Tomas Venclova: "Klaipėda man beveik tiek pat brangi kaip Vilnius"

Prieš kelias savaites Lietuvoje Jūs lankėtės su dukterimi ir anūke. Rodėte joms Nidą, Palangą, svečiavotės Šiauliuose, Klaipėdoje, Vilniuje. Ar galite tikėtis, kad JAV gyvenančioms dukrai ir anūkei, turinčiai gal dešimties tautybių kraujo mišinį, Lietuva taptų tokia pat artima ir mylima, kaip Jums?

Manau, Lietuva jau yra joms artima, juo labiau kad abi turi Lietuvos pilietybę ir tuo didžiuojasi. Devynmetė anūkė Katrytė sakėsi, kad ateityje norėtų dirbti Lietuvoje - aišku, sunku išpranašauti, ar iš to kas išeis.

Kadangi Jūs esate gimęs tarpukario Klaipėdoje, kiek ji Jums brangi? Ir apskritai iš Jūsų beribio pasaulinės patirties akiračio, kaip Jums ji regisi, apsiribokim, europiniame kontekste šiandien?

Klaipėda man beveik tiek pat brangi kaip Vilnius, esu apie ją ir rašęs. Šiandien ji atrodo spalvingas, praktiškai visai europinis, nors ir nedidelis miestas.

Jūsų įžvalgos ne tik literatūriniame, bet ir socialiniame gyvenime labai dažnai pasitvirtina. Gal ką nors įžvelgėte Klaipėdoje, ką ir kodėl reikėtų keisti?

Labai norėčiau, kad būtų atstatytos Klaipėdos senosios bažnyčios, kiek labiau aptvarkytas senamiestis (jame gal truputį persistengta su statulomis) ir ypač Herkaus Manto gatvė, pamažu pranyktų sovietinių daugiabučių rajonai.

Na, ir negaliu atsispirti pagundai paklausti - kas Jums yra JAV ir kas Lietuva?

Lietuva yra tėvynė, tai yra svarbiausioji šalis, JAV - buvusi darbovietė (T. Venclova daugelį metų dirbo Jeilio universitete. - Red. past.) ir dabartinė gyvenvietė, be to, šalis, kuri pačiu savo buvimu padeda prasmingam gyvenimui išsilaikyti ir plėstis visame pasaulyje.

Jūsų literatūriniame ir gyvenimo kelyje pasitaikė ir daugiau iškilių asmenybių. Kokius įspūdžius, kurie galbūt formavo Jus patį, Jums jie yra palikę?

Esu kalbėjęsis su Borisu Pasternaku, palyginti nemažai bendravau su Anna Achmatova, dalyvavau abiejų laidotuvėse. Taip pat pažinojau Susan Sontag, Dereką Walcottą, Seamus Heaney, esu iš arti matęs Jorge Luisą Borgesą, Arthurą Millerį ir daug kitų, nekalbant jau apie lietuvius. Bet tai dažnai paviršutiniškos pažintys.

Ne paviršutiniškos pažintys siejo jus su dviem iškiliomis asmenybėmis: Josifu Brodskiu ir Česlovu Milošu. Jūs su Brodskiu draugavote SSRS kalėjimo sąlygomis, jis net buvo Jūsų vestuvių pabrolys, draugystė tęsėsi ir JAV. Ką galėtumėte pasakyti apie jį ne kaip apie Nobelio premijos laureatą, bet kaip apie žmogų? Teko skaityti Josifo Brodskio knygos "Poetas ir proza" esė apie Veneciją, kuri parašyta su įsimylėjusio žmogaus polėkiu. Įsimylėjusio Veneciją ir moterį. Nustėrau sužinojusi, kaip toji kilminga dama iš Venecijos charakterizavo Brodskį toli gražu ne iš teigiamos pusės.

Ne visada dera rimtai vertinti tai, kaip charakterizuoja vyrą moteris (antra vertus, kaip charakterizuoja moterį vyras) po pasibaigusio romano. Brodskis turėjo daug romanų ir to neslėpė, bet labai sėkmingi jie nebuvo. Asmeninę laimę jis patyrė tik gyvenimo gale, kada vedė ir jam gimė duktė. Be ko kito, jis labai pyko, kada jo privatus gyvenimas buvo viešai aptariamas, todėl aš stengiuosi to nedaryti, nors dabar tai daro kone visi jo pažįstami. O dėl Brodskio charakterio - ką gi, jis buvo aštrus, dažnai atrodė arogantiškas, savimyla, bet, manau, daugiausia dėl to, kad buvo drovus, lengvai pažeidžiamas, nepasitikįs savimi, abejojo net savo talentu. Bičiulius intuityviai iš karto pasirinkdavo: jei kas jam nepatikdavo, su tuo ir neturėdavo reikalų, bet jei susidraugaudavo, būdavo labai ištikimas ir nesvyruodamas ateidavo į pagalbą. Kelis labai artimus bičiulius susirado Lietuvoje. Vieno dalyko nuoširdžiai neapkentė - pataikavimo valdžiai, ypač jei kompromisai prasiskverbdavo į kūrybą. Griežtai laikėsi padorumo taisyklių - tai jo laikais nebuvo dažna. Neapkalbėdavo pažįstamų už jų nugaros, o rėždavo jiems tiesą į akis.

Kitas pasaulinės šlovės apgaubtasis Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas, su kuriuo neprasilenkėte savo gyvenimo kelyje, kažkada kažkam paaiškino, kodėl perkopęs 80-uosius, pradėjo mokytis lietuvių kalbos: iš kur jis žinąs, kuria kalba teks kalbėtis su Dievuliu. Kiek Jūs pastebėjote lietuviškos prigimties Milošo asmenyje?

Milošas lietuviškai suprato nuo vaikystės, šiek tiek mokėjo ir Vilniaus universiteto laikais, kada draugavo su Pranu Ancevičium ir vertė Kazį Borutą. Lietuviškai nekalbėjo, bent jau drovėjosi ir vengė, bet su juo susipažinęs pastebėjau, kad jis be vargo skaito "Drauge" spausdintą straipsnį apie Oskarą Milašių - na, tema buvo jam gerai pažįstama. Sakėsi, kad palaiko savo supratimą apie lietuvių kalbą, be žodyno skaitydamas lietuvišką Naująjį Testamentą, nes jo tekstą mokėjo daugmaž atmintinai. Taigi nepasakysi, kad pradėjo mokytis lietuvių kalbos tik perkopęs 80-uosius. Beje, atrodo, kad panašiai ją mokėjo ir Adomas Mickevičius.

Milošas žinojo, kad mūsų "aušrininkai" tvirtino, jog lietuviškai kalbėta rojuje, ir pusiau juokais tą nuomonę palaikė. Lietuvą suvokė kaip "prarastąjį rojų", jam buvo artima Lietuvos gamta, tradicija, lietuviškas žmogaus tipas. Jautėsi iš lietuviškos aplinkos paveldėjęs tvirtą vertybių skalę, pagarbą gamtiniams ritmams, istorinei ir etninei tapatybei. Buvo gana "lietuviška" kasdieninė buitis, kad ir virtuvės bei gėrimo įpročiai.