"Reikia daug atiduoti, kad žinotum, ką randi"

2012-09-22 08:01

"Kai viskas praeina, sieloje atgimsta, kas buvo užslėpta. Taip atsitiko, kad eilės ėmė lietis, kai visus gyvenimo darbus jau buvau padariusi, vaikus užauginusi..." - sako iš Kupiškio rajono, Bajorų kaimo, kilusi, bet Klaipėdoje šaknis įleidusi medikė Gerda Jankevičiūtė, kitą savaitę Savivaldybės bibliotekos Meno skyriuje pristatysianti trečiąją savo poezijos knygą "Kai praeisiu žeme".

Kiek poezijos dar liko mūsų gyvenime?

Tiek, kiek jos patys įžvelgiame savo gyvenime. Galima visur poeziją matyti. Ir kai sunku, ir kai gera. Galima jos nerasti ir klausantis eilių...

Esate medikė, rašanti eiles. Galbūt tai - nerealizuotas jaunystės pašaukimas?

Nežinau. Gal ir prigimtis. Šiaip aš vengiu tai daryti, nes tai sunkus malonumas, vargina kaip ir kiekvienas darbas. Kai jauti, kad tau reikia, tuomet užsirašinėji.

Nuo jaunystės mane traukė du dalykai: architektūra ir medicina. Baigusi Klaipėdos medicinos mokyklą, ilgus metus dirbau Klaipėdos universitetinėje ligoninėje Slaugos administracijos vadove. Buvo šaunus kolektyvas. Man gyvenime apskritai pasisekė, nes mane supo geriausi žmonės. Aš pati žmones labai myliu. Kiek atiduodi, tiek gauni atgal.

Ar tiesa, kad poetiškos sielos moterys dažnai įsimyli?

Aš manau, kad žmogus visą laiką myli. Jeigu nemylėsi, bus sunku gyventi. Neturiu galvoje skirtingų lyčių. Reikia mylėti viską, nes taip lengviau.

Poetė Elena Karnauskaitė sakė, kad kūrėjas nėra nuotykių ieškotojas. Ar jūsų gyvenime buvo aštrių išgyvenimų?

Nemanau, kad yra žmonių, kurie neišgyveno ko nors "aštraus". Kartais kituose atpažįstame ir savo išgyvenimus. Kartais galvojame, kad liūdesys nebepraeis. Iš to mokomės.

Ar medikė moka įveikti savo krizes?

Su savimi sunkiau būna, nei svetimam patarinėti. Sau taip pat reikia įrodinėti, save mokyti įveikti krizes.

Buvote vadovė. Kokių pliusų ir minusų turi moterys vadovės?

Aš daug širdies atidaviau žmonėms, ir šiandien galiu tuo pasidžiaugti. Nors šiuo metu nebedirbu, jie mane lanko, skambina. Malonu, kai matai, kad tavęs pasiilgsta ir myli. Tai pats didžiausias turtas.

Kaip auginote savo vaikus?

Dainavau lopšines, sekdavau savo mamos pasakas, ką reikėdavo, prikurdavau, kad vaikų siela augtų... ir gal truputį per jautrius užauginau.

Kaip auginti vaiką, kad nenusiviltų tėvais?

Nė vienas iš mūsų nesuprantame tėvų, kol esame jauni, kol patys su metais neateiname į tėvo ar mamos poziciją. Žinoma, kad mes, tėvai, nepadarome kažko, ką galbūt galėjome padaryti, bet vaikas užauga, jis gali keistis ir keisti, nes nieko nėra amžino.

Auklėjant labai daug reiškia intuicija. Yra dvasinių dalykų, kurių žodžiais nepasakysi, bet vaikai tai supranta.

Psichiatrai sako, kad motina vaikus auklėja fantazijų pasaulyje, o tėvas - pragmatiškame.

Gal pernelyg kategoriškai pasakyta. Yra "vyriškų" moterų, yra ir vyrų, kurie labai daug šilumos atiduoda vaikams.

Ar skaitote savo poeziją artimiesiems, draugams?

Kartais. Turiu suaugusį anūką, kuriam patinka poezija.

Ar jums svarbu pripažinimas?

Nelabai. Galbūt tai būtų malonu, bet man svarbiau, kad poezija, einanti iš mano širdies, pasiektų kito žmogaus širdį.

Jūs apkeliavote Europą. Kurioje šalyje geriausiai jautėtės?

Aš visur gerai jaučiuosi. Tik aš nevažiuoju turistų maršrutais, nemėgstu poilsinių kelionių. Man patinka gamta, patinka žiūrėti, kaip žmonės gyvena. Gal vis dėlto pasakyčiau, jog ypač užbūrė Šveicarija...

Ką dar mėgstate veikti?

Darbų turiu begales, net per daug visko užsikraunu - visi už tai mane bara... Ir daugybę gėlių auginu, ir mezgu, ir žiemai uogienes ruošiu... Skaitau. Mes dabar gyvename už Klaipėdos, gamtoje. Keliuosi labai anksti, o po pietų nedirbu sunkesnių darbų. Norisi ramybės.