Tylos minutė
Kiekvieną kartą, kai prieš save išvysdavau S.Šaltenį, prieš mane kaipmat išdygdavo mano sąžinė, griebdavo mane abiem rankom už atlapų, stipriai papurtydavo ir imdavo labai bjauriai plūsti: „Niekšeli tu, niekšeli“. O paleidusi atlapus pridurdavo: „Ir dar bailys!“ Ir ji kiekvienąsyk būdavo teisi. Aš iš tiesų buvau bailys.
1986-ųjų gale Kinematografijos komitete Vilniuje, atrodo, kolegijos posėdyje, buvo svarstomas kažkoks klausimas, susijęs su kino dramaturgijos reikalais. Kai suėjome į posėdžių salę, staiga atsistojo ne komiteto pirmininkas, o S.Šaltenis ir ištarė: „Ką tik atėjo žinia iš Paryžiaus. Mirė Andrejus Tarkovskis. Siūlau jo atminimą pagerbti tylos minute“. Pasakė ir atsistojo. Atsistoti reikėjo: A.Tarkovskis buvo vienas įžymiausių tarybinių režisierių. Bet atsistoti buvo kažkiek nejauku: iš visų tarybinių kino režisierių A.Tarkovskis buvo, ko gero, labiausiai netarybinis. Puolė karščiuotis (neatsistojęs) Vytautas Žalakevičius: „Mes su Tarkovskiu Maskvoje gyvenome kaimynystėje ir aš geriau žinau, stotis ar nesistot“. Ir liko sėdėti. Nejauki buvo ta tylos minutė - stovėjo tik S.Šaltenis. Sėdėjau ir aš. Bailys.
Ilgai buvau jo nematęs. Žinojau, kad per pastaruosius kelerius metus palaidojo tėvą, brolį, kad į jo duris beldėsi Lietuvos antstoliai, reikalaudami atiduoti anūkę Mariją, kad buvo teismai Italijoje, kad anūkei treti metai neleidžiama grįžti į Lietuvą, ten, kur ji gimė, kad bylinėjimųsi dėl anūkės neatlaikė žmonos Lolos širdis.
Po netrumpai trukusių derybų pagaliau sutiko pasišnekėti. Jeigu ne A.Tarkovskis, kurį po daugelio metų jam priminiau, šio pokalbio „Respublikos“ skaitytojas, ko gero, niekada nebūtų perskaitęs.
Ar gali kūrėjas nutilti
- Justino Marcinkevičiaus rašytojų karta save vadina pirmąja karta nuo žagrės. Saulius Šaltenis, vos keliolika metų jaunesnis, o jau trečioji karta „nuo plunksnos“...
- Gal ketvirtoji? Rašė knygas ir mano tėvas Rapolas Šaltenis, jis ir motina buvo mano literatūros mokytojai. Senesnė mūsų giminės karta - Antanas Vienuolis-Žukauskas, dar giliau - Antanas Baranauskas. Kai sulaukdavom Kalėdų, tai visados stalą padengdavo balta kaip sniegas vyskupo Baranausko staltiese su jo raudonais inicialais. Kaime, mano sodyboje, jo spinta stovi ir pelės ją ten droviai, matyt, iš pagarbos klasikui vis pagraužia. Tėvas vaikystėje man pasakė, kad būsiu rašytojas. Taip ir pradėjau rašyti...
- Tuomet mano klausimas tampa dar skausmingesnis. Kodėl Saulius Šaltenis liovėsi kurti? Negi kūrėjas gali sustoti kūręs?
- Kur dingsi nerašęs? Nes kas gi, kaip tvirtina japonai, gamina laimės hormonus? Pasirodo - tik kūryba. Gal todėl ilgai ir neskubėdamas rašiau savo romaną „Kalės vaikai“ - daugiau nei dvidešimt metų ir, tikriausiai, todėl buvau laimingas. Bet su Sigitu Geda, atsimenu, šnekėjom: negi viską, sakau, Sigitai, ką parašai, reikia iš karto spausdint? Žodžiai kaip drožlės kažką drožiant. Drožles reikia degint... Panamėj vėlyvą rudenį aš kartais pakuriu savo popierius - lieka tik tai, kas reikalinga.
Dabar statau savo „Jasoną“ - pakviečiau kaip į klasės susitikimą senus gerus bičiulius iš legendinio Jaunimo teatro „dešimtuko“ - Kostą Smoriginą, Remigijų Vilkaitį, Vidą Petkevičių, Dalią Storyk, Dalią Overaitę - ir taip pat puikius artistus iš Keistuolių teatro - Aldoną Vilutytę ir Andrių Kaniavą.
Jasonas. Tas pats, bet visai kitoks
- Bet „Jasonas“ jau prieš daug metų buvo pastatytas ir Jaunimo teatre, ir, rodos, Klaipėdoj, Šiauliuose?..
- Mirė žmona Lola, ir aš lyg viena koja jau pats buvau danguj. Paskambino Utenos saviveiklininkai, nori statyti „Jasoną“, bet jiems reikia, pavyzdžiui, kad spektaklyje grotų ansamblis, ir dar kitokių pageidavimų turi. Prašau - ėmiau skaityti savo seniai parašytą pjesę, nejučiom negailestingai redaguoti. Ir staiga žiūriu, kad tas mano „Jasonas“ tarsi ir tas pats, bet jau ir kažkoks kitoks. Nes aš pats jau irgi kitoks nei jaunystėj. Paskui pjesę perskaitė scenografė amžinatilsį Jūratė Paulėkaitė ir entuziastingai mane patį įstūmė į teatrą. Buvau atitolęs nuo teatro, pasijutau kaip atšildytas mamutas: ei, kas ten dedasi, kur nuėjo teatras?
Taigi, repetuoju „Jasoną“ kartu su anūke, nors jos nėra. Kai kas gali pagalvoti, kad Šalteniui „stogas pavažiavo“? Bet vaikai turi geležinę logiką, nuolat klausinėja: kodėl, kodėl?
Tarkim, prisimenu, kaip grįžo kartą sulytas mūsų šuo (jau irgi neseniai miręs - prie „Jasono“ jau tikros žmonių ir šunų kapinės) Šerifas, pasipurtė, ir staiga purslai saulėje sutvisko vaivorykštės spalvom. Anūkė Marija net šaukti pradėjo: „Stebuklas, seneli! Stebuklas!“ Todėl šitame spektaklyje tokia Mamytė, pabėgusi iš senelių namų, visa sulyta, sutikusi geležinkelio stoty Jasoną, skelbia visiems: „Ateis Jasonas!“ Ir staiga ji pasipurto, visai kaip Marijos šuo - ir aš jaučiu, kad mano Marija, lyg ir tikrai kažkur kampe stovėdama, stebi šitą repeticiją. Ir jai patinka. Ji laiminga juokiasi. Vadinasi, scena yra teisinga.
Dažnai naktį aš pabundu, girdėdamas, kaip ji šaukia mane: „Seneli, seneli...“ Tas pats ir tas pats sapnas. Pabundi - tamsu, o aš vienas. Po to nebegaliu užmigt. Ir imu japonų patarimu gaminti laimės hormonus - mintyse su Marija aptarinėjame ir repetuojame „Jasoną“, įsidėmiu jos vertingus patarimus. Toks yra mano teatras.
Šis tas apie stogus
Atsimenu, einame mudu su Marija, staiga ji paleidžia mano ranką ir ima bėgti. Sustoja, bando apsikabinti orą ir ima šaukti: „Močiute, močiute!“ Ir taip ne vieną kartą. Šitie ženklai man yra tokie tikri. Tikresni už tą subiurokratintą, subuitintą mūsų realybę.
O tos jos močiutės Lolos Šaltenienės pėdsakų - visur. Ir mano kūryboj taip pat. Ypač „Riešutų duonoj“ Lolos labai daug yra. Jaunystėj, lyg kokioj juokingoj pjesėj, droviai paklausiau: „Lola, ar norėtum gyvent su manim?“ Kvailys, apie meilę nieko nepasakiau. O ji tada taip visai paprastai atsakė: „Gerai“. O kai pasimirė, kai jau niekaip negalėjau jos prikelti iš mirusiųjų, sušukau: „Lola, tu gi žinai, kaip mes tave mylim?..“ Ir tą akimirką lyg šešėlis perbėgo jos veidu, o akys bandė vos vos palengva prasimerkti. Spėjau pagalvot: ji gyva, gyva, baigėsi tos nesąmonės. Ir vėl kažkas tikriausiai pasakys, kad man „stogas pavažiavo“... Nesvarbu, bet aš žinau: ji tada davė man ženklą...
Yra tarsi dvi realybės. Viena tikra, kita keista ir absurdiška. Štai tvarko namo stogą. Valdininkai kaip dievai improvizuoja, rašo, kuria mums, kvailiems mirtingiesiems, sąskaitas. Mes jas, aišku, nemirksėdami apmokam. Bet staiga skaitau, kad reikia mokėt ir už kažkokius pastolius, kurių tiesiog nebuvo. Ir aš rašau linksmą laišką vienam „gerb. ponui“, kad tikiu Šventos Dvasios veikimu, kad turiu galingą fantaziją, bet niekaip negaliu patikėt jų nykiais korupciniais Šv.Nematomais Pastoliais. O, pasirodo, ir už Žemės trauką turim mokėti - kai medžiagos nuo stogo ėmė kristi, ir vos ne ant mano Marijos, pagalvojau: juk Žemės trauka dar neprivatizuota, dar nėra kokios nors kontoros nuosavybė?
Tokia mūsų realybė. Ant mūsų galvų nuolat kas nors krinta, gaunam žiaurius likimo smūgius, dūstam nuo absurdo, kasdienybės - bet viskas priklauso nuo to, kaip tu visa tai nurysi, kaip iškosėsi tuos smūgius. Jie gali tave įstumti į juodą tamsą, neišbrendamą liūdesį, bet tu gali iš ten išeiti ir į saulėtas lankas. Tai yra gyvenimas, įspūdingas gyvenimas, kurio kvapą, gniaužiantį grožį sendamas dar labiau jauti. Ir žinai - kito gyvenimo nebus.
Lola
Iki šiol labai dažnai su ja šnekuosi. Atsimenam auksines mūsų bendravimo akimirkas. Po Lolos mirties radau jos kelionės po Portugaliją dienoraštį. Sėdėjo prie vandenyno ir užrašė: „Dėkoju už suteiktą malonę bendrauti“. Aš šitą frazę ant jos kryžiaus užrašiau.
- Žinau, kad ji priklausė kažkokiam Tango klubui ir labai puikiai šoko šitą šokį.
- Ji labai prisidėjo prie argentinietiško tango bangos pakilimo Lietuvoje. Dėl tango ji net Argentinos ambasadorių buvo privertusi iš Helsinkio į Vilnių atvažiuoti.
Kai Lola gulėjo karste, grojo muzika. Žinoma, tango. Piacolos (Astor Piazzolla) „Vuelvo al sur“ - „Grįžtu į Pietus“. Grįžtu į Pietus - kaip į tavo meilę, kaip į tavo balsą... Šitas tango skambės ir mudviejų su Marija „Jasone“.
Kada nors, kai nereikės dėl anūkės kariaut ir kai Marija vėl bus su manim, nuvažiuosim į Argentiną, į Patagoniją, kur Lola gimė. Ji paliko mums tokį akmenėlį. Ant jo, jos išmarginto žvaigždutėmis, užrašyta: „Patagonija“. Mudu su Marija privalome tą akmenėlį įmesti atgal į vandenyną.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą