Užsukusius į svečius pas R.Šerelytę gražiai prižiūrimame jau rudens spalvomis nuspalvintame kiemelyje pasitiko šeimininkė ir jos vyras teatro „Vaivorykštė“ režisierius Petras Mendeika. Tačiau su rašytoja pirmiausiai kalbėjomės ne apie uogienes, bet apie jos ypač turtingą šiųmetinių kūrinių derlių.
- Ar jums patinka šis metų laikas?
- Taip, iš metų laikų man labai artimas būtent auksinis ruduo: savo ramybe ir grožiu.
- O laikas jums bėga greitai ar lėtai? Gal norėtumėte pasukti laiko ratą atgal?
- Tai sąlyginis dalykas. Jeigu skauda dantį, tada bėga lėtai. O jeigu sutikai seną draugą ir prisėdai prie bokalo alaus - nedovanotinai greitai. Yra tokia puiki knyga, Michaelio Endės „Momo“. Skirta vaikams, bet pravartu paskaityti ir suaugusiesiems. Apie laiko vagis, kurie vagia iš žmonių laiką, naudodami tokį reklaminį triuką: daug laiko jūs praleidžiate veltui (pavyzdžiui, gėritės saulėlydžiu, skaitote knygas, paplepate su kaimynais), taigi atiduokite jį mums, mes jums jį sutaupysime, atsiras ir palūkanų. Bet tas laikas ne sutaupomas, o pavagiamas. Ką čia bepridursi... O jeigu pakeisčiau kokį nemalonų man epizodą iš praeities, tai būtų neįvykusi pamoka. Tegu ir skaudi, tegu ir žeminanti, bet, matyt, ji buvo būtina. Juk būtent jos ir ugdo mus kaip asmenybes. O laiko keitimas - ne žmogaus prerogatyva.
- Esate kelių svarbių knygų, įvertintų įvairiomis literatūrinėmis premijomis, autorė. Jos buvo skirtos suaugusiesiems, tačiau tęsiate ir žaismingą krakatukų epopėją vaikams. O pati jaučiate didesnį malonumą rašydama dideliems ar mažiems skaitytojams?
- Kadaise maniau, kad rašant suaugusiesiems apskritai nedera jausti jokio malonumo, tai juk šventvagystė. Rašytojas turi plūduriuoti kančioje kaip plūduras upėje. Bet kodėl? Kam nuo to geriau? Rašytojui? Skaitytojui? Man atrodo, kad niekam. Didelio tragizmo pripildytas kūrinys gali būti ir ironiškas, ir juokingas - idealus pavyzdys yra Balio Sruogos „Dievų miškas“. Arba Bohumilo Hrabalo knygos. Bet tokia raiška priklauso nuo rašytojo asmenybės: ne tik nuo jo pasaulėžiūros, intelekto, bet ir temperamento. Beje, krakatukai, ką tik pabuvoję kosmose, netrukus atsidurs sniegynuose. Dar šiemet turi pasirodyti penktoji ciklo knyga - „Krakatukai sniegynuose“. Mintį apie sniegynus man suteikė viena mergaitė, vardu Druvė. Ačiū jai už idėją.
- Pati auginate penkiolikmetę dukrą Ievą ir pusantrų metų jaunesnį sūnų Povilą. Jie jau išaugę iš krakatukų marškinėlių. Tad gal jau dėsite tašką ir kursite tik suaugusiesiems?
- Ne, vaikų literatūra - toks dalykas, kur taško padėti neįmanoma. Man tai yra atrastas Edenas - noriu nuoširdžiai padėkoti literatūrologei Loretai Jakonytei-Kvedarienei už šį labai tikslų mano mėgstamos literatūros srities apibūdinimą. Šiais metais parašyta nemažai - štai tuoj turi pasirodyti eilėraščių knyga vaikams „Sraige, nerūkyk“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), paskui jau minėti „Krakatukai sniegynuose“ („Alma littera“). O dabar ant stalo - naujo romano apmatai. Koks jis bus, dar anksti sakyti.
- Dar viena staigmena - netrukus pasirodysiantis lietuviškas detektyvinis filmas pagal jūsų romaną „Vardas tamsoje“, kurio išleistas jau antras leidimas. Kaip kilo idėja imtis tokio žanro?
- Be abejonės, mane įkvėpė ne kas kita, o kriminalinė kronika. Tik pažiūrėkite, kaip aistringai ir niūriai šykščiose kronikos eilutėse grumiasi Tanatas ir Erotas!.. O kiek ten metafizikos ir ironijos!.. Ir poezijos, kuri panaši į kriminalą - juodą ir aistringą. Be to, mane visada labiau domino, kodėl daromas nusikaltimas, o ne kaip, kada ir kieno jis padarytas. Kur čia pabėgsi nuo Fiodoro Dostojevskio ištarmės: „Žmogaus širdis - arena, kur grumiasi Dievas ir šėtonas“. Ir režisierė Agnė Marcinkevičiūtė, ir prodiuserė Živilė Galego (Gallego), ir visi kiti filmo kūrėjai man suteikė neeilinę progą pabuvoti filmavimo aikštelėje: ne tik stebėjau, kaip gimsta filmo scenos, bet ir nusifilmavau viename epizodėlyje.
- Kokias knygas pati mėgote skaityti vaikystėje, jaunystėje ir dabar?
- Negaliu sakyti, kad skaičiau tik geras ir labai geras. Perskaičiau ir nemažai šlamšto, netgi kelis meilės romanus - šiaip jau tai pats neįdomiausias man literatūros porūšis. Nemėgstu ezoterikos, populiariosios psichologijos ir kulinarinių knygų. Labai mėgau ir tebemėgstu mokslinę fantastiką - Stanislavo Lemo „Soliaris“ ir „Nenugalimasis“ yra šio žanro klasika, taip pat Artūro Klarko, Rėjaus Bredberio, Aizeko Azimovo ir kitų autorių knygos. Nuo vaikystės didžią pagarbą jaučiu Dikensui, Dostojevskiui, Balzakui, Mopasanui, Floberui, Bulgakovui ir daugybei kitų autorių. O patys mylimiausi - G.K.Čestertonas ir K.S.Luisas. Iš lietuvių - Julius Sasnauskas, Juozas Erlickas ir Vytautė Žilinskaitė. Mėgau ir tebemėgstu gerą literatūrą vaikams.
- Ar nesopa širdies, kad šiandien iš mokyklinių programų išbraukti kai kurie reikšmingi autoriai?
- Labiau mėgau pasaulinės literatūros autorius. Bet lietuvių literatūros klasikos nenuvertinu ir man tikrai skauda širdį, kai koks šiuolaikinis chamas, apsimesdamas, kad tai savotiškos rūšies humoras, išvadina Žemaitę ar Joną Biliūną prasčiokais ir panašiai. Nors būtent inteligentiškumo ir aristokratiškumo jis galėtų pasimokyti iš šių autorių. Pasaulinė literatūra ne atskiria nuo gimtosios literatūros, o tik padeda surasti bendras paraleles.
- Įdomu, ar jūsų, menininkų, šeimoje vyrauja diktatūra, ar demokratija?
- Kadangi esame menininkai, mūsų šeimoje vyrauja monologai ir scenos. Kartais aš suvaidinu kokią, kartais - vyras. (Juokiasi.) O vaikai dabar tokio amžiaus, kad su jais jau reikia kalbėtis kaip su suaugusiais, taigi tie laikai, kai laksčiau paskui vaiką su šaukštu rankoje ir reikalavau, kad prarytų tą sveikatai labai naudingą bjaurastį (avižų košę ar morkų tyrę), praėjo.
- Jums galima pavydėti darbštumo ir lakios fantazijos. Bet esate ir rūpestinga mama ir žmona. Kaip sugebate surikiuoti savo dienotvarkę taip, kad neprarastumėte ūpo rašyti?
- Ūpas rašyti - ar tai ne tas pats kaip įkvėpimas? O, tada beviltiška - rikiuok savo dienotvarkę kaip tik nori, jis vis tiek neateis. Teisingai sakė šviesaus atminimo dailininkas Augustinas Savickas - kas čia per įkvėpimas, iškvėpimas, tai juk fizkultūra, o tapyba yra darbas. Mielai pritarčiau šiai minčiai, tik vietoj tapybos paminėčiau rašymą.
- Jūsų vyras Petras Mendeika - „Vaivorykštės“ teatro įkūrėjas ir režisierius. Jūsų elektroninio pašto adrese yra žodis „vaivoryštė“. Ką jums reiškia šis gamtos stebuklas?
- Na, turbūt menų sintezę ir turbūt menų įvairovę, nes, kaip žinoma, šviesa yra baltos spalvos, tik tokio nepaprasto reiškinio metu ji išsiskleidžia įvairiomis spektro spalvomis. Štai ir dabar išsiskleidė: neseniai pagal mano parašytą kūrinį „Krakatukai ir stebuklingas triušis“ „Vaivorykštės“ teatras pastatė spektaklį. Ką tik įvyko premjera.
- Gal turite kokį receptą, kaip moterims, kurios turi šeimą, kelis paauglius vaikus, nepasiduoti gyvenimo rutinai?
- Jeigu žinočiau, tikrai pateikčiau visą sąrašą. Papunkčiui. Bet aš nežinau to. Tik patarčiau kiekvieną dieną leisti taip, kad nekiltų noras sakyti: „Oi, kaip nuobodu, nežinau, ką veikti“. Jeigu nenorite be laiko pasenti, džiaukitės viskuo, ką jums duoda gyvenimas. Netgi išbandymais. Ir dar - niekada nereikia niekam pavydėti. Netgi jei koks žmogus to baisiai trokštų.
- Ar esate laiminga?
- Šviesaus atminimo Jurgis Kunčinas, to paklaustas, ištarė - „beveik laimingas“... Man to žodelio „beveik“ kaip ir nereikėtų. Dievas man davė daug. Netgi paimdamas (negaliu sakyti - atimdamas, nes argi man priklauso tai, ką Jis paima?). Džiaugiuosi kiekviena diena, kokia ji bebūtų. Dėkoju už draugus ir bičiulius, už vasaros ir rudens gėrybes, už kūrybines idėjas. Už namus ir artimuosius. Už sveikatą ir nuolatinę nuostabą, kurią teikia žmonija. Ko dar laimei bereikia?
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą