Šią vasarą dainininkai Katažina (35) ir Deivydas Zvonkai paminėjo ne tik pirmąsias - popierines - vestuvių metines, bet ir ketverius metus, praleistus kartu. Katažina puikiai prisimena, kaip liepos 26 d. prieš ketverius metus jiedu nuėjo į pirmąjį pasimatymą. Lygiai tą pačią dieną 2014 m. jiedu sumainė aukso žiedus ir pasižadėjo amžinai vienas kitą mylėti. Anot Katažinos, santuoka jai yra šventas dalykas ir ji džiaugiasi, kad davus įžadus buitis neužgožė nei romantikos, nei meilės. Nors dainininkės, o nuo rudens ir naujos LRT televizijos laidos "Misija: Vilnija" vedėjos darbų grafikas yra itin užimtas, o gyvenimo tempas - pašėlęs, Katažina atranda laiko savo vyrą pamaloninti vakariene ar praleisti su juo jaukų vakarą namuose.
- Nuo rudens televizijos eteryje pasirodėte visiškai nauju amplua - kaip LRT televizijos laidos "Misija: Vilnija" vedėja. Ar nustebino pasiūlymas vesti tokio pobūdžio laidą?
- Be abejo. Į save žiūriu gana savikritiškai, man neatrodė, kad esu pasirengusi pasirodyti vedėjos amplua. Toks pasiūlymas ir nustebino, ir pamalonino. Tiesa, pasiūlymų gaudavau ir anksčiau, bet jaučiau, kad vieniems dar nesu pasiruošusi, kitų - nepatikdavo formatas. Ši laida - man labai artima. Iš dalies ji yra apie mane, mano giminę, draugus, pažįstamus. Matyt, tai ir lėmė, kad sutikau.
- Laidoje pasakojate skirtingų tautybių žmonių, gyvenančių Vilniaus krašte, gyvenimo istorijas, nagrinėjate jų problemas. Su kokiomis problemomis dėl savo tautybės (Katažinos tautybė - lenkė, - red. past.) anksčiau susidurdavote jūs pati?
- Prieš keletą metų vien dėl mano tautybės kai kas manęs tiesiog nenorėjo toleruoti ir priimti. Tuo metu ši tema politiškai buvo paaštrėjusi, bet pati niekada nesidomėjau politika. Dainuoju įvairiomis kalbomis ir man gerai. Gyvenu ir džiaugiuosi. Tarp mano draugų yra įvairių žmonių, neskirstau jų pagal tautybę. Man žmogus yra arba geras, arba blogas. Bet pasirodė, kad kiti vadovaujasi kitokiais skirstymo kriterijais. Kai kūrėsi grupė "Pop Ladies", kai kurie prodiuseriai manęs nenorėjo vien dėl mano tautybės ir asmenybės. Buvau nusiteikusi, kad gali būti sunku, bet buvo du keliai - arba bandyti įtikti, patikti, pakeisti žmonių požiūrį, arba toliau gyventi, būti savimi ir daryti tai, kas man patinka. Niekada neišsižadėjau savo šaknų, šeimos, tautybės, drąsiai dariau tai, ką myliu. Ir nusprendžiau - arba mane priims tokią, kokia esu, arba ne. Apsimetinėti aš nemoku. Net ir televizijos ekranuose ar scenoje. Kokia esu scenoje, tokia ir gyvenime. Ir pagalvojau, kad laikas parodys. Ir parodė.
- Ar kasdienybėje laikotės kokių nors lenkiškų tradicijų?
- Mūsų tradicijos yra labai panašios. Gal skiriasi kokie nors šventiniai patiekalai, bet nedaug. Pastaruoju metu daug švenčių teko praleisti su Deivydo mama, teko pastebėti, kad nedaug kas tesiskiria. Skiriasi tik kalba. Mano mamai vis dar gėda su klaidomis kalbėti lietuviškai, bet pastebiu, kad kuo toliau, tuo drąsiau tai daro.
- Ar pati atrandate laiko suruošti kokias nors šventes ar bent jau vakarienę vyrui?
- Prisipažinsiu, kad nesu pamišusi namų šeimininkė, nelabai mėgstu ir moku gaminti. Bet man patinka tai daryti kažkam, o ne sau. Kai pradėjau draugauti su Deivydu, atsirado stimulas ruošti valgį. Sąžinė dabar neleidžia palikti jį be vakarienės, kokia žmona būsiu, jei būdama namuose nieko nepagaminsiu. Tiesa, tai nebūna labai dažnai. Bet stengiamės valgyti tvarkingai. Mūsų gyvenimo ritmas yra chaotiškas, organizmas lengvai gali išsiderinti. O tam, kad gerai dirbtum, turi turėti sveiką kūną, sielą ir protą.
- Žiniasklaidoje mirgėjo daug antraščių, kad esate labai liekna ar net per liekna...
- Taip, buvau išvadinta ir anorektike, kiti gydyti ir maitinti norėjo. Bet supratau, kad svarbiausia pačiam gerai jaustis. O įtikti ir patikti kitiems aš nesistengsiu. Savo vyrui patinku tokia, kokia esu. Jokių sveikatos sutrikimų neturiu. Neseniai žiniasklaidoje išgirdau posakį, kurį pasakė Džordana Butkutė: "Aš ne doleris, kad visiems patikčiau." Visiems neįtiksi. Vieniems bus nosis per ilga, kitiems - plaukų spalva per tamsi, tretiems - kojos per ilgos. Vieną galiu pasakyti - aš niekuo nesergu, sportuoju, sveikai maitinuosi, veiklos turiu iki kaklo, galbūt dėl to tas svoris nenori augti. O kartais leidžiu sau suvalgyti ir cepelinų, pavyzdžiui, neseniai su draugais vakare žiūrėdami krepšinį valgėme "silkės pataluose". Gal ir būčiau nieko prieš, jei priaugčiau kelis kilogramus, bet man gerai ir taip.
- Ar nesunku esant tokiai nuoširdžiai ir turint tokį charakterį būti ir išlikti pramogų pasaulyje?
- Kartais sunku, bet atradau savo sielai labai artimą žmogų - Rositą Čivilytę. Kad ir kaip būtų keista, dar prieš keletą metų aš jos ne tik bijojau, ji man atrodė labai rimta, gal kiek pikta ir impozantiška. Labai profesionali. Atsimenu, dalyvavau atrankoje į "Eurovizijos" konkursą ir taip bijojau jos komentarų. O Rosita tada mane pagyrė, man tada taip palengvėjo. Po kiek laiko nuėjau pas ją tobulinti savo vokalinių gebėjimų, ji man davė labai gerų patarimų ne tik apie vokalą, bet ir apskritai apie gyvenimą. Ji patarė saugoti save, nes kartais ir pati pastebėdavau, kad negaliu susikaupti, kad milijonas darbų ūžia galvoje. Jos dėka tiek savęs nebeišbarstau. Moku susikaupti, nusiraminti, emocijas laikyti savo viduje.
- O gyvenimas po vienu stogu su žmogumi, su kuriuo sieja ne tik jausmai, laisvalaikis, bet ir darbas, neapsunkina kasdienybės? Juk su Deivydu ir koncertuojate, ir pramogaujate kartu...
- Man daug lengviau. Manau, ir Deivydui - taip pat. Iki mūsų pažinties turėjome savus gyvenimus. Deivydas turėjo draugę, kuri neturėjo nieko bendro su pramogų pasauliu, pradėjus bendrauti su Natalija (dainininke Natalija Bunke - aut. past.) jam viskas buvo paprasčiau, bet atsidaro kitų šeimyninių rūpesčių. Aš taip pat turėjau draugą, kuris buvo iš visiškai kito pasaulio, ir nesusipratimų buvo daug. Mes su Deivydu esame labai veiklūs. Aš negalėčiau būti be scenos, be visų šitų lakstymų, be organizacinių reikalų. Žmogui, kuris yra iš kitos sferos, būtų sunku šalia. Ypač vyrui, turinčiam tokią žmoną, kuri nuolat kažkur važiuoja, šmėžuoja televizijos ekranuose, kurios pilna visur, išskyrus namus.
Aš suprantu šiuos vyrus. Mano gyvenime buvo taip: metus suprato, o po metų prasidėjo nepasitenkinimas. Kuo toliau, tuo veiklos buvo daugiau, tad namuose beveik nebūdavau. Suderindavome kokį pasimatymą, o man staiga koncertas: "Atleisk, meile, bet aš važiuoju į koncertą." O tada ir prasidėdavo: "Tai tau koncertas svarbiau už mane..." Su Deivydu viso šito nėra. Vienas kito nekontroliuojame, propaguojame laisvą gyvenimo būdą, beprotiškai pasitikime vienas kitu, gal kartais net ir per daug. Jei kuris nors užtrunka, kitas nerašinėja šimto žinučių, kur dingai. Suprantama, kad jei neatrašo, kažkas atsitiko - arba svarbus renginys, kuris užsitęsė, arba ryšio nėra. Taigi kol kas mano gyvenimas nuostabus, aš lengvai kvėpuoju ir man gera.
- Ar prie žmonos statuso jau apsipratote?
- Kad amžius jau, matyt, toks. Jei būčiau kokių 20-ies, gal viskas atrodytų kiek kitaip. O dabar abu esame subrendę žmonės, žinojome, kur link veda mūsų santykiai. Tad labai greitai pripratau ir prie žmonos statuso, ir prie naujos pavardės. Man ji labai gražiai skamba. Štai ir Deivydo mama, kai buvo pas mus kelioms dienoms apsistojusi, sakė, pagaliau dar viena Zvonkuvienė atsirado. Džiaugiuosi, kad mes labai gerai sutariame.
- Ką jums reiškia santuoka?
- Man visada santuoka labai daug reiškė, reiškia ir reikš. Toks žingsnis, man atrodo, turi būti labai gerai apgalvotas. Turi būti visiškai subrendęs, kad ištartum tą lemtingąjį "taip". Anksčiau mane visada baugindavo tas posakis: "Nuo dabar ir visą gyvenimą". Užduodavau sau klausimą, ar tikrai noriu su šituo žmogumi būti kartu iki gyvenimo pabaigos. Gal dėl to teko taip ilgai laukti, kad ištarčiau tą "taip". Anksčiau net nedarydavau tokio neapgalvoto žingsnio, susimetusi negyvenau su jokiu vyru. Su Deivydu susimetėme tik prieš pat santuoką. Atsikrausčiau pas jį jau žinodama, kad noriu būti su juo visą gyvenimą. Beliko tik pasiruošimas. Santuoka man tikrai yra šventas dalykas. Labai džiaugiausi, kad su Natalija Deivydas neturėjo bažnytinės santuokos. Net nežinau, kas būtų buvę, jei būtų kitaip. Neįsivaizdavau savo santuokos be Bažnyčios, nes pirmiausia turi palaiminti Dievas. O tai, ką pasirašai, tėra tik formalumas.
- Koks buvo didžiausias iššūkis per pirmuosius santuokos metus?
- Visi dažniausiai klausia, ar kas nors pasikeitė po vestuvių. Galiu pasakyti, kad niekas nepasikeitė. Kuo toliau, tuo viskas atrodo tik geriau, nes viską labiau imu toleruoti. Anksčiau galėjau kabinėtis, kad kažkas ne taip ar ne ten padėta. Juk ilgus metus buvau pati sau šeimininkė, gyvenau viena. O paskui supranti, kad tai yra žmogus, kuris iki tavęs irgi gyveno savo gyvenimą, jis galbūt tą daiktą padėdavo kitur. Tad keiti požiūrį, atsipalaiduoji ir nešlifuoji tų smegenų. Tu irgi turi stengtis, keistis, jei reikia. Gal žmonės ir nepatikės, bet mūsų santykiai yra tobuli. Daug kas sako, kad po santuokos praeina rožinis periodas ir buitis viską užgožia. Mūsų atveju taip nėra. Atvirkščiai - viskas tik sustiprėjo.
- Ko mokotės iš Deivydo?
- Ramybės. Aš esu toks degtukas, gal ne laiku ir ne vietoje imu panikuoti, susierzinau, kartais per daug. Jis į viską žiūri realiau ir mane moko paprasčiau bei ramiau į viską reaguoti. Nerimauti reikia, kai kažkas suserga, miršta artimieji. Tai yra esminės problemos. O visa kita yra pataisoma. Na, nepavyko kažkas, nepadainavau, nusidainavau, atrodžiau kaip nors blogai, kažkas pakomentavo - visa tai man sukeldavo susierzinimą ir ašaras. O jis man sako: "Meile, viskas gerai. Buvo ir praėjo. Galvok, ką darysi rytoj, o ne ką padarei vakar." Juk vis tiek nieko nepakeisiu. Tik sugadinsiu sau ir kitiems nervus. Per šiuos metus mes su Deivydu net nė karto nesusipykome. Pasiginčijame, bet nesipykstame. Su juo, matyt, neįmanoma susipykti. Aš ką nors pasakau pikto, o jis: "Na, ko tu šitaip. Aš tave taip myliu, o tu. Pažiūrėk, kiek merginų nori atsidurti tavo vietoje, o tau dar atrodo kažkas blogai." Ir tada pagalvoju - iš tiesų turiu absoliučiai viską - mylinčią šeimą, draugus, tėvus, vyrą, namus. Tobulėju ir mokausi. Ko dar galėčiau norėti?
- Tai kokie yra sėkmingos santuokos ingredientai?
- Be jausmų, matyt, santuoka yra neįmanoma. Bet vien su didele aistra ir meile toli nenueisi. Aš labai gerbiu savo vyrą. Dėl jo padaryčiau viską. Laikui bėgant aistra ir meilė po truputį blėsta, o pagarba - ne. Dar vienas svarbus dalykas - nereikia norėti pakeisti žmogaus. Kai susipažinome, Deivydas man pasakė, kad po truputį "išmušinės" iš manęs tuos senmergės požymius. Jis po truputį šlifavo. O aš irgi bandžiau jį keisti, tapti savotiška vadove. Bet nereikia vadovauti. Reikia priimti žmogų tokį, koks jis yra. Viename interviu, kai Deivydo paklausė, už ką jis mane pamilo, jis pasakė: "Ji man tiesiog patiko tokia, kokia yra." Tai yra svarbu. O tobulėti visada galima kartu. Aš apskritai jį laikau protingesniu už save. Visada su juo dėl visko pasitariu. Ir net jei nepatinka jo atsakymas, man atrodo, kad jis žino geriau. Man patinka, kad vyras yra žingsniu priekyje.
DOSJĖ
Katažina Zvonkuvienė gimė 1981 m. gegužės 3 d.
Šiuo metu dainuoja merginų grupėje "Pop Ladies"
2014 m. susituokė su dainininku Deivydu Zvonkumi
Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą