Lama Yongey Rinpoche Mingyur - ryški naujosios Tibeto meditacijos meistrų kartos asmenybė. Laisvai orientuojasi Vakarų kultūros realijose, skaldo pokštus ir lygina mūsų neramų žmogiškąjį protą su šiandienos fondų birža.
 |
| Mingyur Rinpoche su tėvu tulku Urgyen Rinpoche ir broliu Tsoknyi Rinpoche. |
Rinpoche gimė 1975 m. Nepale, tulku Urgyen Rinpoche (1920 - 1996) šeimoje. Tulku reiškia "fizinis Budos kūnas" - taip vadinami žmonės, visiškai realizavę savo prigimtį ir perduodantys kitiems savo žinias.
Nuo devynerių metų Rinpoche buvo mokomas savo tėvo, o sulaukęs dvylikos - oficialiai pripažintas septintuoju jogo Yongey Rinpoche Mingyur įsikūnijimu. Gavęs klasikinį išsilavinimą vienuolyne ir šešerius metus meditavęs izoliuotoje vienumoje, vienuolis susipažino su garsiu čiliečiu neurobiologu ir filosofu Francisco Javier Varela Garca. Šis susitikimas paskatino Mingyur Rinpoche rimtai užsiimti biologijos, neurologijos, psichologijos ir fizikos studijomis. Lama suvokė, kad norint vakariečiui perduoti budizmo praktikos lobyną, būtina išmokti su juo kalbėtis mokslo kalba.
2002 m. amerikiečių neurofiziologas Richard Davidson pakvietė Rinpoche dalyvauti Waismanno neurofiziologijos ir smegenų funkcionavimo laboratorijos (Waisman Laboratory for Brain Imaging and Behavior, JAV) tyrimuose.
Mokslininkui rūpėjo, kaip meditacija veikia smegenis. Tyrimo rezultatai pribloškė: pasirodo, patyrę meditavimo praktikai iš tikrųjų gali valdyti smegenų aktyvumą ir paveikti procesus, kurie iki tol buvo laikomi automatiškais. Taigi jie gali keisti savo psichinę ir mentalinę būklę savo nuožiūra.
Kaip to pasiekti ir kaip mokslinis smegenų procesų traktavimas gali padėti meditacijai, Mingyur papasakojo dviejose savo knygose*, kurios iškart tapo pasaulio bestseleriais.
Žurnalas "Time" Jus pavadino "laimingiausiu žmogumi žemėje". Pirmiausiai su Jumis norisi kalbėtis apie laimę.
Puiku, labai tuo džiaugiuosi! - juokiasi.
Mūsų kasdieniu suvokimu, laimė yra gana materiali ir dažnai priklauso nuo kitų žmonių ir aplinkybių... O ką turite galvoje jūs, kai kalbate apie laimę?
Man laimė - sąmonės būsena. Džiaugsmo, tvirtybės, atvirumo. Ramybės, laisvės. Ši būsena egzistuoja nepriklausomai nuo aplinkybių. Jeigu mūsų laimė priklauso nuo išorės, tai ji, kaip ir fondų birža, nuolat svyruos, o mes periodiškai atsidursime gilioje krizėje. Mano manymu, laimė jau yra mumyse, dabar.
Budistai sako, kad laimė suprogramuota kiekvieno žmogaus prigimtyje - nesvarbu, kaip jis jaučiasi esamą akimirką. Mes turime aiškumą, išmintį, džiaugsmą - jau dabar, šią minutę. Ir vienintelė priežastis, dėl kurios galime to nežinoti, yra tai, ką budizmas vadina "drumzlių šydu". Jis neleidžia įžiūrėti laimės, kaip kad rūkas slepia kalnų ežerą.
Žmonės turi tokią ypatybę... Sakykime, jums būdingos dešimt savybių, iš kurių devynios - geros, viena - bloga. Į kurią susikoncentruosime pirmiausiai? Turbūt į blogąją. Ji neduos mums ramybės, nuolat apie ją galvosime, sielosimės, jausime kaltę...
Tibete mėgstama tokia metafora: jeigu skurdžiui duosi saują deimantų, o jis niekada jų nematė ir todėl nežino, kas tai, kokia jų vertė, - jis ir toliau gyvens skurde, o deimantus numes kur nors į lūšnos kertę.
Bet kaip atpažinti, kad tai deimantas? Kad mes laimingi šią akimirką ir kad toji laimė - tikra?
Teks mokytis ir atlikti praktines užduotis. Kad paukštis pakiltų, jam reikia dviejų sparnų. Žmogui irgi reikia dviejų sparnų - tai išmintis ir metodas. Išmintis mums duos kryptį, metodas - galimybę veikti. Papasakosiu jums istoriją. Kai pirmą kartą atvykau į JAV, buvau jau daug meditavęs. Draugai man patarė sportuoti - dėl fizinės sveikatos. Tai teisinga, nes ligos tik blaško mus, o ne padeda. Taigi nusprendžiau plaukioti. Baseine iškart ėmiau skęsti. Draugai man patarė atsipalaiduoti, rodė reikiamus judesius. Staiga aš prisiminiau, kad vaikystėje Nepale plaukiojau kalnų ežeruose - šuniuku, greitai maldamas rankomis vandenyje. Ir po minutės jau plaukiau. Aš tik prisiminiau tai, ką seniai žinojau.
Kiekvienas iš mūsų savo gelmėje jau mokame būti laimingi. Viskas, ko mums reikia, - tai prisiminti šią būseną, paliesti ją.
Kai Jūsų pirmąją knygą daviau paskaityti savo draugams, nesusijusiems su budizmu, jie pasakė maždaug taip: "Lengva kalbėti apie laimę sėdint vienuolyne: ten nereikia dirbti, maitinti šeimos, kurti santykių su žmona ar vyru, auklėti vaikų. Netikiu, kad šie patarimai padėtų būtent man."
Esminės žmogaus problemos universalios. Vienuolynas - ta pati šeima, tik didesnė už įprastą. Ten šimtai žmonių, kuriems tenka gyventi drauge. Jie taip pat patiria baimę, pavydą, skausmą. Jie myli arba nekenčia vienas kito. Ir jiems taip pat tenka susidurti su savo problemomis akis į akį.
Jūs atlikote savo pirmąjį trejų metų retritą** būdamas 13 metų - kai paaugliai Vakaruose leidžia laiką kitaip. Ar niekada neaplankė pojūtis, kad kažkas parinko Jums likimą, kad atėmė iš Jūsų vaikystę?
Ne, nes aš nuo mažens pats troškau medituoti. Maždaug nuo septynerių aštuonerių metų mane ištikdavo baisūs panikos priepuoliai. Aš bijojau griaustinio, nepažįstamų žmonių, stiprių garsų, o kartasi be jokios priežasties man prasidėdavo košmariškas širdies plakimas.Pagalvojau, kad meditacijos praktika man padėtų. Todėl paprašiau mamos, kad ji pasikalbėtų su tėvu ir įtikintų jį mane mokyti.
Vienuolikos metų mane išsiuntė Indijon, į Sherab Ling vienuolyną, nes norėjau tapti vienuoliu. Trylikos metų paprašiau šio vienuolyno dvasinio mokytojo priimti mane į trejų metų retritą. Ir labai džiaugiuosi, kad tapau vienuoliu. Aš turiu kur kas daugiau laiko nei pasaulietis savo protui pažinti. Budistai žmogaus protą dažnai lygina su beždžione, kuri negali nė minutės nustygti vietoje.
Ir reikia sutramdyti beždžionę?
Ne, susidraugauti su ja. Transformuoti šią energiją ir panaudoti. Mano panikos priepuoliai tapo mano mokytojais. Mūsų problemos ir sunkumai gali tapti geriausiais mūsų draugais.
Kokiu būdu?
Yra trys žingsniai. Pirmas - suvokti, kad problema egzistuoja. Dažnai mūsų trūkumai panašūs į mūsų šešėlius, juos sunku pastebėti. Pavyzdžiui, žmogus nuolat pyksta. Aplinkiniams šis pyktis nepateisinamas, bet žmogus aiškina jį tuo, kad jį nuolat provokuoja. Jam atrodo, kad apskritai jis yra geras. Toks žmogus pirmiausiai turi pamatyti savo pyktį, atpažinti jį savo reakcijose - ir susidraugauti su juo. Nes jeigu imsi su juo kovoti, pasirodys, kad pyktis tapo stipresnis arba išslysta iš rankų. Arba kad mus gąsdina šios emocijos jėga ir norisi nuo jos pabėgti. Todėl pirmas žingsnis - pasakyti pykčiui: "Labas, aš tave matau!" Tai gana paprasta.
Antras žingsnis - išmokti mylinčios atjautos.
Jeigu mes žiūrėsime į save su meile ir atjauta, galėsime taip pat žiūrėti ir į kitus žmones. Jeigu pamatysime, kad mūsų pyktis - tai mūsų baimės, nepasitikėjimo savo jėgomis, bejėgiškumo rezultatas, mums bus lengviau jį priimti kituose ir savyje, tapsime kantresni kitų atžvilgiu. Ir tuomet pyktis nebus tai, kas skiria mus; jis taps tuo, kas mus jungia. Čia ir yra vidinės transformacijos šaltinis. Mes suprasime, kad mūsų negatyvi emocija gali tapti atjaučiančios meilės šaltiniu. Ir žengę trečią žingsnį staiga suvoksime, kad prigimtinė mūsų paskirtis - savivoka. Absoliučiai laisva, neapibrėžta laiku, koncepcijomis, aiški, rami.
Pasiūlysiu jums dar vieną vaizdinį: mūsų "Aš" esmė - tarsi vualis, ji - kaip migla. Jeigu mes kylame aukštai į kalnus, gali būti, pamatysime kalnų ežerą. Jeigu jis bus apgaubtas rūko, mes negalėsime jo įžiūrėti. Bet jis bus ten, už to šydo, - švarus, nepaliestas, nepajudinamas. Taip ir mūsų "Aš" esmė - ji paslėpta už negatyvių emocijų ir išgyvenimų vualio, bet jos pagrindas - laisvė ir džiaugsmingas aiškumas. Ir šis pagrindas vienas visiems žmonėms nepriklausomai nuo odos spalvos, išsilavinimo, religijos.
Kaip suprasti, kad pavyko susidraugauti su savo problemomis?
Žinote, kartais reikia paprasčiausiai atsipalaiduoti. Pavyzdžiui, jeigu jūs bandote nusikratyti pykčio ir labai stengiatės, esate įsitempęs, nuolat sau kartojate: "Ei, pykti, tu turi tapti mano draugu! Tuojau pat!" - tai veikiau ne draugystė, o pykčio slopinimas.
Atsipalaiduokite. Leiskite sau šiek tiek pailsėti. Pasakykite sau: "Taip, aš dažnai jaučiu pyktį. Aš tai pripažįstu." Nereikia imtis meditacijos tam, kad nusikratytum kokios nors emocijos: tai irgi bus jos slopinimas. Pavyzdžiui: "Dabar aš pasėdėsiu 15 minučių ir atsikratysiu nerimo. Dar pusvalandis - ir baimės prieš pokalbį su viršininku kaip nebūta." Tai nesuveiks.
Pasistenkite priimti savo nerimą. Leiskite jam būti jumyse. Ir tuomet jis palaipsniui ims transformuotis į tvirtumą ir ramybę.
Dar viena sąlyga - stengdamiesi susidraugauti su savo problema, nelaukite greitos sėkmės, greitų pokyčių savo gyvenime. Gėlei reikia laiko išsiskleisti. Todėl čia nereikia įsitempti - verčiau stebėti. Čia kaip mokymasis užsienio kalbos - iš pradžių sunku, bet palaipsniui imi kalbėti vis lengviau ir natūraliau.
Jūs dalyvavote eksperimentuose, kai buvo tyrinėjamas meditacijos poveikis žmogaus smegenims. Kaip viskas vyko?
Richardas Davidsonas pakvietė dalyvauti keletą vienuolių, taip pat ir mane. Esminė sąlyga buvo, kad meditavimo praktikos patirtis būtų ne trumpesnė nei 10 000 valandų. Kai kurių vienuolių patirtis siekė ir 50 000 valandų. Richardas paprašė mus atlikti kai kurias meditacijos praktikas, o pats stebėjo, kas vyksta smegenyse, su magnetinio rezonanso tomografu bei elektrokardiografu. Turiu prisipažinti, kad gulėti nejudant keletą valandų tvankiame baltame aparate, panašiame į karstą, - jau išbandymas. Prakaitas žliaugia veidu, o tu negali pajudėti ir dar turi medituoti, pavyzdžiui, atjautą. Maža to, mokslininkai netikėtai įjungdavo įvairius garsus: kūdikio verksmą, pistoleto šūvį...
Ir ką gi jie atskleidė?
Jeigu išversime iš mokslo kalbos į paprastą, jie padarė tris atradimus. Pirmasis - smegenų neuroplastiškumas. Kitaip tariant, mūsų smegenys gali keistis ir persitvarkyti gyvenimo procese, mūsų veikiamos. Anksčiau buvo manoma, kad dėl kai kurių psichikos sutrikimų atsakingos tam tikros smegenų sritys ir to neįmanoma pakeisti, bet dabar mokslininkai suprato, kad meditacija leidžia pertvarkyti smegenis fiziniu lygiu. Mūsų smegenys turi neribotas galimybes keistis.
Antrasis atradimas: meditacija, kitaip nei vaistai, leidžia visiškai atsikratyti daugybės psichikos sutrikimų - būtent dėl smegenų neuroplastiškumo. Tik įspėkite skaitytojus, jog vis dėlto veikti reikia palaipsniui ir iš pradžių verta derinti vaistus ir meditaciją - nedaryti staigių judesių.
Ir trečias atradimas: meditacija labai gerai veikia mūsų fizinį kūną, imuninę sistemą, gebėjimą koncentruotis ties sudėtingomis užduotimis nepatiriant streso.
Bet praleisti 10 000 valandų medituojant paprastam žmogui tiesiog nerealu!
To ir nereikia. Aštuonios savaitės - minimalus laikotarpis, po kurio galima pastebėti teigiamus pokyčius. Davidsono eksperimente dalyvavo ir koledžų studentai, neturintys jokio meditacijos patyrimo. Profesorius paprašė jų medituoti kasdien po valandą aštuonias savaites. Paskui pažiūrėjo, kaip pasikeitė pozityvus jų smegenų aktyvumas: jis padidėjo 10-15 procentų.
Įsivaizduokite, kad jūsų gyvenimas teka mažame kambaryje su uždarytu langu, kuris yra toks purvinas, jog vargiai praleidžia šviesą. Tikriausiai manytumėt, jog pasaulis - niūroka vieta, pilna keistų formų padarų, kurie eidami pro jūsų kambarį uždengia langą baugiais šešėliais.
Tačiau, įsivaizduokime, kartą šliūkštelėjote į langą vandens ir nutrynėte jį šluoste arba rankove. Dalies purvo neliko, ir pro stiklą prasiskverbė šviesos spindulys. Pasidarė smalsu - patrynėte stipriau, ir kambary dar pašviesėjo. "Gal pasaulis ne toks jau tamsus, - ėmėte galvoti, - galbūt tai dėl lango." Jūs vėl semiate vandenį ir valote langą tol, kol stiklas tampa švarus. Dabar šviesa lengvai liejasi vidun, ir jūs pirmąkart suvokiate, jog visi tie šešėliai, kurie jus baugino, - tokie pat žmonės kaip ir jūs. Jūs norite išeiti į lauką ir tiesiog būti su jais. Tiesą sakant, jūs nieko nepakeitėte. Pasaulis, šviesa ir žmonės buvo ten visada..."
(Iš knygos "The Buddha, the Brain and the Science of Happiness: A Practical Guide for Transforming Your Life" (Buda, smegenys ir laimės mokslas: kaip pakeisti savo gyvenimą".)
Kaip atrodytų pati paprasčiausia meditacija? Ką galima pradėti daryti dabar?
Tai lengva! Pirmoji technika - paprasčiausiai atsipalaiduoti. Įsivaizduokite: penktadienio vakaras. Jūs baigėte darbą. Grįžtate namo, einate į dušą, sėdate į krėslą ir atsipalaiduojate. Iškvepiate. Tai ir yra meditacija - paprasčiausia atsipalaidavimo praktika. Nesirūpinkite dėl minčių, kurios ateis į galvą, nedėkite jokių pastangų - tiesiog leiskite sau ilsėtis. Tai paprasta ir svarbu. Jeigu darysite tai nuolat, labai greitai pastebėsite, kaip keičiatės pats ir keičiasi jūsų gyvenimas.
Šaltinis: "Psychologies"
*"Joyful Wisdom: Embracing Change and Finding Freedom" (kartu su Eric Swanson), "The Joy of Living: Unlocking the Secret and Science of Happiness" (kartu su Eric Swanson ir Daniel Goleman ("Emocinio intelekto" autoriumi)).
** Retritas (angl. retreat) reiškia pasitraukimą, atsiskyrimą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą