Būtų ne kartą ištrūkęs į jūrų platybes ir dabar, bet kol kas gali buriuoti tik šalies teritoriniuose vandenyse, o tokios artimos kelionės be jokių iššūkių didesnio malonumo neteikia.
Toks gyvenimo būdas vieniems atrodo protu nesuvokiamas dalykas, o pats buriuotojas – kvaištelėjęs, kiti pasvarsto, gal žmogus prarado darbą ir taip gelbėjasi iš sudėtingos situacijos. Tačiau 47 metų G.Misiūnas ne tik turi nuosavą jachtą, bet ir mėgstamą darbą Klaipėdos universitete.
– Ar pakanka normaliam gyvenimui tokios nedidelės septynių metrų ilgio jachtos?
– Šiaip ji laikoma keturviete. Yra keturios miegamosios vietos – dvigulis gultas laivo priekyje ir du iš šonų. Bet šia jachta patogiausia jūroje keliauti trise.
– Ar žiemą tokiame būste nebūna šalta?
– Yra elektrinis šiltapūtis, bet šįmet jo nenaudojau: buvo šilta. Įjungus tektų pakloti tiek pat, kiek už trijų kambarių šildymą. Negaliu šitaip išlaidauti. Tinkamai apsirengi – ir gerai. Be to, nesitikėjau, kad po laivelio rekonstrukcijos viduje bus taip šilta – čia sausa, gera ventiliacija.
– O kaip kiti žmonėms įprasti patogumai?
– Radau vietos tualetui – tam tiko jachtos forma ir planas. Kituose mažuose laivuose tualetas yra retas dalykas. Turiu dujinę viryklę užsikaisti vandens kavai ar išsivirti maisto.
Valgau tą patį, ką ir anksčiau namuose. Sunkiau vasarą – šviežių produktų negali ilgiau išlaikyti, o šaldytuvas nebetilpo. Yra elektra, turiu telefoną, kompiuterį – gyvenu normalų gyvenimą gal kiek netradicinėje vietoje.
Jachtoje kaip namuose, tik dušo su karštu vandeniu nėra, tenka naudotis krante esančiu, bet kartais galima apsiprausti ir čia pasišildžius vandens – ne visi mūsų seneliai ir močiutės turėjo vonias.
– Ar erdvės viduje ne per maža?
– Vietos mažai tada, kai nesutelpi. O čia sutelpu aš pats, sutelpa man reikalingi daiktai ir net draugų kompanija.
- O draugių užsuka?
– Kartais užsuka. Ir tie, kurie čia ateina, paprastai turi ką nors bendra su buriavimu ar jūra.
– Vis dėlto kas nulėmė tokį gyvenimo būdą?
– Toks mano pasirinkimas po skyrybų su žmona. Gyvenimas nuolatos siūlo rinktis iš daugybės variantų. Gyvenu jachtoje ir džiaugiuosi, kad vanduo šiemet nebuvo užšalęs ir iki pandemijos galėjau buriuoti kada tik šaus į galvą.
Prieš porą metų kažkas gyveno gerokai didesnėje šildomoje jachtoje. Kartais tokių atsiranda. Bet buriuojančių žiemą – mažai. Gyventi Klaipėdoje arčiau vandens neįmanoma. Tarp uostų dažnai nemigruoju.
Darbas mane laiko vienoje vietoje – tai labai džiugina, kita vertus, vasarą, kai studentai atostogauja, gali plačiau užsimoti.
– Jūsų darbas susijęs su jūra?
– Klaipėdos universitete dėstau laivų projektavimą ir statybą ir dirbu Jūros tyrimų instituto laboratorijoje. Universitete turiu darbo stalą, kėdę. Visą laiką leisti vien jachtoje nebūtų labai gerai.
Kai nueini į darbą – ir nuotaika kita, ir nagai nepanyžta ką nors laive prisukti ar prigręžti, nes prie vieno varžtelio gali ir visa valanda praeiti. Tačiau dabar ir man tenka dirbti nuotoliniu būdu.
– O ką pasakytumėte tiems, kuriems jūs atrodote kvaištelėjęs?
– Kas taip mano, tas taip ir negyvena. O man toks gyvenimo būdas tinka. Turiu laivelį, kuriuo galima bet kada bet kur bent trumpam nuplaukti. Tai, ko gero, yra didžiausias malonumas ir priežastis taip gyventi. Manau, buriuoti bent kartą per mėnesį reikia.
– Esate bene vienintelis, buriuojantis ir žiemą. Kur toliausiai buvote nuplaukęs po burėmis?
– Tolimiausias jachta „Nereidė“ aplankytas mano uostas – Gotlandas (Švedijos sala. – Red.). Ten praėjusią vasarą plaukiau vienas. Būtų gerai pašokti ten dažniau, tačiau pritrūksta laiko – kelionei pirmyn ir atgal prireikia bent savaitės. Ir tai dažniausiai tenka, kaip sakoma, tik pabučiuoti krantinę.
Kitais laivais Baltijos jūra keliavau nuo Helsinkio iki Flensburgo, nuo Klaipėdos iki Kanarų salų, plaukiojau Viduržemio jūroje. Jachta „Nereidė“ statyta Gotlande 1984 metais. Ji lengva, bet tvirta, bortų ir dugno storis – įspūdingas, pusantro karto storesnis negu įprastų jachtų.
Vasarą nuplaukti toliau nėra kada. Stengiuosi dalyvauti visose Lietuvos regatose. Žiemą trumpai ištrūkstu savo malonumui, dažniausiai vienas. Kartais pasiekiu Nidą.
Yra tokia buriuotojų tradicija – pasiplaukiojimai kiekvieną trečiadienį nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, vadinami PaPa (pavakario pasiplaukiojimai), tokia linksma pramoginė regata, jei susirenka bent du laivai.
Būdavo, sutariame su bičiuliais, kad trečiadienį pasiplaukiosime, bet taip niekas ir nepasirodo. Plaukdavau vienas. Žiemą dažniausiai buriuoju vienas.
Žieminį buriavimą vertinu paprastai – jei tai yra mėgstama veikla, visada randi laiko ir būdą, kaip tuo užsiimti. Manyčiau, jei tau, kad buriuotum, reikia trisdešimties laipsnių karščio ir saulės, ir dar palankaus vėjo, gal ne tuo užsiimi.
Yra ir kita pusė. Jachtą reikia prižiūrėti, nuolat paremontuoti, o kai ji plūduriuoja vandenyje, ne viską gali padaryti. Geriausia laivą tvarkyti žiemą iškėlus į krantą.
– O kaip ta kelionė į Liepoją žiemą?
– Kalbos, kad grįžau apkibęs varvekliais, gerokai perdėtos. Viskas buvo daug paprasčiau. Varveklių nebuvo – tik grįžtant uoste su ledais jau teko pakovoti. Dar kartą tokio žygio nekartočiau, bet nelabai gailiuosi, kad tai patyriau.
Tiesiog šiek tiek pritrūko apdairumo renkantis kelionės laiką – viską reikėjo daryti viena diena anksčiau. Tuomet srovės ledų dar nebūtų nešusios iš marių į jūrą. Žiemą kokių nors nuotykių nesu patyręs.
Buriavimas žiemą įpareigoja nedaryti klaidų, būti apdairiam. Jei suklysi, pasitaisyti nebus galimybės, tad stengiesi to nedaryti. Tūkstančiai nuotykių lieka mintyse kaip neįvykę scenarijai. Man tai visai patinka.
– Iš kur tokia nenumaldoma jūros trauka?
– Esu tikras klaipėdietis – čia gimiau ir augau. Mano mama taip pat tikra klaipėdietė, tėvas – jūrininkas. Gal jie ir užkrėtė jūra. Kai buvau trejų metų, rodė filmą apie laivą su raudonomis burėmis pagal Aleksandrą Griną.
Mama pasiūlė nupiešti burlaivį, tąkart pati padėjo. Vėliau pats piešdavau laivus – laikui bėgant piešiniai išeidavo vis geresni, tikslesni. Paskui žaislų parduotuvėje pamatęs jachtą su bure sukūriau visą planą, kad tėvai ją man nupirktų. Penki rubliai tais laikais už žaislą buvo dideli pinigai.
Tai ir buvo mano pirmoji jachta. O paskui susiviliojau laivų modeliavimu, namuose prisidariau laivų.
– Išsirinkti specialybę tikriausiai nebuvo sunku?
– Įstojau į tuometį Kauno politechnikos institutą, pasirinkau laivų statybą Klaipėdos fakultete. O kai sugriuvo Sovietų Sąjunga ir atsivėrė vartai į jūrą, mane priėmė į vienos jachtos įgulą.
Troškulio iškankinti tuomet duodavomės po jūrą iki pamėlynavimo. Paskui apskaičiavau, kad per vieną sezoną nuplaukdavome bent po porą tūkstančių jūrmylių (viena jūrmylė – 1852 metrai. – Red.), neskaičiuojant artimų pasiplaukiojimų į Nidą ar kitą netolimą uostelį.
Buvau jaunas, gražus, nerūpestingas, man tai buvo ir darbas, ir malonumas. Kad tik būtų laivas, kuris tave priima. Studijos užtruko, buvau net jas metęs, bet vėliau mokslus baigiau ir įgijau laivavedžio profesiją. Pradėjau dirbti laivų projektuotoju. Tarp tų dviejų aistrų ir gyvenu.
Kartais mano darbas – buriavimas, kartais – laivų projektavimas. Šitame laivelyje viskas susijungė į viena.
– Kada įsigijote „Nereidę“?
– Prieš penketą metų. Į mano rankas ji pateko nulūžusiu stiebu – iškart pasinaudojau proga jį pakeisti tinkamu, kaip man atrodė, aukštesniu, dešimties su puse metro. Iš išorės matyti, kad pakeičiau ir laivo priekį.
Nupaišiau septynis naujų laivapriekių variantus – tuo, kas išėjo, esu labai patenkintas. Laivelis tapo greitesnis, plaukiant ant denio užtykšta mažai vandens, tai ir gelbėja nuo apledėjimo.
Man vis niežti rankos ką nors padaryti. Senasis jachtos pavadinimas „Nereidė“ – tai viena mėlynplaukių jūros nimfų, kurios dažnai lydėdavo dievą Poseidoną, padėdavo audrų blaškomiems jūreiviams.
Po visų perdarymų gal labiau tiktų ją pavadinti „Frankenšteinu“ ar kaip nors panašiai.
Perdaryta ir burių valdymo sistema. To teko imtis dėl labai paprastos priežasties – buriuojant vienam viskas turi būti po ranka – kad stovėdamas prie vairo bures galėtum valdyti, nereikėtų po denį lakstyti.
„Nereidė“ tapo ir mano mokslinių tyrimų laboratorija. Kiekvieną savo konstrukcinę idėją galiu iškart patikrinti realybėje, o paskui panaudoti projektuojant ir konstruojant kitus laivus. Man patinka iššūkiai, buriuoti vienam visada atrodė labai įdomu ir patrauklu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą