Neseniai minėto Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga "Vakarų ekspresas" tęsia pokalbių su Klaipėdoje rinktais Nepriklausomybės Akto signatarais ciklą.
Šįsyk skaitytojams pateikiame Kovo 11-osios Klaipėdos klubo prezidento Stasio Malkevičiaus mintis.
Kokiomis nuotaikomis pasitikote Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį? Ar širdyje buvo daugiau džiugesio, ar liūdesio?
Tai didžiausia šventė mano gyvenime. Mums pavyko realizuoti tautos įpareigojimą, o likimas lėmė man prisidėti prie to stebuklo įgyvendinimo. Nekelia abejonių tai, kad mus laimino Aukščiausiasis.
Kas Jus asmeniškai inspiravo dalyvauti Sąjūdžio veikloje?
Šimtatūkstantinis mitingas Vingio parke. Milžiniška tautiečių minia ir vėliavų jūra leido suprasti, kad atėjo lemiamas momentas įgyvendinti slaptą utopinę svajonę - iškovoti laisvę. Supratau, kad šios galimybės nevalia buvo praleisti, kad mano vieta čia, šalia tautos, kurios parama buvo akivaizdi. Nutariau palikti ramų akademinį darbą aukštojoje mokykloje ir eiti į nežinią, iš kurios kelio atgal nebuvo.
Naudodamasis proga noriu padėkoti visiems rėmusiems mus. Be totalinės tautos paramos nebūtų ir nepriklausomos Lietuvos. Kovo 11-oji davė mums laisvę ir galimybę tvarkytis patiems. Laisvė - didžiausia vertybė, dėl jos tautos lieja kraują. Išmokime naudotis ja, saugokime ją. To ir linkiu visiems šio jubiliejaus proga.
Ką manote apie dabartinio jaunimo vaidmenį ir poziciją patriotizmo atžvilgiu? Ar tautiškumas nyksta, ar jis tapo įvaizdžio dalimi, o gal kaip tik auga atžalynas, kuris yra pasiilgęs judėjimo, saviraiškos, meilės Tėvynei demonstravimo?
Aš tikiu jaunimu, tačiau maksimalios pastangos turi būti dedamos ir švietimo sistemoje, patys mokytojai turi būti patriotai. Mes, pavyzdžiui, pradinėse mokyklose didžiavomės savo šalies istorija, garbingais laikais, tą pasididžiavimą skiepijo ir tėvai. O dabar aš pasigendu patriotinio judėjimo tarp jaunimo. Visa tai - sudėtingi, sunkūs dalykai, ne taip paprasta mums atsikratyti sovietinio paveldo. Visgi nepriklausomybę iškovojome, todėl supraskime, kad viskas yra mūsų rankose, laisvas žmogus pats turi viską daryti. Tačiau, žinoma, man labai skaudu žiūrėti, kokie bjaurūs dalykai vyksta Seime...
Sakoma, kad nepriklausomybę Lietuvai iškovojo Tauta, o ne signatarai, tačiau būtent jie turi daug privilegijų, apie kurias net gandai sklinda. Kokios tos privilegijos ir ką jos Jums reiškia? Pavyzdžiui, 1918 m. Vasario 16-osios signatarai negavo jokių privilegijų, tik ordinus.
Negalima lyginti politinės situacijos Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios nepriklausomybės kovų laikotarpiu. Kovo 11-osios signatarai dirbo sovietinių represinių struktūrų apsupty ir nuolat juto jų spaudimą, o Vasario 16-osios signatarai to "malonumo" neturėjo. Jie skatino tautiečius imtis ginklo ir eiti ginti Lietuvos. Tai buvo svarbiausias to meto uždavinys.
Nepriklausomybės kovų savanoriams valstybė už jų indėlį atsilygino materialiai - nemokamai suteikė dirbamos žemės sklypus. Mes, atvirkščiai, skatinome tautiečius nesivelti į ginkluotą pasipriešinimą ir vengti provokacijų. Mūsų tikslas buvo realizuoti genialiai sumąstytą scenarijų, neturintį analogo pasaulyje - iškovoti nepriklausomybę taikiomis parlamentinėmis priemonėmis leidžiant įstatymus, formuojant palankią viešąją opiniją pasaulyje bei pasirašant tarptautines sutartis. Mums pasisekė. Nepriklausomybė ir valstybės pripažinimas pasiekti neiššovus nė vieno šūvio į priešą. Tauta išvengė Čečėnijos likimo, o mes, signatarai, sušaudymo už SSRS išdavimą pagal to meto sovietinės prokuratūros užvestas bylas.
Nelabai korektiškos žiniasklaidos pastangos suniveliuoti mūsų darbą tik į parašo padėjimą Nepriklausomybės Akte. Tai reiškė parašą ant vieno iš svarbiausių visų laikų valstybės dokumentų, skelbiantį tautos valią okupantui ir pasauliui, kad mes gyvi ir norime būti laisvi. Ne kiekvienas turėjo teisę pasirašyti, o tik turintieji tautos mandatą - įgaliojimą.
Tikrasis valstybės atkūrimo darbas prasidėjo tuoj po pasirašymo. Rezultatą, kuris buvo pasiektas per dvejus su puse metų - atkurta ir visuotinai pripažinta valstybė - pagal reikšmę ir svarbą vargu ar galėtų atsverti visų po to sekusių Seimų darbo rezultatų sumą.
Kai parlamentas paskyrė signatarams, neturintiems jokių kitų darbinių pajamų, rentą, dauguma jų suprato tai kaip valstybės atsidėkojimą prisidėjusiems prie valstybės atkūrimo iš esmės. Ši 2 764 litų suma leido kai kuriems iš mūsų, baigusiems politinę karjerą, neatitrūkti nuo valstybės gyvenimo ir panaudojant savo patirtį tęsti veiklą valstybės labui.
Koks yra likęs ryšys tarp signatarų? Ar bendraujate, dalinatės mintimis, apie ką daugiausiai kalbatės ir kokios temos jums dabar yra aktualiausios?
Mes, klaipėdiečiai signatarai, visuomeniniais pagrindais susibūrėme į Kovo 11-osios Klaipėdos klubą, gilinamės į politinius procesus, ypatingą dėmesį skirdami teisei, energetikai, Mažosios Lietuvos istorijai. Dalyvaujame ir patys vedame seminarus, konferencijas, palaikome ryšį su valstybinėmis institucijomis, teikiame jiems savo siūlymus.
Kaip vertinate dabartinius Rusijos ir Lietuvos santykius?
Nemanau, kad gerus santykius tarp lietuvių ir rusų galėtų sugadinti pigi Rusijos nacionalistų propaganda. Visi Lietuvos rusai įgijo teisę į Lietuvos pilietybę ir galimybę dalyvauti valstybės atkūrimo darbe. Rusijos demokratai rėmė mūsų Sąjūdį. Mano nuomone, mums žymiai pavojingesnė agresyvi Rusijos energetikos politika, bet tam paaiškinti reikėtų atskiro straipsnio.
Denisas NIKITENKA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą