Po mišių kunigas, tris dešimtmečius vadovaujantis Ruandos amatų mokyklai ir gimnazijai, įkūręs Jaunimo sodybą savo senelio žemėje Kėkštų kaime (Kretingos rajonas), surengė susitikimą su parapijos bendruomene, ir papasakojo, kaip Kūčios švenčiamos tolimoje šalyje.
"Apvalioje koplyčioje kasmet sukuriame gyvąją prakartėlę. Ateina piemenys smirdančiais tvartu drabužiais, atsiveda savo avis. Neseniai pagimdžiusių moterų prašome paruošti vaikiuką, kurį paguldome ėdžiose. Kartą viena moteris, parbėgusi namo, nerado savo mažylės, nes ją kažkur išsinešė kaimynai, tad ji atnešė kitą mergytę, bet Dievui tiko ir ši. Prieš dvylika metų mums atnešė pamestą merdėjantį kūdikį, mes jį išgydėme ir jis buvo mūsų kūdikėlis Jėzus per Kūčias. Prieš metus pasikartojo toks pat įvykis", - pasakojo Hermanas Šulcas.
Kunigas sakė, jog vienas iš motyvų su grupe afrikiečių apsilankyti Lietuvoje buvo tai, jog atvykėliai galėtų atsigauti po prieš 17 metų baltųjų kolonistų vykdyto genocido, kurio metu sunaikintas milijonas nekaltų žmonių. Fanatikai grasinimais ir nenusakomai žiauriomis senukų, moterų, vaikų skerdynėmis privertė dvi gentis žudyti viena kitą. Agitatoriai ėjo per kaimus ir žudė kūdikius, kad priverstų taikius galvijų augintojus žudyti kaimynus žemdirbius, nors abiejų kaimų vaikai kartu žaisdavo.
Misionierius prisiminė, kaip kartą grįžęs iš kelionės iš 120-ies ten gyvenusių vaikų rado tik 12 gyvų keturmečių-penkiamečių. Netrukus jo paprašė priimti dar 40 vaikų, kurie ilgai slapstėsi savanoje, tarp laukinių žvėrių: kai kurie negalėjo kalbėti dėl sukrėtimo, kai kurie jų mokėjo tik loti kaip šunys. Mažas vaikutis pasigaudavo ir suvalgydavo gyvą driežą. Kai kurių vaikų patirtų kraupių detalių kunigas net neprisivertė pasakoti.
Baisiausia, jog Ruandoje tebetvyro politinė įtampa, ir tokie įvykiai gali pasikartoti.
"Žmonės manęs neretai klausia, kaip Dievas gali leisti tokius baisumus. Atsakau, kad jis davė mums laisvę, su ja nejuokauja ir gerbia mūsų pasirinkimą, ir negali kištis kas kartą, kai žmonės elgiasi nesuvokiamai blogai. Tačiau neturime manyti, kad jeigu nešame savo kryžių ar vargstame, Kūrėjas mūsų nemyli", - sakė kunigas.
Jis ir pats pasirinko misionieriaus kelią, žinodamas, kaip bus nelengva, nesitikėdamas, jog gulės po palmėmis gaivindamasis gėrimu. Ir vis dėl to sakė atradęs Afrikoje rojų, nes ten gyvena neturtingi, bet pavydėtino sielos giedrumo žmonės.
Svečias pasidžiaugė, jog Lietuvoje atsirado nemažai supratingų žmonių, kurie dalį savo atlyginimo aukoja tam, jog šimtai ruandiečių vaikų gali lankyti mokyklą. Ir išreiškė nuostabą, jog lietuviai taip dosniai aukoja genocido suluošintiesiems.
"Prieš atvykdami čia, mėnesį svečiavomės Vokietijoje. Jeigu aš keliauju ne vienas, o su vaikais, žmonės supranta, jog reikia prisidėti, kad jų gyvenimas pagerėtų. Kiekvienas mūsų turėtume atverti širdis Dievo kvietimui mylėti kiekvieną žmogų", - sakė misionierius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą