- Kodėl švenčių dažnai neįsivaizduojame be rusiškų filmų, tokių kaip „Likimo ironija, arba Po pirties“ ar „Šuriko nuotykiai“? Kas traukia žmones juos žiūrėti?
- Aš tai įsivaizduoju šventes be rusiškų filmų. Nenoriu, kad man šventinėmis dienomis būtų rodomi prasti filmai. O rusiški filmai daugiausia yra profanuotos Vakarų filmų kopijos. Lietuviai juos žiūri dėl įpročio. Tai lemia ir trauminė patirtis, Stokholmo sindromas. Rusiškų filmų žiūrėjimas yra murkdymasis trauminėje patirtyje. Matyt, kartais norisi aplankyti kalėjimą, kuriame sėdėjai. Štai ką apie visa tai manau. Bet neapsirikite: žmones, kurie žiūri rusiškus filmus, aš taip pat gerbiu, nes laisvoje šalyje kiekvienas turi teisę rinktis. Beje, kam įdomu, Alesandro Bariko (Alessandro Baricco) romane „Be kraujo“ mano minėtos traumos studija yra daug literatūriškesnė ir gilesnė.
- Kas sukuria šventinę nuotaiką? Kada ji aplanko?
- Šventinė nuotaika prasideda nuo žmogaus, jo pasirinkimų. Šventės ateina tada, kada jos ateina. Jeigu neateina, tada yra tiesiog parašytos kalendoriuje. Gali šventės ir neateiti. Nereikia dėl to nerimauti. Tai visai normalu. Įsivaizduokime, žmogui dabar sunkus gyvenimo etapas, tai kodėl jis turėtų jausti Kalėdų džiaugsmą? Tos lemputės ir privalomas džiaugsmas gali skambėti kontrastingai su tuo, kaip žmogus jaučiasi. Ir atvirkščiai. Jeigu žmogus išgyvena gerą etapą, jis džiaugsis visa širdimi. Tai normalūs žmogiški dalykai. Pagal tai žmonės renkasi ir kokius filmus žiūrėti.
- O tokie filmai kaip „Vienas namuose“ ar „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“ yra tik komercija, o galbūt televizinių švenčių tradicijos dalis?
- Ar „Grinčas“, ar „Vienas namuose“, ar „Blogasis Santa“ yra filmai, skirti smagiai pasižiūrėti, pasijuokti. Kalėdos visų pirma yra laisvos dienos. Pagaliau atsiranda laisvo laiko atsisėdus pasižiūrėti filmą. Ir čia mes renkamės pagal tai, ką mums asmeniškai reiškia Kalėdos. Tėveliams, už madingą planšetę ką tik sumokėjusiems dvigubai daugiau, negu tikėjosi, ir galvojantiems, kaip reikės susimokėti skolas, labai tiktų pasižiūrėti filmą „Blogasis Santa“. Kitiems norisi romantinės komedijos, tokios kaip „Bridžitos Džouns dienoraštis“. Nors filmo nemačiau, bet kažkada skaičiau knygą ir man labai patiko. Ji britiškai taikli ir sąmojinga. O šiaip man patinka matyti, kai kažkas įsimyli per Kalėdas.
Jei žiūrėtume iš dalies visuomenės, tai yra tikinčiųjų, pozicijų, tai Kalėdos yra Kristaus gimimo šventė. Tokią ją nelengva įžiūrėti tarp reklaminių intarpų ir išpardavimų - čia reikia kitokio žvilgsnio, kitokių filmų. Man atrodo, kad Kristaus istorijos neįmanoma ekranizuoti, ji išslysta, nes netikėtai atsiremia į kino kaip terpės ribotumą. Apskritai, bandant išreikšti begalinę idėją, sunku ją perteikti iš esmės pramoginėje terpėje. Gal dėl to Melo Gibsono „Kristaus kančia“ sukelia tokią sumaištį ją žiūrint... Kita vertus, Kalėdos yra valstybinė šventė ir čia jos paradoksas, nes ne visi valstybės piliečiai yra krikščionys. Todėl kalėdinių filmų sąrašuose ir randame skalę nuo režisieriaus Ričardo Kertiso (Richard Curtis) filmo „Tegyvuoja meilė“ iki japonų režisieriaus Nagiso Ošimos filmo „Linksmų Kalėdų, misteri Lorensai“.
- O Naujieji metai - šventė ne prie televizoriaus, o galbūt tada verta įsijungti naujametinius žiburėlius?
- Aš negaliu atsakyti. Aš juos rašau. Esu naujametinių žiburėlių scenaristas.
- Turbūt tenka pasukti galvą, kaip juos parašyti?
- Tai darbiniai reikalai. Turi būti atpažįstami veikėjai, paprasta istorija, daug muzikos. Tai yra karnavalas. Mes iš karnavalo nereikalaujame, kad jis būtų kažkoks ypatingas ir sukrėstų mus iki širdies gelmių. Pageidautina, kad jis nesugadintų nuotaikos.
Parengta pagal priedą „TV publika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą