UNICEF misijos ketvirtoji diena: eilėmis išsiliejęs Jazzu dienoraštis

Prirašyta tirštai visko 

O man žodžių neužtenka

Ir aš skęstu nebuvime

Sakinių klampume

Jausmo triumfas

Užnuodyja 

Ir miršta poezija

Tikėjimas apleidžia 

Kalba išsineria į muziką

O muzika vėl baigias ties tyla

Tas jausmas daužosi pirmyn - atgal

Aš noriu jį paleisti

Nusipurtyt, palikti sapnuose ir niekada daugiau nebesapnuoti

Nebesuprasti

Užtektų juoda balta

Net jei man kartais nieko neužtenka

Ir egoizmas suka sielą 

O kasdienybė laužia ranką

Dabar žinau 

Yra vieta, kur gimsi ir nepasirinksi

Yra liga ir neprisijaukinsi

Yra namai - ir jų staiga nėra

Yra pasverta, kas gyvens ar mirs

Jie aukuras

Mes - amžina ugnis

Pasaulio dėsniais nebetikiu

Aklai einu, bet žiūriu tiesiai į akis -

Gerieji smėlio žmonės

Po kalnus išsibarstę

Raudona žemė kūnus išnešiojus vėjais

Nėr ašarų - visas upes išverkę

Į sausą dugną atsitrenkę

Bet kol gyva širdis, tai norisi gyventi

Tad - laukia: 

Juk kažkada ateis tokia diena

Nepasiklysim laukuose

Ir bėgsime 

Kol vėl namus surasim

Save atrasim 

Svarbiausia -

Atsibusim

Gyvesni nei mirę

Pakelsime akis į dangų

Ir vėl giliau įkvėpsime

Ir nors basi basi

Tačiau ir vėl gyvensime

Vaizdo siužetas „Jazzu, kun. R. Doveika ir dainuojantys vaikai: