuoštas margutis (iš Lietuvos etnokosmologijos muziejaus). "Gaila, kad šį šventą ženklą XX amžiaus istorijos piktadarybės išniekino. O štai kryžius užlenktais galais - vienas sudėtingiausių simbolių apie Visatos radimąsi "iš nieko" ir jos judėjimo išraiška." "Fotolia"nuotr.
Pasak K. Jungo, ženklas yra mažiau nei idėja, kurią jis žymi, tuo tarpu simbolis visuomet išreiškia daugiau nei jo akivaizdi reikšmė.
Simbolis atspindi dvasinę, dieviškąją tikrovę, jis padeda pažinti tai, kas nepažinu. Tai, ką žmogui suvokti beveik neįmanoma, simbolis išreiškia suvokiamomis formomis ir taip tampa anapusybės ir šiapusybės jungtimi.
Savo aplinkoje naudodami simbolius, nukreipiame pasąmonės galias reikiama linkme, bandome susivokti, įprasminti save, savo būtį ir buitį.
Išleidote dvi knygas ta pačia tema - apie baltų simbolius. Naujoji pasirodė šių metų pradžioje. Kuo ji papildė senąją?
Naujomis įžvalgomis, pavyzdžiais, iliustracijomis. Bet svarbiausia knygos mintis liko tas pats "atradimas": Dievas yra didis Menininkas. Jis sukūrė Visa Tai ir rodo Save kiekvienoje snaigėje, kiekvienoje galaktikoje.
Ar esame pajėgūs atpažinti dieviškus ženklus?
Dedame pastangas... Žvelgiame į juos ir tiriame jų prasmę, kilmę bei tarpusavio sąsajas, o paskui bandome aprėpti kaip visumą.
Savo knygose minite "skvarmas". Ką reiškia šis žodis?
Skvarma - senas lietuviškas žodis, kuris reiškia pavidalą, modelį, pavyzdį, jį vartojus vietoj tarptautinio "forma".
Dievas yra gryna Esa, formomis neapribota Būtis. O sutvertasis Pasaulis, Visata - tai Jo minties skvarmos, medžiaginis pavidalas, įforminimas. Ir Visata, ir Žemė, ir žmogus yra Dievo minčių skvarmos. Jos negali būti pažintos ir išaiškintos iki galo. Taip, mes žinome formulę H2O, bet ką tai pasako apie vandenį? Nei pasaulio Pradžios vandenų, nei krikšto vandens, nei fizinio ar ypač dvasinio troškulio formule neišreikši. Čia ir vėl tenka pasitelkti simbolį.
Ar, tapę materialistais, nepraradome magiškojo simbolių poveikio?
Raktus nuo senųjų žinių lobynų jau, matyt, esame pametę. Tačiau kai kas liko - tarsi sunykusių laiškų iš praeities fragmentai. Pavyzdžiui, ženklais išraižytos kaimo trobos langinės, močiučių staltiesės, tautinės juostos...
MARGUTIS. Kas gi gamtoje ryškiau atspindi atgimimo ir prisikėlimo idėją nei amžinas gimimo ir gyvybės ženklas? Etnokosmologijos muziejaus nuotr.
Iš senolių mes paveldėjome ne tik ypač seną kalbą, savitus papročius, tautosaką, dainas, bet taip pat ir neprilygstamą ornamentiką, įvairiais simboliniais raštais ir ženklais išmargintus daiktus. Siauras materialistinis pasaulio suvokimas, tikiuosi, jau tampa atgyvena. Susigrąžinę religinę, mitinę, archajinę pasaulėjautą, galbūt ir vėl sugebėtume "perskaityti" senoviniuose ženkluose slypinčias žinias ir patirti jų poveikį.
Mus supančiuose daiktuose - daugybė visai nedaiktinių, nemedžiaginių dalykų - tikrų stebuklų. Kiekvienas taškelis - neišsemiama gelmė.
Visa Tai
Taškas ant margučio nėra šiaip taškas...
Visa randasi iš Taško, kuris yra Visko pradžia ir vidurys, ir pabaiga. Dievo sprendimo simbolis. Tai dar neišplitęs ratas arba dar neblykstelėjęs žaibas, neišsišakojęs kryžius. Visa prasideda nuo centro ir visa į jį sugrįžta. Pirmuoju Dievo veiksmu galime laikyti šviesos blyksnį, kuris vaizduojamas švytinčiu tašku. Tos Šviesos dėka Taškas plėtėsi - radosi Visa Tai (Visata), kuri valingu Kūrėjo sprendimu (perkūnišku Žaibo kirčiu) buvo padalinta į dvi dalis: dvasinį pradmenį ir medžiaginį, vyriškąjį pradą ir moteriškąjį, simbolinius dangų ir žemę. Taigi matome apskritimą (pirminį kiaušinį ar grūdą), perdalytą statmena ir gulsčia linijomis, t. y. pirmapradę kryžmą - kryžių. Šiai sutvertai visatai Dievas įkvėpė gyvybę - davė postūmį judėti, t. y. kryžių įsuko.
Judesys jam "užlenkė galus". Kalbate apie svastiką.
Taip. Gaila, kad šį šventą ženklą XX amžiaus istorijos piktadarybės išniekino. O štai senovinė svastika - vienas seniausių ir sudėtingiausių simbolių, vainikuojantis daugelio tautų vaizdinius apie Visatos slėpinius. Svastikos simboliai paplitę įvairiausiuose pasaulio kraštuose, - turbūt lengviau būtų įvardyti, kur jos nėra, nei kur yra aptinkama.
Taigi šis kryžiaus ženklas užlenktais galais - Visatos radimosi "iš nieko" simbolis. Ir toliau - jos judėjimo išraiška.
BE ŽODŽIŲ. "Vienas toks kuklus kiaušinukas savimi papasakoja viską, ką mes čia bandėme išguldyti daugybe žodžių..."
Po pirmojo postūmio įsisukusi Visata - galaktikos, pasauliai - skleidėsi sūkuriais, vijomis į išorę nelyg bundanti, iš guolio kylanti gyvatė. Tai atsidaranti, dešinėn besisukanti svastika ir jos judesio brėžiamas skaičius 9. Skleidimasis - tai vyriško postūmio judesys.
Pirminių sūkurių išsklaidytos atplaišos jungėsi, sukosi vidun, simbolinė gyvatė susiraitė poilsiui, į save, - tai užsidaranti svastika, besisukanti kairėn ir brėžianti skaičių 6. Kryptis savin, į vidų, į gelmę - tai moteriškojo prado judesys. Štai ir Visatos gyvybė - sukimasis, pulsavimas, judesiai į išorę ir į vidų - skleidimasis ir jungimasis, šviesa ir tamsa, dvasia ir medžiaga, gėris ir blogis, vyriškumas ir moteriškumas...
Jin ir jan.
Arba žalčiukas Saulės rate - lietuviškose juostose, ant velykinių margučių...
Sakėte, jog dainose minimas "tėvelio dvarelis" iš tiesų yra simbolis, pasakojantis apie Visatos sukūrimą, žmogaus būtį.
Taip. Būdami svastikos viduje - jos šakų apriboti nuo audringai sūkuriuojančios, neretai grėsmingos ir chaotiškos išorės, esame tobulame kvadrate, aptvertame tvora tarp Tvėrėjo ir Tvėrinijos. Esame saugioje erdvėje - Tėvo Dvarelyje.
"O aplinkui dvarą jovarai žaliuoja..."
Jovaras (jievaras) - Pasaulio medis lietuvių ir kitų indoeuropiečių mitologijoje. Lietuvių dainos apie žaliuojančius jovarus, apie jievaro tiltus - tai pasakojimai apie jungtį tarp žemės ir dangaus, žmogaus ir Dievo, tarp šiapus ir anapus.
Pasaulio audeklas
Taigi ženklas svastika - pradžių pradžia, ji įsuka ir išsuka žvaigždes - saulutes, vandenis. Visa tai ir matome margučių raštuose.
Matome tai ir daug daugiau. Matome žemiškąjį kryžių - Pasaulio ašį, Gyvybės medį su paukščiais, saulutėmis, mėnuliukais ir žalčiukais. Visa tai galima "susukti" į vienintelį tašką, iš kurio jie kilo. Visa tai susiję, nes iš vienintelio taško ir išsiskleidžia Visata.
Tai suprato mūsų protėviai ir užrašė ženklais.
Tai, ką suprato protėviai, išliko. Tik jau retas kuris perskaitome jų kalba užrašytas žinias. Atidžiau įsižiūrėję į močiutės austą staltiesę, pamatysite, jog ji audė Pasaulio audeklą. Pakelkite akis į dangų - pamatysite, kad Visa Tai juda kaip svastika, sūkuriu, spiralėmis, ratu. Taip juda ir paros, metų, žmogaus, žmonijos gyvybės ciklai. Po Pirmojo postūmio tasai simbolinis Ratas Kūrėjo valia sukasi ta pačia kryptimi. Po rudens turi ateiti žiema, po žiemos visada ateis pavasaris, kaip po mirties - prisikėlimas. Jei grūdas rudenį nemirtų, pavasarį neatgimtų daigu. Nežinotume, kas yra šviesa, nepabuvę tamsoje. Be vyksmo, kaitos neįmanomas tobulėjimas.
Senovės baltai pasaulį suvokė kaip besisukantį ratą?
Kiaušinis, apskritimas, ratas nėra būdingiausias baltų ženklas, tai labiau rytietiškojo pasaulio suvokimo išraiška. Mums artimesnis pasaulio kaip Medžio, kaip Kryžiaus suvokimas.
Kryžiaus - arba Išminties, Amžinojo Gyvenimo medžio - statmuo veda į Dangų (vyriškasis pradas), šakos jungia su žeme (moteriškasis pradas).
Dieviškas apdaras
Šiandien šventiname verbas bažnyčioje ir tikime, kad jos apsaugos nuo visų negandų. Ar tai ne stabmeldystės atgarsis?
Ne pati verba apsaugos... Verba - tai vaizdinys, pavasarinio gyvybės "išsprogimo" ir jos žadinimo mumyse simbolis. Lygiai taip pat simboliai yra ir Medis, Ratas, Ašis. Sakyti, kad senovės baltai garbino stabus - tas pats, kas teigti, jog šiandien bažnyčioje garbiname kryžių kaip daiktą: medinį, geležinį, auksinį dirbinį... Jeigu jis be turinio, be esmės, be dvasios - tai irgi stabas. Ar mes kaltiname stabmeldyste žmogų, kuris klūpi prie Lurdo akmenų ar Turino drobulės? Tikiu, kad senovės baltai garbino ne ąžuolą ar akmenį, bet per juos besireiškiantį Dievą.
Mane džiugina vadinamosios "pagoniškos liekanos" šiandieninėje Bažnyčioje. Šeštadienį, Velykų išvakarėse, kunigas šventins ugnį, kuria įdegsime Velykų židinį: ir man gera prisiminti grasą nuvaikančius apsaugos laužus senovinėse metinėse šventėse.
Tūkstantmečius simbolius išlaikantis velykinis margutis nė kiek neprieštarauja Atpirkėjo Prisikėlimui, nes kas gi gamtoje ryškiau atspindi atgimimo ir prisikėlimo idėją nei kiaušinis - amžinas gimimo ir gyvybės ženklas?
Man gera matyti, kaip deganti krikšto pažadų atnaujinimo žvakė nardinama į kubilą su švęstu šulinio vandeniu: tuomet regiu ir baltiškosios Rasos šventės vainiką ant kryžmos su degančiomis žvakelėmis nuplaukiantį upe. Rugpjūčio vidury nešiu gėlių puokštę Marijai, nes neįžvelgiu nieko netinkamo nei Žolinių žolynuose, nei trejose devyneriose kupolės žolelėse. Ir šventojo Jono Krikštytojo liejamas vanduo išties dera su jam paskirtosios šventės - Joninių-Rasų rasa. Mūsų senosios baltiškos ilgesingos Ilgės bei ryšių su mirusiaisiais diena Vėlinės visiškai nesipyksta su Visų Šventųjų švente, mininčia didžius Bažnyčios mirusiuosius. Ir Grabnyčių žvakė, simbolizuojanti Kristų kaip pasaulio šviesą, sutaria su senovėje Perkūno atstovaujama dangiškąja ugnimi, ir šventoji Agota, kurios duona saugo nuo gaisro, nesipriešina Gabijai, globojančiai namų židinį ir neleidžiančia ugniai savivaliauti...
Nėra "teisingo" religingumo.
Evangelijose neaprašyta jokia praktikavimo forma, joks bažnytinis reikalavimas, jokia "teisingo" religingumo išraiška. Jėzus paliko mums teisę apvilkti Jo žodžius sau patogiu laikmečio, tautiniu, psichologiniu ar net klimatiniu apdaru.
Kosminis judesys
Jūsų žodžiais, žegnojimasis yra kosminis judesys.
Tai seniausias ir švenčiausias judesys, sujungiantis dvi begalybes - vertikaliąją (dangišką) ir horizontaliąją (žemišką). Darydami kryžiaus ženklą, mes pakartojame judesį pagal gyvybės susidarymo kryptį. Patį pasaulio sukūrimo Kryžių tapatinome su Pasaulio Medžiu, Gyvybės Medžiu. Tai jungtis tarp šiapus ir anapus, tarp dangaus ir žemės, tarp žmogaus ir Dievo. Tarp praeities ir ateities.
Praeitis - šaknys, kurias dažnai būna apsivijusi gyvatė. Ką tai reiškia?
Šaknys kyla iš požemio, iš "apačių". Lietuviškoji gyvatė nenuodinga - tai mūsų senolių mylimas žaltys, nemari būtybė iš anapus ar net dievybė, kurią jie sugebėdavo prisijaukinti. Protėviai mokėjo išvengti požeminės tamsos (simbolinės) ir joje slypinčių pavojų. Iš šaknų - iš senolių, iš praeities - gaunamą galią jie gebėdavo pakelti savo gyvenimo Medžio kamienu aukštyn ir šakotis, skleistis, lapoti, žydėti ir būti vaisingi.
Žmogus - tai tas pats Kryžius, Ašis, Medis.
Ko palinkėtumėte šiandienos žmogui Velykų išvakarėse?
Semtis stiprybės iš praeities - iš savo prigimties šaknų, kurios tamsoje. Kaupti jėgas dabartyje - žaliais lapais, iš Šviesos. Savo gyvenimo kamienu stiebtis aukštyn. Ir svarbiausia - nešti vaisių. Būkime gyvybingi - ir kaip asmenys, ir kaip tauta. Išlikime, neišnykime.
Tėvo Dvarelyje...
Taip - Tėvo Dvarelyje. Įtikėkime pagalba iš Dangaus. Velykos žada Prisikėlimą. Atgimkime kartu su gamta, su Žeme, prisikelkime iš vidinio sąstingio. Kad ir kokia būtų grėsminga ir chaotiška išorė - viduje vis iš naujo atgimkime...
JOVARAIS mūsų protėviai vadino gluosnius - žilvičius, karklus. Žodžiu "Verba", kurią šiandien šventiname bažnyčioje, taip pat apibūdiname jovaro (žilvičio) šakelę. Velykų laikotarpiu šis medis įgauna ypatingą reikšmę. Žilvičio bijo piktosios dvasios, jis geba atgaivinti žemę, žmonėms suteikti laimės ir sveikatos (Pranė Dundulienė, "Gyvybės medis lietuvių mene ir tautosakoje").
Oi niekur nėra
Tokio dvarelio
Kaip mano tėvužėlio:
Aplinkui dvarą
Jovarai žaliavo,
Vidury - liepužėlė.
Oi niekur nėra
Tokio sodužėlio
Kaip mano tėvužėlio:
Aplinkui vyšnios.
Aplinkui grūšios,
Vidury - obelėlės.
Oi niekur nėra
Tokios paukštužėlės
Kaip tėvo sodely:
Kolei tupėjo.
Visa žvilgėjo.
Kaip lėkė, sučiulbėjo.
(Iš protėvių dainos)
Tai, ko žmogui suvokti beveik neįmanoma, simbolis išreiškia suvokiamomis formomis, tapdamas anapusybės ir šiapusybės jungtimi. Sakyti, kad senovės baltai garbino stabus - tas pats, kas teigti, jog šiandien bažnyčiose garbiname kryžių kaip medžio dirbinį. Žmogus - tai tas pats Kryžius, Ašis, Medis.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą