Šarūnas Kasmauskas: "Mano laikas - aušra"

Šarūnas Kasmauskas: "Mano laikas - aušra"

Mažučių slėnyje, žydint sakuromis ir ruošiantis skleistis azalijoms, su žemaičiu Šarūnu Kasmausku kalbėjomės apie tai, kas bendro tarp lietuvio ir japono, apie pranašingus sapnus ir kitą tikrovę.

Šokis azalijoms žydint

Neįtikima, kad ne taip seniai čia buvo plynas laukas, o dabar štai kviečiate į renginį "Japonų šokis azalijoms žydint". Intriguoja... Kas čia vyks?

Žydės azalijos, šoks japonai, gros japoniška muzika. Žiedai, poezija ir filosofija.

Jūs tikriausiai turite gerą rinkodaros projektų vadovą.

Taip. Turiu. Tai aš pats.

Ar tiesa, kad viską padarėte be finansinių partnerių: bankų ir fondų paramos, be Europos Sąjungos lėšų?

Taip ir buvo.

Tiesiog vienas žemaitis įsigijo 16 ha žemės ir sumanė joje įrengti japonišką sodą. Turbūt smagu šiandien prisiminti ir skeptikus, ir tuos, kurie jūsų svajone tikėjo.

Viskas prasidėjo beveik prieš dešimtmetį. Tai buvo utopija, kurios realaus įgyvendinimo 2007 m. spalį šioje plynėje ėmėmės su aštuoniais japonų sodininkais.

Jūsų profesija susijusi su kraštovaizdžio architektūra ar botanika?

Pagal profesiją esu gydytojas. Baigiau Kauno medicinos akademiją. Penkerius metus dirbau lietuviškoje Karinių pajėgų flotilėje vyriausiuoju gydytoju, vėliau Palangos sanatorijose.

Bet...

Tai nebuvo mano pašaukimas.

Ką asmeniškai turite bendro su Japonija?

Nieko. Mano giminės - iš Žemaitijos krašto. Mama kilusi iš Laukžemės.

Šarūno sapnas

Sklinda legendos, kad jūs, nelyg kunigaikštis Gediminas, sodą susapnavote.

Idėja mane persekiojo nuo vaikystės. Iš pradžių ji neturėjo konkrečių kontūrų, tik kažkokią miglotą trauką, nuojautą. Taip, iš tiesų sapnavau sodą, akmenis, krioklius... ir save seną tame sode. Tuo metu man buvo per 30 metų.

Peržengus ketvirtąją amžiaus dešimtį, nuojauta, kad savo gyvenime turiu kažką keisti, stiprėjo. Žinojau kryptį. Pradėjau domėtis, skaičiau vadovėlius apie pasaulio sodus bei parkus ir pagaliau radau vieną sakinį: gražiausias pasaulyje sodas yra Katsura Rikyu - Japonijos mieste Kiote. Tai buvo "bingo".

 

NĖR KADA. "Dvi valandas gerti arbatą - lietuviams tai neištveriama. Jie dviem gurkšniais ištuština puodelį ir laukia veiksmo: o kas toliau?"

Ieškojau žmogaus, kalbančio japoniškai. Tai buvo klaipėdietis Rokas Vaičius, kuris dvejus metus studijavo landšafto architektūrą Japonijoje. Jis pasiūlė parašyti laišką japoniškos sodininkystės meistrui Hadžimi Vatanabei (Hajime Watanabe). Meistras visą gyvenimą kūrė japoniškus sodus - įvairiose šalyse. Daug nesitikėjau iš to savo laiško... Bet pastarąjį dešimtmetį Mokytojas gyvena štai aname namelyje. Anksti pavasarį atskrenda, vėlai rudenį išskrenda. Kaip paukštis.

Pats lankėtės Japonijoje?

Buvau keletą kartų. Tokijuje, Niko, Kiote - senojoje sostinėje.

Žinoma, aplankėte Katsura Rikyu. Ko dar trūksta jūsiškiui iki etalono? Japoniškų pirčių?

Galvojame apie tai. Japoniška pirtis yra karštų žemės versmių (40-60 laipsn. C) vonios, pas mus šito nepadarysi, geizerių nėra, bet saulę pasikinkyti galima.

Dažnai keliaujate?

Dukart per metus. Mano kelionės - pažintinės, be prabangos, nakvoti galiu kempinge, komfortui neteikiu reikšmės. Svarbiau, ką pamatysi atsibudęs. Mėgstu kalnus: žiemą - kad slysta, vasarą - galima kopti. Esu įkopęs į 5,5 km aukštį Tadžikistane.

Koks pasaulio kraštas iš visų aplankytų jums gražiausias?

Daug kur gražu, bet man arčiau širdies Europa. Visada traukia Provansas Prancūzijoje - šio krašto kultūra ir laisva, lengva dvasia. Ji visai kitokia nei, tarkime, šalia esančioje Vokietijoje, Austrijoje, kur vyrauja taisyklės, tvarka. Provanse yra... tiesiog lengva, gera gyventi.

Kur dar norėtumėte atsidurti?

Antarktidoje, Grenlandijoje, Patagonijoje, Islandijoje...

Moš moš

Telefonu jūs vis atsiliepiate "moš moš". Ką tai reiškia?

Japoniškai "alio".

Dažnai skambina japonai?

Taip, draugaujame, palaikome ryšį su Lietuvoje gyvenančiais, dirbančiais ir studijuojančiais. Ypač daug padeda vilnietė architektė Akiko - patarimais, idėjomis, kontaktais.

Idėjos - nuo arbatos gėrimo ceremonijų iki japoniškų būgnų koncertų. Ar priimtinos lietuviams? Pavyzdžiui, arbatos gėrimas?

Lietuviams tai neištveriama. Jie dviem gurkšniais ištuština puodelį ir laukia veiksmo: o kas toliau? O japonai arbatą geria dvi valandas. Tai vadinama nusilenkimu gamtai. Matote - prie arbatos gėrimo namelio, vadinamo "roji", yra varteliai, pro juos reikia pralįsti pasilenkus. Lietuvio, juolab žemaičio, kitaip nepriversi lenktis. Štai čia nusiplauni rankas. Reiktų nusiauti. Tada sėdi ant grindų, sulenkęs kojas... Negalima kalbėti. Ceremonija vadinasi "temae". Arbata - "mačia" (matcha). Tai specifinė japoniška žalioji arbata.

Kokių dar mokate japoniškų žodžių?

Toyota.

Supratau. Taigi tylos ir susikaupimo ceremonija neprigijo.

Nelabai. Lietuvis nenusėdi.

O japoniški būgnai: kas tai?

Jie vadinami "taiko" - tradicinė japoniška perkusija. Pamačiau Vilniuje, per festivalį. Pasikvietėme. Laukiame savo sode liepos mėnesį. Čia jau bus ir garso, ir veiksmo.

Kas bendro tarp žemaičio ir japono?

Abu pagonys.

Dzin-budistas

Pas jus negalima rūkyti, vartoti alkoholio, triukšmauti, vedžioti šunis... Kas galima?

Pasivaikščioti tyloje, pabūti ramybėje.

Pamedituoti... Japonai, rodos, budistai.

Japonai išpažįsta šintoizmą, tai jų priešistorinė vietinė religija. Dievas yra visur. Budizmas pas juos atėjo vėliau - iš Kinijos, Korėjos, transformavosi į Zen. Daug japonų praktikuoja dzenbudizmą.

O jūs?

Aš toks labiau dzin-budistas.

Kokias apeigas atliekate?

...

Rimtai - gal, pavyzdžiui, nevalgote mėsos.

Ar aš panašus į tokį?

Ne. O Vatanabė laikosi kokių nors religinių apeigų?

Ne, nepastebėjau, kad jis melstųsi, ir net Japonijoje, sakė, į šventyklas nevaikšto, nors jo mama, sesuo - praktikuojančios dzenbudistės. Vatanabė - gamtmeldys. Pagonis iš esmės.

Kaip susikalbate?

Turime susikūrę tokią naują kalbą: lietuvių-anglų-japonų ir rankų ženklų.

Mama

Jūs nesamdote darbuotojų, atžalos - užsienyje. Kas jums padeda: broliai, seserys? Žmona? Mama?

Aš vienturtis. Su vaikų mama keliai išsiskyrė. Septyneri metai gyvenu su moterimi, kuri man yra ir žmona, ir draugė, ir bendramintė. Ji turi agronomės išsilavinimą, augmenija - jos pasaulis.

Jūsų mama norėjo, kad būtumėt gydytojas. Ar ji pati medikė?

Ji mokytoja. Maža to: man teko lankyti mokyklą, kurioje ji dirbo.

Reikėjo rodyti gero mokinio pavyzdį.

Neseniai švenčiau 50-metį, ta proga draugams parodžiau savo išsaugotas pažymių knygutes. Jie buvo kaip reikiant nustebinti, kiek ir kokių pastabų jose prirašyta! Ne, aš nebuvau pavyzdingas.

Apie ką pastabos?

Trukdydavau vesti pamokas. Negalėjau nusėdėti vienoje vietoje. Man būdavo nuobodu. Skaityti pradėjau nuo ketverių, mokyklą lankyti - nuo šešerių metų, nuo septynerių mamos pageidavimu lankiau privačias anglų kalbos pamokas...

Užaugote Palangoje. Tikriausiai name su sodu.

Iki dešimties metų augau name, pas močiutę, vėliau tėvai nusipirko butą. Mano močiutei dabar 94 metai. Ji kilusi iš 25 vaikų šeimos.

25 vaikų? Kaip tai įmanoma?

Ten buvo dvi mamos. Kai viena mirė, tėvas vedė kitą. Mano močiutės seseriai dabar 90 metų, ji ir dabar pėsčia keliauja iš Laukžemės į Darbėnus ir atgal. Močiutės teta nugyveno 106 m.

Jūsų mama dabar gidė?

Taip, sulaukiame daug ekskursijų, delegacijų, taip pat ir iš Japonijos. Mama laisvai kalba angliškai, mokosi japonų.

Tikrovė

Ar yra kam perduoti estafetę? Kiek turite vaikų?

Vaikų neturiu. Turiu dvi dukras.

Pratinate prie sodininkystės?

Jos turi savo svajonių. Jau suaugusios, 22 ir 24 metų. Gyvena savo gyvenimą. Rugpjūtį laukiu gimsiant pirmojo anūko. Važiuosiu į Vokietiją jo pasveikinti.

Dukros gyvena ne Lietuvoje.

Aišku, ne. Bet tikiuosi, kada nors grįš.

Ir gal anūkai perims jūsų darbus.

Nespėlioju. Neplanuoju. Ir nemanau, kad siūlysiu, nebent patys norės. Aš tapau gydytoju - ir ką? Mama ir dabar klausia: argi negaila? Negaila, nes tai buvo ne mano širdies darbas.

Sodo būtų gaila, jei nuvystų? Jei nebūtų kam perimti.

Negalvoju apie tai. Bus - nebus... Ką mes galime planuoti... Rokas Vaičius, kuris padėjo sodo kūrimo pradžioje, žuvo nesulaukęs 35 metų. Studijavo, turėjo planų... Šiandien esame, rytoj kažin ar būsime. Rytdienos nėra. Vakar dienos nėra. Yra tik ši diena. Taip sako japonai.

Ši diena, tyla, ramybė, žiedai. Galima sakyti, jog tai sapnas, virtęs tikrove. Arba kad tai iliuzija, į kurią jūs bėgate nuo tikrovės. Kažkur vyksta nelaimės, karai, sprogsta bombos...

Taip, vyksta, sprogsta. Bet gal čia, kur žiedai, kur ramybė, ir yra tikrovė.

Ne Versalis

Prie jūsų vartų mačiau įdomų skelbimą, informuojantį, kad už kelio būklę atsakingas meras, seniūnas - ir nurodyti jų telefono numeriai. Bet kelias geras - neduobėtas; tik neasfaltuotas.

Dulka. Kai kurie lankytojai dėl to pyksta ant mūsų. Viena ponia atvažiavo ir iš karto apipylė pretenzijomis, net grasinimais, nes ji buvo ką tik nusiplovusi savo prabangią mašiną.

Ką jai atsakėte?

Kad Kenijos moterys keturias valandas eina dulkėtu keliu vandens parsinešti. Paskui neša tą vandenį ant galvos ir verda šeimai valgį. Sakau: jūs, ponia, turite mašiną - ir vis tiek nelaiminga.

O sodą ji bent pamatė?

Pasidairė, bet sakė - nieko gero.

Nėra trinkelių ir trykštančių fontanų su marmuro skulptūromis.

Nėra. Fontanai - Versalyje. Japoniškuose soduose nebūna fontanų, tik natūralūs šaltiniai, tvenkiniai.

Kartais man žmonės parodo nuotraukas su neva japoniško sodo fragmentais, kuriuose šviečia raudonas tiltelis. Akivaizdu, jog tas japoniškas sodas ne Japonijoje. Kur nors Portlande.

O koks tiltelis turi būti?

Keli rąstai, permesti per tekantį šaltinį. Jis negali dominuoti aplinkoje. Kaip ir kiti elementai - augalai, vanduo, akmenys. Tai visuma, niekas negali dominuoti, "išsišokti" tartum monumentas. Jeigu tai akmuo - jis turi atrodyti tarsi čia įaugęs.

Čia labai daug akmenų. Iš kur juos atsivežėte?

Iš viso 12 tūkstančių tonų. Dalis buvo, daugelį pirkome.

Pirkote akmenis?

Į akmenis investuota apie milijoną litų.

Įspūdinga. Kiek tuomet investuota į visą sodą?

Dešimt brangiausių mano gyvenimo metų.

Devamata

Jeigu rimtai: kaip išsilaikote?

Esame įsiregistravę labdaros ir paramos fondą "Japoniškas sodas". Išsilaikome iš aukų ir dovanų.

Sodų fanatikai žino, kad sodas - tai daug fizinio darbo, o grožisi juo praeivis. Ar sugebate pats sustoti ir pasižiūrėti?

Aš žadu dirbti ir mėgautis darbu iki 86 metų. Po to tik mėgausiuos.

Kodėl ne iki 87-erių?

Ne, iki 86-erių. Aš taip sapnavau.

Kokius darbus dirbate pats?

Visokius. Bet geriausiai jaučiuosi vairuodamas buldozerį ir ekskavatorių.

Ką veikiate žiemą? Gal einate į kokį nors darbą "kaip normalūs žmonės"?

Aš jau išaugau iš to amžiaus. Noriu dirbti, o ne eiti į darbą. Sode darbo pakanka nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Kiek čia tos žiemos - vienas mėnuo.

Suprantu, kad kiekvienas prigijęs augalas jums brangus. Vis dėlto kuris gražiausias, artimiausias, keliantis daugiausiai sentimentų?

Pušys.

Tarp sakurų, magnolijų, azalijų jums gražiausios pušys.

Taip. Lietuviškos pušys man gražiausios.

Jūsų miegamojo langas su vaizdu į..?

Aušrą. Keliuosi su saule, vasarą - ketvirtą penktą ryto. Nuo aušros iki maždaug septintos ryto - mano laikas.

Ką darote tuo laiku?

Geriu stiprią kavą.

Kaip japoniškai labas rytas?

Ohajo.

O viso gero?

Devamata. Iki pasimatymo.

SKELBIMAS lankytojams, nepatenkintiems, kad į Japonišką sodą nenutiestas asfaltas.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder