Jūs manote, kad fantastika - nerimtas žanras?
Jeigu kinas ką nors reiškia, tai jis geba reikšti ir per "Svetimą", "Avatarą" lygiai taip pat, kaip ir per egzistencinę diskusiją "Mirtyje ir deivėje". Aš netikiu, kad kokiems nors žanrams paskelbtas nuosprendis... Nors gali būti, kad taip sakau norėdama kompensuoti savo seną kompleksą.
Kokį, jei ne paslaptis?
Mano kompleksas vardu Meryl. Meryl Streep. Mokėmės kartu Jeilyje, Dramos mokykloje. Aš buvau laikoma neperspektyvia, profesoriai vienbalsiai sakė: "Seniai ir prostitutės - štai kokie vaidmenys jūsų laukia."
O Meryl dievino. Ir aš pati mačiau jos talentą... Bet, žinote, man iki šiol atrodo, kad man siūlo tik tuos vaidmenis, kurių atsisakė Meryl! Ripley buvo iš tų, kurių jai tikrai nesiūlė. Gal dėl to aš ir sutikau. O gal todėl, kad tėtis mokė mane gerbti "komercinį darbą", tai yra tokį, kuris turi paklausą. Žodžiu, man buvo jau 29 m., mes su draugais repetavome rūsiuose - avangardinis teatras... žinote, 1978-ieji. Ir štai man pasiūlo kosmonautės vaidmenį "Svetimame". Tikriausiai tai, ką tada patyriau, dabar pavadinčiau šaltu šoku - proto šoku. Aš supratau, kad tai šansas išeiti į kitą lygį, bet sykiu... aš taip nenorėjau vaidinti Ripley... Norėjau vaidinti pas Woody Alleną, Michaelą Nicholsą, norėjau vaidinti Shakespeare ir Stoppardą. O čia - mokslinė fantastika... Bet jaučiau, kad sprendimas jau priimtas už mane. Gyvenimo. Ir aš radau išeitį - vaidinau ne Ripley, o "Henriką V" Marse! Savo patogumui padariau Ripley šekspyrišku personažu. Ir liepsnosvaidis rankose man jau netrukdė.
Taigi jūs manote, kad sprendimai priimami už jus?
O jūs manote, kad visada sprendžiame patys? Man svetima tokia puikybė. Gyvenimas už mane priėmė daug sprendimų. Tarkime, mano ūgis 182 cm. Pati gamta nusprendė už mane, kad aš visada vaidinsiu moteris, kurios tam tikra prasme nukrypusios nuo normos. Dažniausiai - vienišas moteris, nes, po velnių, man taip sunku rasti partnerį kadrui!
Kai įėjau į prodiuserių kabinetą susipažinti su režisieriumi ir galimu partneriu filme "Veidas su randu", Allas Pacino, pamatęs mane, net neatsistojo man paspausti rankos. Jis nusprendė nedemonstruoti, kaip komiškai mes atrodysime vienas šalia kito. Taigi romantiškų herojų vaidmenys - ne man. O kartais riboja ir gilesni dalykai.
Štai atsisakiau vaidinti Lawrence Kasdano "Kūno karštyje", nes scenarijus buvo atvirai erotinis, labai rizikingas.
Atsisakiau, nes buvau įsimylėjusi tikrą "džentelmeną iš Pietų" - su jo santūrumu, valdžios nepripažinimu ir drovumu. Aš bijojau sugriauti santykius, sukelti jam nemalonius išgyvenimus. Vaidmenį suvaidino Catalin Turner. O aš atsisakiau šanso. Bet esu tikra, kad sprendimas buvo priimtas be manęs - jau tada, kai įsimylėjau tą pietietį.
Ir "Moters portretą" atmečiau - buvo manoma, jog filmavimas vyks Europoje 17 savaičių. Antrojo plano vaidmuo ir keturi mėnesiai be savo mažosios Charlotte... Aš paklausiau režisierės: "Dženi, jūs gi pati turite vaiką. Argi negalima trumpiau?" Bet pasirodė, kad ji labiau režisierė nei motina. O aš labiau motina nei aktorė...
Argi tai aš atsisakiau vaidinti "Portrete?" Ne, tai mano gyvenimas atsisakė, įsipareigojimas Charlotte - visa tai, kas daugiau ir svarbiau nei aš.
Šaltinis: "Psychologies"
Parengė Vilma Skiotienė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą