"Nežinau, ar noriu pasakoti apie save, - iš pradžių abejojo Tadas, - nes papasakoti, kas yra cukrus ar pipiras, jeigu žmogus nėra ragavęs saldaus arba kartaus, neįmanoma. O antra - ar tai būtų kam naudinga? Jeigu tai kam nors praverstų... Atsakyti į klausimus man nesunku. Atsirinkite..."
Kokiomis aplinkybėmis išvykai į JAV? Kaip Tave pasitiko šioji šalis?
Dirbau radijo stotyje "Laluna", kai prieš 12 metų verslo ir meno reikalais išvažiavau į JAV. Buvo smalsu ištrūkti "kitur".
Gyvenau pas draugus muzikantus Niujorke. Viskas man ten patiko: pajutau daug laisvės, visai kitą tempą ir laiko tėkmę. Dabar suprantu - tikrosios klajonės JAV prasidėjo, kai užstrigau Čikagoje, atskridęs į draugės gimtadienį.
Ten viskas vyko žaibiškai: susipažinau su krūva labai skirtingų žmonių, įsimylėjau, mokiausi koledže, dirbau (vergavau) telefonų kompanijai...
Manau, kad tempas ir didelis pačių įvairiausių įvykių srautas privertė mane pasilikti JAV ilgesniam laikui. Kitaip tariant, visai nepastebėdamas įsivėliau į gyvenimą JAV, korporacinį darbą ir visiškai kitokių žmonių ratą.
Iš provincialios Klaipėdos - į kunkuliuojantį kultūrų katilą. Kaip jame pasijutai?
Pirmiausiai apėmęs jausmas, kad tavęs niekas nepažįsta ir niekam tu neįdomus, man patiko. Niekas nekabina etikečių, atsiranda vidinės erdvės kitiems horizontams. Manau, tas jausmas žmogui leidžia tam tikra prasme augti ir bręsti. O man tuo metu šito LABAI reikėjo.
Nuo ko ir kaip pradėjai ieškoti savo vietos po JAV saule?
Turėjau draugų visur. Bet savo vietos ieškojau visai kitais būdais. Greičiau ieškojau vidinės vietos nei vietos JAV.
Gyvenau nerūpestingą ir palaidą gyvenimą. Visada žinojau - noriu kažko, kas nepatirta, o ko - konkrečiai nesuvokiau. Tik ieškojau savęs.
Ar dabar jauti, jog esi savo vietoje?
JAV reziduoju 12 metų, bet visai nejaučiu, kad esu JAV. Keliavau po Europą, Pietų, Centrinę Ameriką ir taip toliau. JAV - tik faktas, kad čia esu. Jaučiuosi gyvenąs pasaulyje, kuris vadinamas Žemės planeta. Kad ir kur būčiau - visur tas pats. Žmonės iš esmės yra vienodi visur. O kokios visuomenės marškinius jie vilki - visai kitas klausimas.
Tadai, tik pabuvęs pragare, gali suprasti, kas yra rojus. Viename laiške prisipažinai, kad buvai paklydęs. Kaip kapsteisi? Kas buvo ir yra didžiausia atsvara ir motyvacija?
Per savo gyvenimą sutikau tik keletą žmonių, kurie tikrąja žodžio prasme neklaidžiojo ir neklaidžioja.
Didžiausias mano paklydimas įvyko, kai dirbau Amerikos inžinerinėje kompanijoje. Ten mano darbas buvo braižyti brėžinius benzino sistemoms ir elektros generatoriams, kuriuos naudoja internetiniai centrai, karinė pramonė ir medicinos centrai. Gyvenau visiškai į priešingą pusę nuo savo prigimties, todėl teko labai nukentėti. Vos neišprotėjau gyvendamas gyvenimą, kuris buvo ne mano.
Manau, kad būdamas menininkas ir prisipažindamas, kad ieškai savęs, elgiesi labai atvirai - tu prisipažįsti sau ir kitiems, kad tikrai tai darai - ieškai savęs, savo vietos.
Taigi atvirai gyvenau gyvenimą visiškai savęs nevaržydamas visokiomis taisyklėmis, kurių pridiegė visuomenės "žinovai". Jau vien todėl, kad gyveni atviromis kortomis, reiškia drastiškus vingius. Jei širdis sako - tai klaidžiokite, kiek tik įmanoma ir be baimės. Tik taip galime sužinoti, subręsti ir atrasti save. Žinoma, labai galimas dalykas, kad pasekmės bus dramatiškos. Bet nemanau, kad kas nors turi teisę teisti. Taip, aš vartodavau tabaką, alkoholį, esu bandęs beveik visas kitas sąmonę keičiančias medžiagas. Niekados nebuvau ir nesu priklausomas. Šitie etapai man buvo kaip eksperimentai. Ir tai tik maža dalis to, ką iš tikrųjų galima pavadinti klaidžiojimu.
Mes visi klaidžiojame įvairiausiais būdais. Įdomiausia, kad visos tos klajonės neišvengiamos ir nuostabios. Galiu drąsiai teigti: tik visų savo klaidžiojimų dėka sužinojau tai, ko niekados nebūčiau patyręs be jų.
Mes - buvę kaimynai Turgaus gatvės name, kartu išgyvenę sausio 13-osios naktį. Ar tau dabar svarbu, ką patyrei Lietuvoje?
Viskas yra svarbu, ką patyriau praeityje. Nes visa tai padarė mane tokį, koks esu dabar. Šiandien viską suvokiu visai kitaip nei prieš porą metų. O ką jau kalbėti apie tą laiką - sausio 13-osios įvykius...
Tuo metu buvau per mažas suvokti, kas vyksta. Tik atsimenu tą laisvės troškimo bangą, sklindačią iš visų kampų. Man, vaikui, sausio 13-oji buvo daugiau nei nuotykiai ir adrenalinas.
Lietuvos Atgimimo metų užuomazgoje į jūsų gyvenamojo namo kiemą atpūtė balionėlį iš Londono. Tas balionas buvo paleistas brito gimtadienio proga. Atsimenu, tavo tėvai dar bendravo su ta britų šeima. Ar dar palaikai ryšius su jais?
Man atrodo, kad ten buvo švedų šeima, kuri balionėlį paleido. Ir jį atrado mano brolis. Brolio šeima nusiuntė atsakymą adresu, prikabintu prie baliono. Ir gavo laikraštį su straipsniu apie balionėlio istoriją. Nežinau, ar jie dar bendrauja, reiktų paklausti brolio.
Su kuo dabar Čikagoje bendrauji?
Šiuo metu viskas pasikeitę nei buvo prieš dešimtį, penkerius ar trejus metus. Dabar bendrauju globaliai. Visi draugai ir pažįstami išsibarstę po pasaulį. Vieni į svečius atvažiuoja iš Europos, antri - iš kitų valstijų.
Iš esmės bendrauju labai nedaug, nes pastaruosius metus užsiimu giliomis dvasinėmis praktikomis ir joga. Todėl tenka bendrauti su žmonėmis, kurie nardo panašiuose vandenyse.
Kokie vėjai tave buvo išpūtę į Meksiką?
Kažkada Meksikoje gyvenau "Kosminėje komunoje". Į ją žmonės atvažiuoja iš viso pasaulio pasisemti naujos energijos bei dvasiškai tobulėti. Tad teko vėl juos aplankyti.
Kaip nusakytum savo jausmus Lietuvai ir kaip - JAV?
Labai džiaugiuosi, kad esu lietuvis. Myliu Lietuvos žemę ir žmones. Lietuva visada man yra gera, mylinti ir mylima šalis. Žmonės galėtų tai labiau vertinti ir mažiau sielvartauti, nes tai nesutaupo laiko naudingiems darbams daryti.
JAV mano gyvenime yra kaip tremtis, turinti savo ypatumų. Čia aš semiu informaciją iš vienatvės nektaro.
Visuomenė gyvena iliuzijomis, tai man taip pat labai patinka stebėti. Tokiame katile galima labai greitai "išvirti" ir pamatyti rezultatą. Lietuvoje viskas daug tikriau, todėl neįmanoma greitai keistis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą