Bronzinį peliuką Kurpių gatvėje žmonės glosto, vaikai net bučiuoja, o žiemą uždeda kepurėlę. Ką tik sukūrėte katino skulptūrą gimtiesiems Gargždams. O jūsų studijoje mėtosi daug molinių katinų galvų, rąžosi gyvas modelis...
Kol kas tik tiek atskleisiu: tas katinas Gargžduose bus su paslaptimi, "veikiantis". Vaikai, kuriems neleidžia laikyti naminio gyvūnėlio, galės jį glostyti. Katinas stovės žolėje, natūralaus dydžio.
Aš labai mėgstu animalistinį žanrą, nors pabandžiau daug skulptūros plastikos žanrų. Iš pradžių pamėgau muziką, nes gyvenau prie kapinių - dažnai grodavo dūdų orkestras... Groju gitara, truputį - pianinu, dar noriu išmokti groti trimitu.
Koks gyvenimas verda dailės mokykloje, kur vaikai kitokie?
Normalūs vaikai, kitokie gatvėmis slankioja. Su kiekvienu individualiai dirbu. Jie fantazijos turi daugiau nei aš. Lipdyti pas mus mokosi daug mergaičių, o jeigu reikia jėgos, tam ir esu, kad padėčiau. Mūsų mokykloje dirba daug vyrų, o kitose - gerai, jei yra koks vienas stalius. Visokių temų būna - teatro, gyvūnų, figūrų. Nereikia jų mokyti, tik atskleisti - jie visko turi. Kai nori nustebinti, kai pradeda galvoti - nieko gero neišeina, todėl stengiuosi atpalaiduoti. Aš iš vaikų mokausi, jie turi idėjų, laisvumo, tik išjudink. Jie jau menininkai, trūksta tik amato įgūdžių.
Kokią stigmą paliko studijos Sankt Peterburgo Iljos Repino dailės akademijoje?
Įstojau tik iš trečio karto, nes buvo tik aštuonios vietos, žmonės važiuodavo su "nukreipimais" iš Uzbekijos, Jakutijos. Iki įstojau, naktimis dirbau sargu, lankiau laisvojo klausytojo kursus.
Profesorius Michailas Anikušinas (vienas garsiausių jo darbų - Puškino skulptūra prie Rusų muziejaus) kasmet iš laisvų klausytojų atrinkdavo tris žmones, žiūrėdavo į jų darbus, kalbėdavosi ir įsileisdavo į savo dirbtuves. Buvo visokių užduočių: sukurti kryžių, antkapį balerinai ar kitam žmogui, kad jo savybes atskleistum... Skulptūras laužydavom ir vėl lipdydavome.
Panašūs kursai Sankt Peterburge buvo rengiami ir prieš tris šimtus metų. Daug įžymių dailininkų juos lankydavo, buvo ir tokių, kurie niekada neįstojo į akademiją, bet tapo žinomi.
Įtraukė bohema?
Bohema man baigėsi, kai buvau aštuoniolikos metų. Tada buvo tokia galybė pasirinkimų: teatrai, koncertai, muziejai, poezijos vakarai, tiek kultūros erdvių - būtų buvę beprasmiška pasislėpus gerti.
Kai liepos mėnesį būdavo baltosios naktys, suvažiuodavo žmonių iš visos imperijos, iš užsienio, būdavo, kas geria Nevos krantinėje, kas armonika groja, šnekasi, visi linksminasi kaip viena šeima kiaurą naktį.
O kur gyvenote?
Nuomodavau "komunalkę", pažinau daug žmonių, puikių močiučių. Jos visada šypsodavosi linksmos. Išgyveno Leningrado blokadą, ir džiaugiasi tuo, ką turi. Tokie žmonės ilgai gyvena, nes priima gyvenimą, koks jis yra. Pikti žmonės viskuo skundžiasi, ir neištveria. Ikonų pas močiutes nemačiau, bet buvo plakatų, afišų. Nelikau Piteryje, grįžau pas žmoną.
Kodėl dirbate dviese su skulptoriumi Svajūnu Jurkumi?
Mes labai seniai netyčia susitikome. Daug kas klausia, kaip pasidalijam darbais, atsakau, koks skirtumas, ką parašė Ilfas, ką Petrovas, arba kuris iš brolių Grimų daugiau prisidėjo. Mes pašnekam, kyla idėjų, ir prasideda didelis procesas - darbininkai, kranai visokie, neįmanoma vienam, milžiniškas darbas.
Mes su Svajūnu nepanašūs - papildome vienas kitą. Nėra paprasta surasti tokį žmogų, su kuriuo nesipyktum, nepavydėtum. Ne tik "mordobojų", net įžeidimų nebūna.
Yra dalykų, apie kuriuos nežinai, kaip jie atsiranda. Kai vienos rašytojos paklausė, kaip atsiranda idėjos, ji sakė, kad iš viršaus kas atsiunčia. Kažkaip pajauti tą žaidimą. Kai sugalvojome daryti peliuką, kolegos sakė - nesąmonė.
Kūrybinių kančių būna? Vienas skulptorius sakė, kad ateina į dirbtuvę pusvalandžiui, ir žiūri, kad jau prabėgo penkios valandos. Transas.
Kartais visai nebėra jėgų, bet manau, kad kankinasi tas, kuris daro ką nors, ko nenori. Dirbame su džiaugsmu. Laiko ribos išnyksta, nes tu tuo gyveni. Kaip koks eigulys nueina į mišką, visą dieną pravaikšto, žiūri - sutemo. Taip turi būti, jeigu myli savo darbą, jis tau prie širdies, jeigu jis yra tavo.
Sovietmečiu buvo kalama, kad turi sunkiai dirbti, nepasiduoti, buvo tarsi nesibaigiančios varžybos. Dėl to ne iš pašaukimo tapęs chirurgu žmogų papjaudavo arba kariškis jausdavosi ne savame kailyje, nes gal norėjo būti traktorininku.
Kepėjų gatvėje yra vartai, ant kurių - jūsų su Svajūnu sukurtas bronzos reljefas, vaizduojantis amatininkus - kepėją, batsiuvį, aludarį, mėsininką, puodžių, žvejį, virėją ir siuvėją. Ir lentelėje parašyta: "Belsk tris kartus." Esate prietaringas?
Belsk, ir tau seksis. Palinkėti ko nors skulptūra yra normalu. Visokių skulptūrų yra: įvykiams pažymėti, asmenybėms, mažosios plastikos. Kai dariau trijų deivių skulptūrinę kompoziciją Žemaitijos Versaliu vadinamiems Plungės dvaro rūmams su kunigaikščio Mykolo Oginskio herbu, sunku buvo atsekti, kokios tos deivės, nugriautos prieš 60 metų, buvo. Bandžiau ieškoti medžiagos Lenkijoje, bet neradau, buvo likę tik siluetai. Reikėjo iš naujo sukurti derlingumo, ugnies ir pergalės deives.
Gal jos turi prototipus?
Bandžiau prisirišti prie graikiško stiliaus, norėjosi pajausti tą dvasią, o ne išsidirbinėti. Esu daręs daug figūrų, akademijoje pas mus net vieneri metai buvo Moters metai, kai pozuodavo tik moterys; jau žinau anatomiją, man prototipų nereikia.
Profesionalūs pozuotojai kruopščiai atrenkami, kiti dirba ir dvidešimt metų. Jie myli dailininkus, o dailininkai myli juos. Mes į pozuotojus pagarbiai žiūrim, jie kaip įrankiai, be kurių negali apsieiti. Modeliai sekė mus akimis, kaip piešiame, net įtempdavo raumenį, kurio tau reikia. Išstovėti sustingus viena poza tris valandas nėra paprasta. Ne, jie negalvoja apie įsiamžinimą, svarbu gyvas ryšys su menininku, galbūt tai yra pašaukimas.
Ar dailininkai flirtuodavo su jaunutėmis pozuotojomis?
Yra tokia taisyklė: jeigu tu pozuotoją pamatei kaip moterį, tai tavo darbas žlugo. Pozuotoja yra kaip šventoji, dirbdamas dievindavai ją. Kartu tai yra medžiaga.
Žinomas pasaulyje lenkų skulptorius Stefanas Vežbickis (Stefan Wierzbicki) iškalė 42 savo žmonos portretus net iš brangių akmenų. Ar jūsų žmona - mūza?
Vrubelis visą gyvenimą savo žmoną tapė, ir Salvadoras Dali. Tai čia yra pagarba savo moteriai. Esu iškalęs ir savo žmoną. Žmogui reikia tos meilės, ypač menininkui, kitaip sugrubs širdis, atbuksi. Viskas pasaulyje daroma dėl moters, dėl jos gyveni.
Ką pasakytumėte apie menininkus, ar jų smegenys kitokios?
Sunku pasakyti. Menininkas yra žmogus, turintis idėją, gali kepėjas būti geras menininkas, kepantis tortus kaip pilis, sodininkas ar kirpėjas, sukuriantys įdomias formas. Vienas prancūzas numirėlius taip nugrimuodavo, kad jie atrodė gražesni negu būdami gyvi - šypsodavosi.
Regis, kai kurie menininkai serga didybės manija, sako man: ką čia kalbėti, tu gi viską apie mane žinai, seki mano kūrybą.
Salvadoras Dali sakė: nebijok tobulybės, nes tu jos niekada nepasieksi. Ir kokia gali būti didybės manija? Kiekvienas nori dėmesio. Mano katinas Kėša, ir tas prašosi paglostomas, stumiu jį nekantriai, o vakare apkabinu.
Kokios aštrios gyvenimo patirtys padarė jus tuo, kas esate?
Kūrybos iššūkiai. Ypatingų patirčių nebuvo, tik visada stengiausi save suprasti. Mes turime su savimi daugiau dirbti, įsigilinti. Kuo daugiau klysti, tuo geriau save supranti.
Sakoma, kad įpročiai saugo mus nuo mirties ir gyvenimo baimės. Kokių įkyrių įpročių turite?
Daug. Esu labai impulsyvus, nekantrus, putoju, būna, pasakau ką galvoju, o paskui... nesigailiu. Arba galvoju: o gal nereikėjo? Aš jau save stabdau. Jaunystėje to dar nežinojau. Gal užtenka vieno? Kam vardinti tai, ko iš šalies nematyti..? - juokiasi.
Rusijoje vienas menininkas nuogas ir keturpėsčias prisirišo prie grandinės, kandžiojo žmones ir staugė. Kaip vertinate tokį meną? Arba skulptūras iš mėsos?
Kiekvienas daro tą, ką sugeba, ne daugiau. Sumokėk muzikantui milijoną litų ir paprašyk pagroti kaip Paganinis - negalės. Kiti nori greit išgarsėti, įgauti svorio. Galima parodoj prikakoti, ištepti sienas, galima nuogam rėkauti gatvėje, atkreipsi dėmesį, bet kas toliau? Galima visaip šokiruoti, net trenkti žmogui per galvą. Menas turi žmogų gydyti arba ką nors jam sakyti. Manau, visi ieško vidinės ramybės ar džiaugsmo.
Ką jums reiškia pinigai?
Esu per vieną dieną tapęs milijonieriumi. Rusams kūriau karo inžinieriaus Obuchovo, dariusio patrankas, portretą ir gavau milijoną rublių. Tai yra apie 400 dolerių. Išsipūtusiom kišenėm su draugais nuėjau į smuklę ir išleidau.
Pinigai nėra blogai, tai gražu, tik mokėk naudotis. Galima ir medžiagų darbui nusipirkti.
Ar turite kokią skulptūros viziją, kuri vis tolsta?
Aš dar neišsėmiau animalistinio žanro. Gal ateis kokia kaimenė dramblių ar žirafų? Mano tikslas yra ne nustebinti, bet būti laimingam. Aš taip jaučiausi, kai padariau slieko skulptūrėlę, kai vaikai pamėgo rašytojo Rimanto Černiausko pasakėles apie slieką.
Buvo graži menininkų idėja ant senamiesčio baro sienos kabinti kūrinėlį kokiam įvykiui pažymėti - aktoriaus sukurtam įsimintinam vaidmeniui, šokėjo triumfui ar panašiai, bet ta idėja užgeso. Sliekas vienišas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą