Ričardas Giras rado tinkamą moterį

- Kuo, jūsų manymu, skiriasi Ričardas Giras prieš 20 metų ir dabartinis?

- Turiu nuostabią šeimą, puikų sūnų ir puikią mylimą žmoną. Prieš 20 metų niekuo tokiu pasigirti negalėjau. Kerė pakeitė mano gyvenimą (Kerė Louel (Carey Lowel), pagarsėjusi Bondo merginos vaidmeniu filme „Leidimas žudyti“). Visiškai. Taip pat kūrybos požiūriu. Sutikau moterį, kuria galiu pasitikėti. Kerės dėka išmokau rizikuoti ir darbe, nebijoti, kaip anksčiau, neteisingai pasirinkti. Išmokau pasitikėti aplinkiniais žmonėmis. Štai ką reiškia sutikti tinkamą, vienintelę moterį. Ir nuo tada žinau, kad santuoka gali būti kupina giliausios prasmės, gali tapti svarbiausia gaire abiejų sutuoktinių gyvenime, jei sudaryta širdimi. Galiu prisipažinti, kad nuo pirmos minutės, kai pamačiau Kerę, supratau, kad noriu ją vesti, nors paprastai žengti paskutinį, svarbiausią, žingsnį būna sunkiausia. Bet vis dėlto susituokėme ne iškart. Nemanykite, kad savo pirmosios santuokos rimtai nevertinau, nors ji iš pat pradžių nebuvo ideali. Bet aš nenorėjau prarasti Sindi. Tikriausiai didžia dalimi tai mano kaltė, kad mes išsiskyrėme. Sindi labai norėjo vaikų, o aš nebuvau pasirengęs tokiai atsakomybei. Galbūt turi reikšmės ir amžiaus skirtumas. Sindi jaunesnė už mane 17 metų. Aš tapau tėvu 50-ies, kai jau pasenau, tapau išmintingesnis...

- Spaudoje buvo karštai diskutuojama dėl to, kad jūs neva išreiškėte giliausią panieką filmui „Graži moteris“ ir savo vaidmeniui jame. Sakėte, kad Edvardas Liuisas kaip tik priklauso prie tų, kurie prisidėjo prie pasaulinės ekonomikos krizės, pasinaudodamas savo charizma ir žmonių pasitikėjimu.

- Nesakiau nieko panašaus ir filmo „Graži moteris“ kvailiausia romantine komedija nevadinau. Bet tas vyrukas, mano personažas, išties juk užsiiminėja spekuliacinėmis finansinėmis operacijomis. Laimė, dabar tokiais žmonėmis pasitikima mažiau. Sumažėjo ir iliuzijų, susijusių su jų veikla.

- O ar norėtumėte vėl nusifilmuoti kartu su Džulija Roberts (Julia Roberts)?

- Mes pamėginome - filme „Pabėgusi nuotaka“. Bet tos magijos, kuri buvo filme „Graži moteris“, nebeliko, net nežinau kodėl.

- Nesigailite, kad kadaise atsisakėte Gordono Geko vaidmens garsiajame Oliverio Stouno (Oliver Stone) filme „Volstritas“, už kurį Maiklas Daglasas (Michael Douglas) pelnė „Oskarą“?

- Niekas iš visų žemėje gyvenančių aktorių, išskyrus Maiklą Daglasą, nebūtų geriau suvaidinęs šio vaidmens.

- Ką galvojate apie žmones, kurių gyvenimas susijęs su finansų, akcijų, biržos operacijų pasauliu?

- Manau, jų visų variklis - adrenalinas. Ypač tų, kas dirba biržoje. Tai priklausomybė. Beje, tokių profesijų yra gana daug. Policininkai, pavyzdžiui, taip pat gyvena adrenalino energijos varomi. Tam tikra prasme tuos žmones suprantu, aš pats sulaukiau sėkmės energingai siekdamas tikslo.

- Ar pamenate savo pirmąjį darbą, už kurį gavote pinigų?

- Žinoma. Tai buvo kepyklėlė-konditerija, kurioje ploviau lėkštes ir puodelius. Dirbau ir statybos firmoje, ir brigadoje, kuri, atvirkščiai, griaudavo senus pastatus ir išgabendavo šiukšles. Ko tik neteko veikti, kol mokiausi koledže.

- O kada nors teko patirti jausmą, kad viskas žlugo, gyvenimas baigėsi?

- Taip, buvo toks momentas aktoriaus karjeros pradžioje. Mane tuomet patvirtino vaidmeniui mažo biudžeto nepriklausomame filme. Man tai buvo labai svarbu, juk buvau teatro aktorius, o ten darbo tai yra, tai ne. Ir štai atėjau į paskutinę repeticiją prieš filmavimą, o režisierius, žiūrėdamas į grindis, išspaudė: „Atleiskite, esame priversti su jumis atsisveikinti“. Buvo žiema, šalta, kaip parėjau namo, nepamenu. Atsiguliau tiesiog su paltu ir batais į lovą, užsidengiau galvą antklode ir, regis, taip pragulėjau dvi dienas. Bet nieko, kaip matote, likau gyvas.

- Jūsų sūnus - jam jau 12 metų - nesiruošia eiti jūsų pėdomis?

- Ne, ne, ir tuo nepaprastai džiaugiuosi. Homeras yra nepriklausoma asmenybė, įdomus pats sau. Neseniai atsisakiau vieno labai viliojančio pasiūlymo, nes filmavimas būtų trukęs tris mėnesius. Supratau, kad nenoriu tris mėnesius būti toli nuo šeimos. Geriau tuos mėnesius praleisiu su sūnumi. Taip, aktoriaus profesija mane, kaip ir anksčiau, maitina ir finansiškai, ir kūrybiškai, ir emociškai. Bet tai darbas, o ne mano gyvenimas. O mano gyvenimo esmė - šeima, bendravimas su mokytojais iš Tibeto, pasitenkinimas, kurį gaunu, praleidęs vakarą su savo vaiku. Įsivaizduojate, sūnus vis dar prašo manęs jam garsiai paskaityti! Nė už ką neatsisakysiu šios laimės.

- Pradėjote domėtis budizmu, kai jums nebuvo nė 30-ies. Ilgai į jį ėjote?

- Budizmas mane patraukė beveik akimirksniu, ilgai nesvarsčiau. Tuo metu ieškojau disonanso pasaulyje priežasties. Žengęs tuo keliu, nė karto nepasigailėjau.

- O jūs gyvenate pagal budizmo taisykles? Pavyzdžiui, lengvai atsisakote materialių vertybių?

- Kuo čia dėti daiktai? Svarbu ne juos atiduoti ir garsiai apie tai šaukti arba, priešingai, tylomis ką nors daryti. Mano draugas Dalai Lama moko kitaip - pamėginti atverti savo širdį. Išmokti užjausti. Turėjau gerą pavyzdį: tėvas visada skyrė laiko savanorystei, labdarai, labai daug padėdavo žmonėms. Tiesiog namo, rajono kaimynams.

- Tikriausiai tokia veikla padeda išlaikyti sveiką pusiausvyrą tarp Holivudo ir paprasto gyvenimo.

- Aš iš esmės gyvenu labai paprastai, o Holivudo bendruomenėje iš esmės visai negyvenu. Todėl visos tenykštės pagundos, kvailystės ir cirkas į mano gyvenimą neprasiskverbia. Aš dirbu. Nors man jau 63 metai, vis dar filmuojuosi.

- O pats muzikuojate, juk jūs profesionalus pianistas, muzikantas?

- Žinoma. Sėdu prie rojalio ir skambinu. Arba įsijungiu muziką ir dainuoju. O ką, ar ne visi taip daro?

- Baikit juokauti. Žinoma, kad ne visi. O kokių turite džiaugsmų, kurių truputį gėdijatės, bet nepajėgiate atsisakyti?

- Ledai. Dievinu ledus. Kuo jų daugiau, tuo man smagiau.