Rytis Povilaitis: "Vaiko neįtikinsi, kad tėvai jį myli, tik neturi laiko"

Kada prasideda tėvystė?

Gal nebuvo taip, jog paėmiau į rankas naujagimį, ir nuo pat pirmos akimirkos pajutau tokią meilę, kokią dabar jaučiu. Buvo persilaužimas, kai pradėjau vaikus ant rankų nešioti, kai jos rankutėmis apkabindavo mane, - nuo tada pradėjo stiprėti tas jausmas.

Ar buvote šalia žmonos, kai pasaulį pirmu klyksmu pasveikino jūsų mažylės?

Taip. Manau, moteriai labai reikalingas vyro palaikymas, buvimas šalia, padrąsinimas. Ir tada, kai ji laukiasi. Ji neturėjo kaprizų, neužsigeisdavo picos naktį, bet aš dar buvau kažkiek vėjo pamušalas, norėjosi išeiti, pabūti su draugais iki vėlumos. O kai vaikai atsirado, dabar mes neišskiriami, visada kartu, net močiutėms vaikų nepaliekame, jos turi savo darbus. Susodiname vaikus į automobilį, visko gali nusipirkti pakeliui: servetėlių, užkąsti. Kai reikia, iš darbo atsiprašau, darbdaviai viską supranta.

Ar vystydavote, maitindavote savo dukras?

Mama visą laiką buvo šalia, aš tik naktimis nešiodavau, kai buvo neramus laikas.

Ar sutinkate su nuomone, kad tėvas negali taip gerai suprasti vaiko poreikių, kaip mama?

Na, jis negali išnešioti vaiko, bet gali būti toks pat artimas jam. Tavo vaikas, tavo kraujas ir kūnas, negali jo atsisakyti, nors koks būtų. Reikalauja iš tavęs dėmesio, meilės, švelnumo. Nematai kelias dienas, būni komandiruotėje, kalbi telefonu, ir sudreba balsas. Gabija jau lanko pirmą klasę, Karolinai - ketveri.

Kai sužinojote, kad antroji dukrelė turi negalią, gal su žmona pajutote, kokie stiprūs galite būti?

Sako, dauguma vyrų dėl to išsiskiria, tiesiog jiems per sunku. Gal tai silpnumas, bailumas, priesaikos nesilaikymas. Man dar labiau norisi dukrą mylėti. Visą laiką ją reikia nešioti, pati nevaikšto. Esi pririštas, kai turi tokį vaiką, ir negali būti laisvas, daryti tik tai, kas tau patinka. Nevažiuosi po darbo į barą. Žmona nedirba, bet juk vis tiek pavargsta su tais vaikais. Galėčiau padaryti šiokį tokį valgį, bet žmona prie puodų neprileidžia. Jeigu žmogus negali atsisakyti savo pomėgių dėl vaikų, nežinau, ką pasakyti...

Gal jūsų tėvai buvo jums pavyzdys?

Mama išsiskyrė su tėčiu, bet ryšys išliko, bendraujame. Kai augau, visada jaučiau, kad jį turiu. Visko buvo, ir beržinės košės gaudavau, griežtas buvo. Aišku, tėtis daugiau išmokė. Gyvenimo pagrindų visokių, vyriško tvirtumo. Ne, staliaus darbų nemokė, buvo jūreivis, aš pats ieškojau darbo, nes kai užsidirbi pinigų, esi savarankiškas, nepriklausomas, gali pasilinksminti.

Ar iškart, kai mažoji gimė, buvo aišku, kad kažkas negerai?

Ne. Lankėmės pas masažuotoją, ji pasakė, kad kažkas ne taip. Dukra sunkiai sėdėjo, lėčiau viskas vyko. Važiavome tirtis į Vilnių, prognozės nedžiugino, bet yra vilties, kad kada nors vaikščios. Darome viską, ką galime: mankštiname raumenis, dubenį. Tai, ką išgyvenome, suartino su žmona. Nesitikėjau, kad su kai kuo susitaikysiu, kovosiu su likimu, bet užsigrūdini po truputį.

Ar manote, kad vaikai turi gyventi taip, kad patenkintų mūsų lūkesčius?

Kaip tik noriu, kad jos tobulėtų, eitų sava vaga. Tu negali priversti išmokti jas to, ko tu nori. Jeigu vaikas kur nors nori eiti, aš vedu jį ten, kur jam įdomu, į ką linksta. Jis nori patyrinėti, pačiupinėti, viską išbandyti. Mes visi skirtingi, kam norėti, kad kitas būtų toks, kaip aš, gyventų mano gyvenimą.

Kokiomis savybėmis pasižymi jūsų mergaitės? Kokių "nepatogių" klausimų užduoda?

Jos visko klausinėja. Kai pradedi vaizdžiai pasakoti, tada labai susidomi, pasakoji, kaip kas darosi, iš ko susidaro, kaip gėlė auga. Tada akys išsiplečia. O kai pasakoji neįdomiai, joms pro ausis išeina.

Iš mokyklos daug klausimų parsineša, iš draugų. Kai didžioji parsiveda draugų, jie nenori, kad trukdytume. Mes su žmona neturime daug draugų, yra kas mus riboja.

Gabija nelabai mėgsta tvarkytis, yra išsiblaškiusi: ką pasiima, kur nors kitur padeda. Bet gerai mokosi. Viskuo ji nori būti - ir princese, ir poniu jodinėti. Ji labai myli mažąją sesutę, nors pasipeša, ir abi velnių gauna. Ilgai jų negali palikti dviese: Gabija įsižiūri į televizorių, ir aplinkinis pasaulis dingsta. Kai maža buvo, labai mėgo reklamas, gal bus reklamos specialistė, - juokiasi Rytis.

- O mažoji labiausiai mėgsta vaikščioti, įsikibusi man į du pirštus taip stipriai, kad kartais net skauda. Piešia, karpo, mėgsta kruopščius darbus. Lanko "Sakalėlio" darželį, ten gerai lavina. Norisi viską duoti, kad ji būtų laiminga, ypač vasaros akimirkų. Mėgstame maudytis mūsų "prūde".

Nuo kokio gyvenimo kartėlio stengiatės apsaugoti savo atžalas?

Papasakojame savo istorijas, kaip gali atsitikti, kaip apsisaugoti. Vaikai mokyklose mušasi, irgi klausinėjam, ar tu taip darytum, ar pasakytum mums. Gabija drąsi, moka bendrauti, žino savo vertę, ji už save pastovės.

Kartais pašaliniai žmonės mėgsta demonstruoti perdėtą gailestį.

Kai vaikštai parduotuvėje, iš karto pamatai žvilgsnius, veido išraiška išduoda, ką galvoja. Kažkaip aš pripratau, man atrodo, dukra tokia ir turi būti. Ji tokia - gyvesnė, mielesnė, joje tiek daug meilės.

Sakoma, minkšti žaislai, įduoti vaikui jį migdant - vienas iš bandymų kompensuoti meilę. Sekate pasakas?

Vaiko neįtikinsi, kad tėvai jį myli, tik neturi laiko. Yra "atidirbta technika": Karolina turi savo pagalvę, migdama sukasi ant šono, iš po antklodės iškiša koją, ir mama turi glostyti. Bet tik mama.

Turite gyvūnų?

Katiną Šmikį, kuris vaikšto pats sau vienas. Beveik kaip šuo: puola į kojas, kandžiojasi, bet labai patinka jis mums.

Vienas žinomas žmogus sakė, kad jo tėvai auklėdami padarė daug klaidų, bet niekuomet nesakydavo, kas jis yra kvailas, netikęs, vis kartojo, kad jis yra gabus ir daug pasieks. Pritariate?

Na, taip. Neuždrausi būti savimi. Didžioji padaro bereikšmių dalykų, bet galvoji, gal ji kitaip viską mato, nereikia kištis. Nei patarinėti, sakyti, ir gal išryškės tai, kas jai gyvenime svarbu. Ji prie meno linkusi. Sakome: kuo norėsi, tuo tu ir būsi. Jeigu neturėsi tikslo, tai ir nepasieksi. Mokome pirmiausiai būti sąžiningas, viską sakyti atvirai tėčiui ir mamai.

Kas griauna vyro ir moters santykius iš pažiūros gražioje šeimoje?

Nežinau, kodėl atsiduria skirtingose barikadų pusėse - ar per daug save myli, reikalavimai per dideli. Aš nežinau. Myliu vaikus, darbą savo myliu. Tėvynę... - juokiasi.

O kai vaikai užmiega, būna romantiškų vakarienių žvakių šviesoje?

Na, romantikos nedaug lieka. Visada atsiranda tų darbų, tai kambarius susitvakyti, žiūrėk, išmėtyti rūbeliai. Kartais atsisėdam, dienos įvykius išsipasakojam, kas nutiko, kaip draugams sekasi. Nesu iš tų, kurie nutyli, nebijau sakyti, kad kas darbe nepasisekė. Sakau, kaip yra, jeigu žinau - ir kaip bus toliau. Nereikia paversti žmogaus žaibolaidžiu, bet kai nelaikai savy nuoskaudų, tai nebus taip, kad staiga apmaudą ant jo išgieši. Yra vienas kito palaikymas. Ji stengiasi patarti, o kai žino, apie ką eina kalba, nereikia daug pasakoti. Žmona su draugėmis bendrauja telefonu, kai ką man atskleidžia, bet aš tokių dalykų niekam niekada nepasakosiu.

Ar atsimenate, už ką pamilote savo moterį?

Šiaip tai mes viename name augome. Ne smėlio dėžėje susidraugavome, bet kai buvome paaugliai. Paskui mes išsikraustėm, bet vis tiek ten buvo mano kiemas ir draugai. Su Larisa ir mušdavomės. Kas galėjo pagalvoti... - juokiasi.

Būdavo, kai rečiau susitinkame, turime apie ką pašnekėti. Būdavo truputį romantikos. Kas ta meilė yra? Prisiriši, nebegali sustoti, ilgiesi. Kažkaip reikia tos antros pusės, kad išsipasakotum arba nueitum pasivaikščioti. Paskui jauti, kad nebenori išsiskirti. Neblėsta tie jausmai. Viską darau, kad būčiau su ja. Žinau, ką ji mėgsta, ko nemėgsta. Pradedi rietis, priekaištauti, bet taip atsitinka, kad pradedi juoktis. Arba visa šeimyna juokiamės iki nukritimo, paskui imame siausti, visur skraido balionai, pirštinę prisipučiam.

Ko palinkėtumėte sau ir kitiems Tėvo dienos proga?

Gal daugiau meilės parodyti vienas kitam. Atrodo, yra ta meilė ir turėkis ją, bet kai parodai, tau grįžta dvigubai. Ir vėl įsivažiuoji, vėl viskas gerai, ir norisi, kad dar geriau būtų.