- 50 metų jums - tam tikra riba, kai galima suvesti rezultatus? Jūs apskritai esate linkęs analizuoti pragyventus metus ar žvelgiate tik į priekį?
- Manau, kad kiekvienas iš mūsų analizuoja praeitį, net jei ir neprisipažįsta! Bet jokių ypatingų rezultatų suvedinėti nesirengiu. Kaip ir nesirengiu sulėtinti judėjimo pirmyn, be kurio tiesiog neįsivaizduoju savo gyvenimo. O pats skaičius 50 man nekelia kokių nors neįprastų emocijų - eilinis gimtadienis, ir tiek. Jaučiuosi puikiai ir ketinu dar ilgai filmuotis nuotykių filmuose, kuriuose galiu pats atlikti įvairius triukus!
- Jei atsigręšime atgal, koks įvykis jums buvo lemtingas? Ir koks žmogus pakeitė jūsų gyvenimą?
- Toks žmogus visada buvo mano mama. Buvau visai mažas, kai ji su manimi ir trimis mano seserimis persikėlė iš Kanados į JAV. Tėvas liko Kanadoje ir nė karto nesumokėjo jai alimentų. Gyvenome labai kukliai, bet mamai pavyko mus išauklėti prisiekusiais optimistais.
O vienas iš lemtingų mano vaikystės momentų buvo Kalėdos 8-ojo deš. viduryje, prieš kurias mama pasakė, kad beveik neturi pinigų dovanoms, bet tai neturi mūsų šeimai sugadinti šventės. Ji pasiūlė visą savaitę prieš Kalėdas daryti gerus darbus! Ir mes vieni kitiems tapome geraisiais burtininkais...
Aš padėjau plauti indus ir nešti skalbinius į skalbyklą, sesės iš popieriaus kūrė eglutės žaisliukus... Vienu žodžiu, mes puikiai sutikome tas Kalėdas. O dar aš supratau, kad niekada nereikia nusiminti! Kitas žmogus, kuriam esu labai dėkingas - tai buvusi žmona Nicole Kidman. Visada miniu ją su didele pagarba. Tai neįtikėtinos dvasios jėgos ir grožio žmogus - aš kalbu apie jos sielos grožį.
- Prisižiūrėję filmų „Neįmanoma misija“, kuriuose vaidinate jūs, daugelis paauglių svajoja tapti slaptaisiais agentais. O jūs vaikystėje kuo norėjote tapti?
- Galbūt nustebsite, bet aš nuo vaikystės žavėjausi istorija ir svajojau tapti kariu, kovoti su piktadariais. Beje, mano svajonės buvo visiškai konkrečios, pavyzdžiui, norėjau grįžti į praeitį ir sunaikinti Hitlerį! Kai bendraamžiai žaidė su mašinėlėmis ir kareiviukais, aš sėdėdavau su kokia nors įdomia knyga ir svajodavau apie žygdarbius. Kai po daugelio metų filmavausi kino filme „Valkirija“, kurioje vaidinau vokiečių karininką, planuojantį nužudyti fiurerį, dažnai prisimindavau tas vaikystės akimirkas.
- Esate automobilių sporto gerbėjas. Nejau filmavimo aikštelėje trūksta adrenalino?
- Reikia skirti triukus kine ir tikrajame gyvenime. Tikiuosi, jums nekyla abejonių, kad aš, Tomas Cruise'as, ne filmavimo aikštelėje vairuoju atsargiai ir laikausi kelių eismo taisyklių. O jeigu mano herojus ekrane elgiasi nutrūktgalviškai - tai tik vienas iš žanro dėsnių. Dėl adrenalino jūs teisūs, jo visiškai pakanka filmuojantis. Pavyzdžiui, niekada nepamiršiu scenos iš filmo „Neįmanoma misija“ paskutinės serijos, kai mano personažas atsiduria 124-ame dangoraižio aukšte... Kita vertus, pats atlikdamas šį triuką, mąsčiau, kad galima užsimušti nukritus ir iš 3-io aukšto, todėl kuo aukščiau - tuo geriau! (Juokiasi).
- Beje, koks jūs tėvas - švelnus ar griežtas?
- Mano vaikai kažin ar pavadintų mane griežtu! (Juokiasi). Jeigu rimtai, tai manau, kad sunku pervertinti tėvų įtaką vaikams. Kaip jau sakiau, tėvas paliko mūsų šeimą, ir aš su juo susitikau, kai užaugau. Nuoširdžiai norėjau jį suprasti, bet taip ir nesugebėjau. Į jį žiūrėdamas galvojau tik tiek: „Tikiuosi, kad niekada nepasielgsiu su savo artimaisiais taip, kaip jis pasielgė su savo žmona ir vaikais“.
- Gavęs nesėkmingo šeimos gyvenimo patirties, kokį patarimą duotumėte jaunoms poroms?
- Deja, gyvename cinizmo kupiname pasaulyje. Todėl mano patarimas - nebūti cinikais ir egoistais. Galima nuolatos kankinti save ir artimuosius dėl kokių nors problemų, o galima susikaupti ir pamėginti su tais sunkumais susidoroti. Šį požiūrį verta bandyti įdiegti vaikams.
- Galite kaip nors pakomentuoti skyrybas su Katie?
- Jums leidus, susilaikysiu.
Pagal užsienio spaudą
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą