Romualdas Rima – apie gyvenimą po „Brexit-o“, anglų toleranciją ir ištekėjusių lietuvių moterų priekabiavimą

„Laiku susitvarkiau reikalingus popierius ir gavau leidimą nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje. Tačiau koronaviruso pandemija suspaudė savo gniaužtuose kaip reikiant,“ – prisipažino vyras „Palangos tiltui.“

–Romualdai, kas – „Brexit- as“ „kovidas“ – jums asmeniškai baisiau? Kaip konkrečiai jie abu pakeitė jūsų gyvenimą?

–Kartais pats sau užduodu šį klausimą. Bet atsakymas slypi faktuose. Iš tiesų, bent jau kol kas „Brexit-as“ niekaip nepakeitė mano gyvenimo, nes laiku susitvarkiau reikalingus popierius ir gavau leidimą nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje. Tačiau pandemija suspaudė savo gniaužtuose kaip reikiant.

Nors juokauju, jog esu lyg pelėda, nes dirbu naktimis, o dienomis miegu, vis tiek laisvesniu laiku negaliu nuvykti ten, kur anksčiau galėdavau. Nei į didelius prekybos centrus, nei į gamtą, kuri žavi gražiais parkais. Be abejo, negalėjau grįžti atostogų į Lietuvą, ir dar neaišku, ar galėsiu šią vasarą.

O šiaip iš dalies suprantu tuos, kurie sako, kad jokio viruso nėra, nes nei vienas iš pažįstamų ar kolegų nesirgo ir nemirė. Nors kas žino, gal jau persirgo besimptome forma, kaip galbūt ir aš. Keistas tas virusas, parklupdęs pasaulį. Kartais į parduotuvę užeiti baisu, bet viliuosi, kad prie manęs jis neprikibs, bent jau taip baisiai, kaip rodo statistika.

Dėl „Brexit-o“, manau, nukentėjo patys anglai. Tik ne visi dar tai suvokia. Nors azijiečiai ir juodukai man dažnai sako, kad Didžioji Britanija padarė didelę klaidą. Dabar angliškas pasas yra mažiau vertas nei lietuviškas. Aš galiu važinėti laisvai beveik po visą pasaulį, juo labiau po Europą, o anglams reikia vizų. Net jų pamėgta Ibiza ar Maljorka nebebus taip lengvai pasiekiama. O aš šiuo atveju, kaip minėjau, nieko nepraradau – turiu leidimą gyventi čia nuolat.

Pirmąkart išvažiavau į ją 2004-aisiais, kai tik Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Prabuvau joje du metus, bet vėl grįžau į Lietuvą, Palangoje praleidau bene šešis metus. O paskui vėl susikroviau lagaminus į Angliją – jau bus 10 metų, kai čia vis gyvenu, tame pačiame Lestery (Leicester).

–Kai „Palangos tiltas“ jus šnekino beveik prieš du metus, balandžio pradžioje, socialiniame tinkle Facebook buvote palikęs įrašą, kad tapote „Brexit-o“, Didžiosios Britanijos išstojimo iš Europos Sąjungos, auka – buvote atleistas iš darbo. Ar užtruko naujojo darbo paieškos? Ką dabar dirbate?

–Tai buvo Balandžio pirmosios pokštas (šypsosi). Niekas manęs neatleido, ir kiek žinau, nė vieno tautiečio ar kito ES piliečio „Brexit-as“ nepalietė. Iki šiol tebedirbu tame pačiame darbe, apsaugoje, ir kol kas mano darbdavys net nepaprašė įrodyti, kad turiu leidimą gyventi nuolat.

Kiti darbdaviai jau prašo tokių įrodymų. Didžioji Britanija vyriausybė neišduoda jokio fizinio dokumento, visa informacija lieka internete. Bet darbdaviai tai žino ir jiems užtenka nusiųsti internetinę nuorodą, kurią atsidarę viską mato. Tokiu pačiu principu veikia ir pasienio tarnybos.

–Kodėl pasirinkote apsaugininko darbą?

–Apie jį svajojau, kai atvažiavau į Angliją pirmąkart prieš 15 metų. Mano pirmasis darbas buvo – vištienos produktų fabrike. Patikėkite, tai buvo žiauriai sunkus ir varginantis darbas. Teko keltis ketvirtą valandą ryte, visą valandą „mikriuku“ važiuoti į fabriką, nežinant, ar prireiks tavo paslaugų tądien...Būdavo taip, kad išlaukęs didelėje eilėje valandą, išgirsdavau, kad mano paslaugų nereikės, nors žmogui, stovinčiam eilėje prieš mane darbą davė.

Tokiu atveju skubėdavau į „mikriuką“ važiuoti atgal namo, tačiau būdavo, kad jis jau buvo išvažiavęs – tekdavo laukti visą dieną, kol jis grįš vakare. Beje, dauguma europiečių, ir lietuvių, dirbusių fabrike, angliškai nemokėjo...Fabrikuose ir sandėliuose su pertraukomis dirbau daugiau nei penkis metus.

Anglai vertina tik tuos emigrantus, kurie nors minimaliai moka anglų kalbą. Įsiminiau vieną aukšto pareigūno frazę, sulaukusią daug svarstymų, per vieną Anglijos televizijos kanalą: „Aš geriau bendrausiu su angliškai mokančiu emigrantu juoduku ar aziejiečiu, nei kalbos nemokančiu europiečiu, kurie be kalbos – kaip gyvuliai.“

Matydavau, kaip dirba apsaugininkai, jų darbas man rodėsi lengvas ir švarus. Būti apsaugininku – daugelio emigrantų svajonė. Išsilaikiau egzaminus, nors buvo baimės, kad darbdaviams kaip apsaugininkas esu per senas, kad mano anglų kalbos žinios per silpnos, tačiau mano būgštavimai buvo nepagrįsti – gavau darbą.

Jeigu ne apsaugininko darbas, Anglijoje, ko gero, nebūčiau gyvenęs.

–O ar galite pasidalinti, neminėdamas vardų, kaip susiklostė kitų jūsų pažįstamų lietuvių Anglijoje gyvenimai po „Brexit-o“? Kiek jų paliko šalį? Gal dalis grįžo į Lietuvą ar Palangą?

–Kai kurie grįžo į Lietuvą, nors anksčiau sakė, kad važiuos į kitą šalį. Bet tie grįžimai – pavieniai, ir tik dėl tam tikrų šeiminių aplinkybių arba didesnio atlyginimo. Dauguma tautiečių jau iki Brexito buvo suradę nuolatinius darbus su kontraktais, todėl jie ir liko.

Tačiau skirtingai nuo lietuvių, lenkai labiau linkę grįžti į savo tėvynę. Teko kalbėti su kai kuriais iš jų. Labiausiai mūsų kaimynus grįžti paskatino ženkliai pagerėjusios gyvenimo sąlygos ir be abejo, daug labiau nei Lietuvoje padidėjęs minimalus atlyginimas. Darbų šiuo metu bent jau Lesteryje, kur gyvenu, yra daug. Nuo šio balandžio pirmosios Jungtinėje Karalystėje minimalus atlyginimas nuo 8.72 svaro į valandą kils iki 8.91. Bet dėl pandemijos tai šiek tiek mažiau nei Jungtinės Karalystės vyriausybės buvo numatyta – 9.20 svaro.

Beje, dar pernai iki gruodžio pabaigos kai kurie lietuvaičiai spėjo į „Brexit-o“ traukinį, atvyko į Jungtinę Karalystę ir jau įsidarbino bei paprašė leidimo taip vadinamam ‘’presettled’’ statusui gauti. Toks statusas leidžia Jungtinėje Karalystėje gyventi penkerius metus, o po to prašyti nuolatinio leidimo – „settled’’, arba įsikūrusiojo statuso.

–Interviu „Palangos tiltui“ prieš beveik du metus sakėte, kad grįžti į Lietuvą, Palangą, tikrai nesiruošiate, nes iš savo draugų ir artimųjų dažniau girdite, kad sudurti galą su galu Lietuvoje ne tik lengviau, bet net sunkiau tampa. Ar taip ir dabar manote?

–Manau, kad gyvenimas Lietuvoje pamažu gerėja, ypač didesniuose miestuose. Bet čia vėl koją pakišo nelemta pandemija. Tikiu, kad po dešimties ar daugiau metų bus daug geriau.

–Miestas, kuriame gyvenate, Lesteryje, yra vidury Anglijos. Jis yra žinomas kaip Karaliaus Ričardo III-ojo gimtinė. Ar tai – provincialus miestas, tarkime, kaip Tauragė Lietuvoje?

–Taip, iki šiol jame gyvenu. Jau turiu tiek savo, tiek pažįstamų tautiečių patirties, kuri nėra pati geriausia. Šis miestas yra pakankamai didelis, daugiatautis ir daugiakultūrinis. Be abejo, labai svarbu, kad čia yra daug darbo vietų ne tik fabrikuose ar sandėliuose. Praėjusių metų statistikos duomenimis, Lesteryje gyvena 550 tūkstančių žmonių. Šis miestas yra 13 vietoje tarp didžiausių Jungtinės Karalystės miestų. Mano nuomone, tai ir vienas gražiausių mano matytų miestų.

–Kokie yra gyvenimo mažame Anglijos mieste pranašumai ir minusai?

–Jei lygintume Lesterį su Londonu, kuriame gyvena daugiau kaip 10 milijonų žmonių, pranašumas – atstumuose ir kainose. Be abejo, ir atlyginimai Londone didesni. Labai norint, Lesterį galima pereiti skersai ir išilgai, o būsto nuoma čia gerokai mažesnė ir pasirinkimas gan platus. Kažkada svajojau gyventi Londone, bet po keleto apsilankymų šiame megapolyje, mano norai atšalo. Dabar ten nuvažiuoju tik pailsėti nuo kasdienybės, nes kartas nuo karto kažkaip savotiškai pasiilgstu tos didybės ir šurmulio.

–Bet, ko gero, ten pas jus kaimynai taip pat vieni į kitus pirštais bado ir liežuvauja? Ar ne?

–Sunku pasakyti, nes gyvenu agentūros išnuomotame bute. Tame name yra daug agentūrai priklausančių butų. Kai kurių savo kaimynų iki šiol akyse nesu matęs. Jei atsikrausto lietuviai, latviai ar lenkai, jie labiau stengiasi bendrauti. Šiaip čia nuomininkai gan dažnai keičiasi. Tačiau iš pažįstamų, kurie yra įsigiję nuosavą būstą, teko girdėti įvairių nuomonių. Manau, kad iš esmės kaimynai visur panašūs.

–Gyvenate etniškai margame, nors ir mažame mieste. Ar žmonės jame, ir apskritai Anglijoje, yra tolerantiški? Žinoma, Londone, tautų „katile“, toks klausimas turbūt būtų juokingas...

–Kaip nebūtų keista, Lesteryje esu matęs visokio plauko individų. Čia nieko nestebina nestandartine apranga vaikštantys anglai. Galima pamatyti įvairiausių kirpimų, plaukų spalvų, auskarotų pačiose netikėčiausiose kūno vietose, dėvinčius visokias karines ar dar kokias nors uniformas. Tačiau turbūt labiausiai nustebino žmonių atvirumas ir tolerancija ne Lesteryje, bet visai mažame miestelyje, kuriame dirbu. Ten dvi susikabinusios panos ar vaikinai nesukelia jokios nuostabos.

O tie ir nesidrovi. Anksčiau, kai dirbau vienoje gyvūnėlių prekių parduotuvėje Lesteryje, tarp penkių kolektyvo narių buvo du pardavėjai gėjai ir viena lesbietė. Vienas vaikinas pas draugą ateidavo su savo mama, jie visi draugiškai pasišnekučiuodavo. Lesbietės draugė dažnai savo partnerę ne tik aplankydavo, bet ir padėdavo ką nors nudirbti. Kaskart kai į parduotuvę užsukdavo draugė, pardavėja ją pasitikdavo meiliais šūksniais ir išskėstomis rankomis, ir abi minutę apsikabinusios sukdavosi parduotuvės viduryje. Čia tai laikoma norma.

–O jums asmeniškai teko Anglijoje patirti netolerancijos proveržių? Kad esate kitatautis? Gal gyvenate vienas, be šeimos?

–Kaip nebūtų gaila, bent jau kol kas mano sutikti netolerantiškiausi buvo lietuviai. Laimei, asmeniškai nepatyriau didelių problemų. Nebent šiokių tokių ištekėjusių moterų priekabių. Kažkodėl jos, ypač kiek padauginusios alkoholio, norėdavo savo vyrus iškeisti į mane (šypsosi).

Pamenu ir kitokią istoriją. Tai buvo gan senokai, kai teko dirbti viename fabrike. Kartą į darbą atėjo naujokas lietuvis. Jis stovėjo priešais mane prie linijos, o šalia jo dirbo toks juodukas. Kai susipažinom, po kurio laiko vaikinas man sako: „Aš apsivemsiu nuo šito juoduko, negaliu šalia jo stovėti‘‘.

Man tuo metu sukilo pyktis ir garsiai jam pradėjau aiškinti, kad tas juodukas nekaltas, jog toks gimė. Sakau, ką tu darytum jo vietoj, jei koks kaimietis iš Lietuvos taip sakytų. Po mano moralo, praėjus kuriam laikui, tas vaikinas man sako: „Žinai, tu buvai teisus.“ Tuo metu širdyje pasidžiaugiau, kad galbūt atvedžiau į teisingą kelią nors tą vieną vaikiną iš Lietuvos kaimo...

–Palangoje jums teko dirbti inteligentiškus darbus – vedėte radijo laidas savo radijo stotyje, dirbote Klaipėdos televizijoje, dirbote redaktoriaus pavaduotoju trumpai gyvavusiame laikraštyje „Mūsų Palanga“, taip pat Palangos Moksleivių klube. Ar jūs tai prisimenate su nostalgija?

–Iš tiesų galbūt per daug esu sentimentalus. Dažnai pagalvoju apie gyvenimo prasmę, jo trapumą, apie laiko tėkmę. Per daug jau savo artimųjų ir net kolegų praradau. Bet dėkoju Dievui ir likimui, kad teko dirbti tokiose pozicijose, kurios iki šiol jungia mane su buvusiais kolegomis. Gal tie sentimentai susiję su tuo, kad buvome jauni ir gražūs, pilni tikėjimo ir vilties, pasiryžę nuversti kalnus.

Bet man atrodo, kad mes ir likome nepasikeitę. Jei ne išvaizda, tai vidumi. Esu laimingas, kad prieš maždaug jau 30 metų tuometinė TV5 kanalo direktorė Janina Narvilienė pakvietė į darnią TV žurnalistų šeimą. Tuo metu jau buvau patyręs žurnalistas, dirbęs Klaipėdos ir Palangos miesto spaudoje. Televizijoje tapau maža vietine žvaigždute. Paskui teko savo balsą išbandyti visoje Lietuvoje – „Žinių radijui‘“ pranešinėdavau naujienas iš Palangos.

O kiek vėliau, jau dirbdamas Moksleivių klube, nusprendžiau įkurti ir savo, gal sakyčiau tiksliau, visų palangiškių radiją – „FM Palanga“, kuri vėliau tapo „HOT FM“.
Be abejo, didžiulį malonumą patyriau dirbdamas Moksleivių klube. Ten buvau direktorės pavaduotojas ūkiui, turėjau žurnalistikos ir kompiuterijos būrelius. Ir visur už darbo širmos stovėjo žmonės. Be galo geri, nuoširdūs ir tuo pačiu paprasti. Pradedant direktore, baigiant valytoja. Tokių žmonių labai pasiilgstu.

–Neabejoju, kad sekate Palangos gyvenimą, skaitydamas įrašus palangiškių įrašus įvairiose Palangos bendruomenių grupėse socialiniame tinkle Facebook, skaitote „Palangos tiltą“. Kaip jums atrodo tos diskusijos iš toli? Ko pasigendate? „Palangos tilte“ taip pat?

–Taip, skaitau, domiuosi Palangos gyvenimu. Juk čia prabėgo didelė dalis manojo. Man atrodo, kad žmonės yra visur panašūs. Su savo pliusais ir minusais. Kartais tos diskusijos iš šono atrodo per daug provincialios. Kartais įžeidžiančios. Gal kartais per daug asmeniškumų.

Bet juk tokia yra kasdienybė. Palanga – ne Londonas. O jei vertinti žiniasklaidą (jokiu būdu šiuo atveju nekalbu apie Palangos), tai ji išsigimsta. Labai liūdna, kai žiniasklaidos priemonė stengiasi savo kvailais ar net turinio neatitinkančiais pavadinimais pritraukti skaitytojų dėmesį. Ir tas turinys neretai būna tik sensacijų vaikymasis.

–Ar planuojate kada nori grįžti į Lietuvą, Palangą? Kodėl?

–Sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Niekada nesakiau ir nesakysiu, kad negrįšiu. Berods mano pirmas straipsnis „Delfi“ vos išvykus į Jungtinę Karalystę vadinosi „Grįšiu, kai būsiu reikalingas“. Be abejo, kažin ar kada nors būsimas senas pensininkas bus kam nors reikalingas. Bet kol kas, jei tik turėčiau daug pinigų, nerčiau vėl į kokią nors avantiūrą. Turiu daug įvairių minčių. Jau turiu patirties. Bet neturiu daug pinigų. Anglijoje jie neauga ant medžių. Lietuva yra mano tikrieji namai. Čia mano praeitis, mano šaknys, mano tėvų ir protėvių žemė. Visada lieka Viltis...