Sugedę „socialiniai liftai“ Lietuvoje: vienų gyvenimas gerėja, kiti skursta

Šalies politikai pastaraisiais metais dažnai akcentuoja ketinantys mažinti socialinę atskirtį, tačiau panašu, jog tai labiau viešųjų ryšių akcijos rinkimų laikotarpiu.

Sugedę „socialiniai liftai“

Skurdo mažinimo organizacijos vadovė Aistė Adomavičienė Alfa.lt teigė, jog yra pasigendama politinių sprendimų, galinčių gelbėti situaciją. Anot moters, šiuo klausimu Lietuva daugybę metų stovi vietoje, nes politikai nesupranta skurstančių žmonių padėties.

„Savaime situacija nesikeičia, net jeigu ir ekonomika auga, dėl ko daugelis įsivaizduoja, jog tai ištemps visus žmones. Tačiau dalis žmonių lieka už borto dėl įvairiausių priežasčių, ir tai rodo politinės valios stoką.

Dabar apie socialinės atskirties mažinimą kalbėti yra madinga, bet lieka klausimas, ką politikai daro ir ką darys. Kartais, kai jie apie tai kalba, atrodo, jog beveik viską galima pritempti prie socialinės atskirties arba skurdo mažinimo“, – teigė A. Adomavičienė.

Paklausta, kokie kompleksiniai sprendimai galėtų atnešti apčiuopiamų pokyčių, ji išvardijo kelis pagrindinius aspektus.

„Daug žmonių po ekonominės krizės praėjus dešimčiai metų vis dar neatsigavo. Reikia kompleksinių sprendimų – mokesčių reformos, kurioje daugiau dėmesio būtų skiriama socialinėms išmokoms. Yra nusistačiusių prieš šiuos žodžius, nes žmonėms tai asocijuojasi su pašalpomis, tačiau į tai įeina ir senatvės, neįgalumo pensijos, ir kitos svarbios išmokos.

Lietuvoje itin trūksta socialinių paslaugų. Pavyzdžiui, globos paslaugų, vaikų dienos centrų, jų priežiūros, transporto paslaugų, kad žmonės regionuose galėtų nuvykti į darbą.

Kalbant apie švietimo paslaugas, šioje srityje Lietuva pasižymi galimybių nelygybe. Švietimo pagalbos specialistų labai trūksta, nes jų atlyginimai maži. Vaiko švietimas labai priklauso nuo to, kokioje šeimoje ir kur jis gyvena, į kokią mokyklą jis eina, kokį išsilavinimą jis gaus ir ar galės toliau sėkmingai mokytis bei vėliau užsidirbti orų atlyginimą.

Taigi, turime turtingesnių šeimų mokyklas, į kurias tėvai stengiasi žūtbūt nuvesti savo vaikus.

„Socialiniai liftai“ Lietuvoje veikia blogai, nes švietimo sistema ir socialinės paslaugos pačioje pradžioje nepadeda tiems vaikams išsistumti į kitą lygį ir jie negauna pakankamai pagalbos, nes tėvai dažnai būna susirūpinę savo gyvenimu, nepajėgia tiek dėmesio skirti vaikams arba kartais patys stokoja tokių sugebėjimų.

Ir galiausiai – sveikatos apsaugos paslaugos. Po krizės užsienyje atliktų tyrimų rezultatai rodo, jog ima blogėti metus ir daugiau skurdo situacijoje esančių žmonių psichinė sveikata, nes jis nuolat išgyvena stresą, nežino, kaip išgyvens kitą mėnesį. Prasideda neracionalūs veiksmai bei negebėjimas pasirūpinti savimi. Žmones apima pyktis, neviltis.

Tuomet jiems reikia įvairios pagalbos, bet mes galvojame, jog įdarbinsime žmogų ir viskas bus gerai. Tai įmanoma, yra žmonių, kurie ir iš benamystės išsikapsto. Bet reikia ilgus metus su jais dirbti. Norint žmogui iš tikrųjų padėti, reikia vystyti tas paslaugas, bet jos kainuoja“, – tvirtino A. Adomavičienė.

Moteris daugybę metų Lietuvoje egzistuojančią skurdo problemą ragino spręsti ministerijoms dirbant kartu.

„Dažnai mėgstama nurašyti šias problemas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, bet jos atstovai labiau pasekmių šalintojai – gaisrų gesintojai. Yra kur kas daugiau ministerijų, taip pat savivaldybės, nuo kurių tai priklauso: Finansų ministerija ir kokią politiką ji formuoja, kokį palaikymą Seime turi ministras.

Po to Vidaus reikalų ministerija – regionų politikos derinimas, Švietimo ir mokslo ministerija. Susisiekimo ministerija – ji gali gerinti susisiekimą. Ir savivaldybės, nes jos atsakingos už paslaugų organizavimą, jos yra arčiausiai žmonių, bet jeigu jos neturi kompetencijos ir galimybių, turėtų ieškoti, kas teiktų tas reikiamas paslaugas – nevyriausybinės organizacijos arba socialiniai verslai“, – teigė A. Adomavičienė.

Ekonomistas šokiravo visuomenę

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis asmeninėje feisbuko paskyroje buvo išsakęs nuomonę, jog kalbos apie skurdą Lietuvoje ir socialinę atskirtį yra perdėtos. Toks ekonomisto pareiškimas sukėlė pasipiktinimą visuomenėje.

„Įstojant į ES kas trečias lietuvis gyveno absoliučiame skurde, pernai tokių jau buvo tik vienas iš dešimties. Vis dar neigiamai išsiskiria vaikai, kur skurdas taip pat sparčiai mažėjo, bet siekia 14 proc. Dėl sparčiau didėjančių pensijų absoliutus skurdas tarp 65-mečių ir vyresnių nukrito iki 11 proc. ir nebeviršijo visų amžiaus grupių vidurkio.

Ne visos problemos išspręstos, bet pasakos apie negerėjančią situaciją, didėjantį skurdą bei atskirtį yra... pasakos“, – tuomet rašė N. Mačiulis.

A. Adomavičienės manymu, tokios kalbos yra nepamatuotos.

„Absoliutaus skurdo rodikliai tikrai mažėjo. Ir jis labiau nurodo mūsų egzistencinių poreikių užtikrinimą, pažangesnėse valstybėse vis tik labiau įsiklausoma į santykinius rodiklius (kaip ir sakiau, ar gali leisti, pvz., vaikus į būrelius).

Mūsų jau seniai nebestebina banko ekonomistų pasisakymai ir bandymai menkinti skurdo problemą, tačiau mes labiau linkę pasitikėti tarptautinėmis organizacijomis, kurios daugybę metų kartoja, jog skurdo mažinimas yra didžiausias Lietuvos iššūkis.

Taip pat reikia nepamiršti, kad skaičiai yra skaičiai, tačiau už jų slypi konkretūs žmonės su savo likimais. Nemanau, kad gyvendami XXI a. Europos valstybėje turėtume menkinti šią problemą ir neigti faktą, bet, deja, skurdo problema nėra sistemiškai sprendžiama“, – tvirtino skurdo mažinimo organizacijos vadovė.

Ekonomistas N. Mačiulis nebuvo visiškai tikslus, nes absoliutaus skurdo rodiklis yra matuojamas tik Lietuvoje ir sugalvotas vos prieš trejus metus.

Skurdo matavimui tikslinga pasitelkti ir absoliučią, ir skurdo rizikos ribą bei pagal jas apskaičiuotus skurdo rodiklius, kadangi šie rodikliai suteikia skirtingos informacijos apie skurdą šalyje. Absoliutaus skurdo rodikliai parodo, kokia gyventojų dalis negali patenkinti minimalių vartojimo poreikių, o skurdo rizikos rodikliai atskleidžia jų gyvenimo lygio, apibrėžto santykyje su vidutiniu gyvenimo lygiu šalyje, situaciją.

Kilus diskusijai su ekonomistu N. Mačiuliu, pilietė  pastebėjo, jog jo pateikta neva „Eurostat“ lentelė yra klaidinanti.

„Jūsų pateiktoje „Eurostat“ lentelėje yra pateikiamas didelis materialinio nepritekliaus lygis, kas pagal Lietuvos statistikos departamentą yra „Gyventojų, dėl lėšų stokos susiduriančių su bent keturiais iš šešių materialinio nepritekliaus elementų, dalis.“

O absoliutus skurdo lygis, vėlgi pagal Lietuvos statistikos departamentą, yra „Asmenų, kurių ekvivalentinės disponuojamosios pajamos mažesnės už absoliutaus skurdo ribą, dalis“. Žinoma, šie statistiniai duomenys yra susiję, bet rodo skirtingus dalykus, todėl nereikėtų painioti ir klaidinti žmonių“, – socialiniame tinkle teigė G. Žvaliauskė.

Šio N. Mačiulio pasisakymo pro akis nepraleido ir kitas ekonomistas, Justas Mundeikis.

„Nerijus maišo dvi absoliučiai skirtingas statistikas, viena remiasi pajamų statistika (absoliutaus ir santykinio skurdo įverčiams generuoti), kita ­­– reprezentatyvia gyventojų apklausa apie namų ūkių patiriamus materialinius sunkumus. Pateikti materialinio nepritekliaus duomenis juo pavadinant absoliutaus skurdo lygio statistika… uuups…. Taip, jos panašios, bet toks faux paspriverčia abejoti, ar „Swedbank“ iš tiesų gerai veikia oro kondicionieriai ir kolega nėra perkaitęs nuo karščio“, – asmeniniame tinklaraštyje Lithuanian-economy.net rašė J. Mundeikis.

Jis taip pat ragino kelti klausimą, kodėl vykstant ekonomikos augimui per pastarąjį dešimtmetį nestipriai pakito didelio nepritekliaus lygis.

Su skurdo rizika Lietuvoje susiduria kas penktas gyventojas. Absoliutaus skurdo lygis Lietuvoje 2018 m. sumažėjo 2,7 proc. punkto, tačiau skurdo rizikos lygis nepasikeitė. Pernai žemiau skurdo rizikos ribos gyveno 22,9 proc. gyventojų, žemiau absoliutaus skurdo ribos – 11,1 proc.

Lietuvoje žemiau absoliučios skurdo ribos pernai gyveno apie 312 tūkst. žmonių: jų pajamos buvo mažesnės kaip 245 eurai per mėnesį vienam asmeniui, arba 515 eurų – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.

Žemiau skurdo rizikos ribos Lietuvoje pernai gyveno apie 645 tūkst. asmenų, kurie sudarė 22,9 proc. visų šalies gyventojų. Per metus žemiau skurdo ribos gyvenančių gyventojų dalis nepakito.

Prieš savaitę socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, portalo Delfi.lt paklaustas, kodėl skurdo situacija šalyje nesikeičia, atsakė, jog situacija artimiausiais metais bus kur kas geresnė. Anot ministro, dabartinė valdžia priėmė esminius sprendimus skurdo mažinimo klausimais.