Simonas Donskovas: "Mokykloje labiau rūpėjo kiti "tarpkontinentiniai" reikalai"

Simonas Donskovas: "Mokykloje labiau rūpėjo kiti "tarpkontinentiniai" reikalai"

"Kai važiuoju Klaipėdoje pro buvusią 5-ąją vidurinę, net stabteliu. Labai gera prisiminti jaunystės laikus. Gal čia visiems senatvėje taip?" - atviravo dainininkas Simonas Donskovas, kai paprašėme pasidalinti mokyklos ir studijų laikų prisiminimais.

Pokalbio metu paaiškėjo, kad Lietuva galėjo ir neturėti tokio puikaus dainininko, jei jam būtų pavykę įgyvendinti kitą svajonę - įstoti į medicinos studijas. Bet gal tada džiaugtumėmės turintys puikų ir šmaikštų gydytoją?

Gerbiamas Simonai, pradėkime prisiminimais iš vaikystės. Ar lankėte darželį?

Mūsų vaikystėje dar puikiai išsiversdavome be darželių. Nors tėvai dirbo, bet visada atsirasdavo kokia nors teta ar pensininkė, kuri su manimi pabūdavo.

Vadinasi, pirmą didesnį kolektyvą sutikote jau mokykloje?

Taip, tuometinėje Klaipėdos 5-ojoje vidurinėje mokykloje. Aš dažnai juokauju, kad visi normalūs žmonės mokėsi 5-ojoje vidurinėje. Visą savo sąmoningą gyvenimą gyvenu Klaipėdoje ir, ačiū Dievui, tai darau jau 68 metus.

Simonas - pradinukas. Koks paveikslas jums iškyla prieš akis?

Jūs įsivaizduojate, apie kokius metus mes kalbame? Aš į mokyklą pradėjau eiti dar nesulaukęs 7 metų. Tad buvo maždaug 1955-ieji. Iki šiol matau vaizdelį, kaip pirmoje klasėje mes trise - aš, vėliau "Lietkabelyje" žaidęs Gytis Gantarskis bei garsiu pianistu užaugęs Vladas Gudas papuošti kaip gandrai: iki kelių užtemptos baltos kojinės, trumpos kelnės su petnešomis, po kaklu parišti balti kaspinai ir dainuojame "Šviečia tarybų saulė mūs žemėj, žydi kolūkiai lyg sodai šviesūs..." Tik atvažiuodavo į mokyklą kokie svečiai ar komisija, ir liepdavo mums dainuoti.

MEILĖ. "Čia aš su savo pirmąja meile", - rodydamas ikimokyklinių laikų nuotrauką, atviravo Simonas Donskovas.

Jau nuo pirmos klasės pedagogai įžvelgė jūsų talentą?

Koks ten talentas, Dieve, trims vaikams užmauna kojines ir išvaro dainuoti. Baikit juokus.

Tada paklausiu rimčiau - kaip jums sekėsi mokslai?

Kaip čia pasakius. Žiūrint, apie kurias klases kalbame. Teisingiausia būtų sakyti taip - kuo klasė aukštyn, tuo pažymiai žemyn. Nes man tiesiog atsirado kitų "tarpkontinentinių" reikalų.

Kokie tie reikalai?

Pradėjo dominti sportas, bėgiojau. Paskui dainavau. O kai berniukai pradeda bręsti, ir mergaitės pradeda rūpėti.

Mokyklinę meilę patyrėte?

Taip. Net galvojau, kad tai visam gyvenimui. Tai nutiko, regis, penktoje klasėje. Ir tos mergaitės pavardę gerai pamenu, bet nesakysiu, gal vyrą pavydų turi (kvatoja. - Autor. past.). Mylėjau ir aštuntoje klasėje, ir dešimtoje. Tuomet jau prasidėjo rimtesnės meilės - mokytojoms. Įsivaizduokite, ateina mokytoja su krimplinine suknele ir rašo lentoje užduotį. O krimplinas buvo puiki medžiaga - mokytoja ranką pakelia, ir visa suknelė pasikelia...

Ar mokytojoms prisipažindavote, kad simpatizuojate?

Jos buvo labai protingos ir pačios iš mūsų veidelių išraiškos suprasdavo, kad mus kankina hormonų audros.

Kalbama, kad anais laikais mokiniai labiau gerbė mokytojus, nei dabar.

Ir gerbėm, ir mylėjom. Iki šiol prisimenu savo pradinių klasių mokytojos pavardę - Pridotkienė. Be galo šiltas žmogus. Ir vyresnėse klasėse daug puikių mokytojų teko turėti. Dažnai mokytojų klausydavomės nuščiuvę ne iš baimės, o dėl to, kad labai įdomiai ir įtaigiai pasakodavo. Jei kartais mokytojus ir išvesdavome iš kantrybės, trinktelėdavo su lazda arba dienynu per stalą, ir vėl klasėje ramu.

MOKYKLINIAI LAIKAI. Pradinėse klasėse (Simonas dešinėje).... ir kiek vyresnis mokyklinukas.

Žinau, kad ir jums pačiam yra tekę dirbti mokytoju. Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas minėjo, kad ir jį mokėte.

Dieve mano, kaip man malonu buvo skaityti nuoširdžius mero prisiminimus apie tuos laikus. Net vaikams į Airiją siunčiau paskaityti. Esu labai jam dėkingas už tokius malonius žodžius.

Meras pavadino jus savo muzikiniu krikštatėviu.

Tikriausiai nereikia net pasakoti, kaip buvo lengva tapti tuo krikštatėviu, kai matai priešais save praktiškai Arvydą Sabonį. Didelių pedagoginių sugebėjimų tam tikrai nereikėjo.

O kaip jūs atsidūrėte pedagogo kėdėje?

Baigęs mokyklą labai norėjau studijuoti mediciną, bet nutiko taip, kad per stojamuosius neišlaikiau chemijos egzamino. Nors ir puikiai išmaniau šią discipliną, bet taip jau susiklostė. Laikai buvo tokie, kad stojant į medicinos studijas į vieną vietą pretenduodavo būrys stojančiųjų, merginos dėstytojams rankas bučiuodavo ir gąsdindavo, kad nusižudys, jei neįstos. Be to, stojant į tokias specialybes paprastai tėvai labai kišdavosi. Suprantate, ką turiu omenyje? Per stojamuosius kieme tėvų būdavo daugiau nei stojančiųjų. O aš buvau išdidus ir stoti važiavau vienas.

Kur pasukote tada?

Įstojau Šiaulių pedagoginiame institute į tokią eksperimentinę specialybę - lietuvių kalba ir muzika. Labai kvaila specialybė - nei muzikantai, nei lituanistai. Tie, kurie puikiai mokėjo lietuvių, grodavo tik tokias daineles "Kiški piški, tralialia" ir atvirkščiai, kurie buvome gabesni muzikos srityje, nieko neišmanėme apie istorinę lyginamąją gramatiką. Kadangi mano smegenys buvo orientuotos į muziką, lietuvių kalbos paskaitos man buvo nemenkas išbandymas. Paskui mūsų specialybės studentus pervedė į Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus. Ačiū Dievui, kad taip nutiko, nes Klaipėdoje buvo tėvai, jie mane suėmė į nagą ir mokslus baigiau. Būtume likę Šiauliuose, vargu ar būčiau baigęs, nes ten prisigalvodavau rimtesnių dalykų už mokslus.

Leiskite spėti - Šiauliuose buvote studentas plačiąja šio žodžio prasme?

Kokia jūs nuovoki. Žinote, kada aš gavau pirmąją stipendiją? Kai baigiau studijas ir išlaikiau valstybinius egzaminus. Tuomet buvo tokia tvarka, kad išlaikiusiems valstybinius egzaminus privalėdavo sumokėti dviejų mėnesių dydžio stipendiją. Net prašiau šviesaus atminimo "Atlanto" futbolininko Edvardo Maliausko, kad nufotografuotų tuos 70 rublių. Tai ir buvo pirmoji mano stipendija, nes iki tol dėl vienokių ar kitokių priežasčių jos negaudavau. Nebuvau labai stropus studentas. Ypač nelankydavau bendrų kurso paskaitų. Tad seniūnė pasigaudavo mane ir liepdavo eiti bent dėstytojams pasirodyti, nes jie klausdavo, kaip atrodo tas Donskovas?

Po studijų prasidėjo praktika?

Ji tęsėsi dvejus metus. Ją atlikau tuometinėje Klaipėdos 4-ojoje vidurinėje, kur ir turėjau laimės mokyti dabartinį uostamiesčio merą. Džiaugiausi labai, kad neišgrūdo kur nors į kaimą, o leido dirbti Klaipėdoje.

Ar patiko mokytojo duona?

Mokykloje turėjau merginų chorą, vien dėl to gerai jaučiausi. Gal buvo kiek sunkiau, kai reikėdavo dešimtokams, vienuoliktokams pasakoti garsių kompozitorių biografijas. Gal nuskambės ir neįtikinamai, bet buvau gana reiklus mokytojas.

MOKYTOJO DUONA. Užfiksuota akimirka, kaip atlikdamas praktiką mokykloje Simonas Donskovas dirigavo merginų chorui.

Ar dabar dar bendraujate su buvusiais mokyklos draugais?

Bandė organizuoti tokius susiėjimus, bet mažai kas susirinkdavo. Ateidavo tie patys penki šeši, o kiti negalėdavo, jau yra ir mirusių. Aš ir pats ne visada galiu, nes dažniausiai tokie susitikimai vyksta šeštadieniais, kai man pats darbymetis. Bet su mokykla ir bendraklasiais susiję prisiminimai man labai malonūs ir šilti.

Kur mokėsi Simonas Donskovas?

Klaipėdos 5-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Vitės pagrindinė mokykla).
Šiaulių pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbos ir muzikos specialybę. Vėliau ši specialybė buvo pervesta į Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus, kuriuos ir baigė S. Donskovas.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder