Už nugaros – trys žemynai ir visos ribos

Ir tai dar tik mažiau nei ketvirtadalis visos jų suplanuotos grandiozinės avantiūros renkant tūkstantį pasaulio stebuklų. 

„Dabar mes gyvenimą dalijame į dvi dalis. Iki kelionės buvome vienokie: turėjome pareigas, darbus, sodybą, o šitame etape darome, ką norime“, – sako iš metus ir du mėnesius trukusios kelionės trumpam grįžę Alma ir Audrius Sutkai.

Paskutinį kartą dar 2018 metais pora  žurnalistei ilgai pasakojo, kaip jiems šovė neįtikėtinas planas per ketverius metus apkeliauti visus pasaulio kontinentus ir fotoaparatu įamžinti įspūdingiausius gamtos, kultūros bei civilizacijos objektus. 

„1000 Wonders of the World“ vardu pavadinto projekto tikslas buvo išleisti surinktų nuotraukų albumą ir iš tokio uždarbio garbingai nugyventi kur nors minkštame fotelyje, koją ant kojos užsikėlus prie jaukios židinio liepsnos bei menant ne veltui praėjusią jaunystę.

Ir vieną lapkričio rytą metę darbus Lietuvoje, palikę dvi užaugusias dukras, pardavę namus sutuoktiniai išsiruošė į savo misiją. 

Pasikinkę naują, ryškų visureigį su visa jame sukomplektuota buityje reikalinga įranga jie startavo nuo pačio piečiausio planetos krašto – Antarktidos. Čia kaip tik pavasarėjo ir nulinė oro temperatūra leido lietuviams dvi savaites grožėtis civilizacijos nepaliesta, spengiančios tylos apgaubta krištolinio ledo ir pingvinų karalyste. 

„Visą mūsų kelionę galima pavadinti ilga vasara. Pradėjome nuo ankstyvo pavasario Antarktidoje ir po truputį važiavome vis į šiltesnę zoną, juostą, kol praėjusių metų pabaigoje pasiekėme rudenį Kanadoje ir tikrą žiemą su minusiniu šalčiu sutikome Kolorado valstijoje (JAV). Dėl to didelių klimato kontrastų mūsų organizmui neteko ištverti “, – pasakojo į lietuvišką žiemą dabar mėnesiui persikėlę keliautojai. 

Tačiau viso pokalbio metu vis tramdęs žiovulį Audrius pripažino, kad štai su laiko juostų šuoliais apsiprasti sunku. Aštuonių valandų skirtumas iš anapus Atlanto parskridusiems sutuoktiniams daro savo: vis dar sunku miegoti naktimis, o dieną traukia prie pagalvės. Patyrę šiokių tokių traumų, ligų, infekcijų, Sutkai per atostogas nusprendė aplankyti ir gydytojus, bet šie didelių problemų dėl keliautojų sveikatos nepastebėjo.

Alma ir Audrius Sutkai© „Sekundės“ archyvas

1000 pasaulio stebuklų įamžinti nusprendę Audrius ir Alma Sutkai po metų ir dviejų mėnesių kelionės gruodį sugrįžo pailsėti į Lietuvą. 

Pakeitė požiūrį 

Džiaugsmas vėl atsistojus ant Lietuvos žemės, pasak Sutkų, atperka visus gimtinėje susikaupusius reikalus ir ilgos kelionės nuovargį.

 „Kai kirtome sieną ir pamačiau lietuviškus kelio ženklus, norėjosi stoti ir pabučiuoti žemę. Man iš tiesų šitas kraštas po to, ką mačiau ir pažinau, tapo šventas. Ir nereikia burnoti, kad gyvenam labai blogai“, – patikina Audrius.

Įveikę 90 tūkst. kilometrų, pervažiavę tris žemynus ir beveik visas jų valstybes, sutuoktiniai įsitikino, kad lietuviai be reikalo dejuoja dėl mokesčių naštos, kuri kitur žymiai didesnė. Pasak A. Sutkaus, kai kuriose šalyse šimtas eurų komunalinėms namų išlaidoms lygu tualetinio popieriaus rulonėlio kainai. 

„Ši kelionė pakeitė mūsų požiūrį į viską. Kokia prasmė tiek daug rėkti ir skųstis dėl įvesto taršos mokesčio, kai net nežadi pirkti naujo automobilio ir papildoma rinkliava tau nė negresia“, – juokiasi jis. 

Jis su žmona per metus išmoko gyventi mąstant tik apie artimiausią kelionės tašką, palikus visus politikos, civilizacijos rūpesčius kažkur toli.

 „Turime internetą ir matėme, kas vyksta Lietuvoje: daugybė naujų gatvių, pastatų, sutvarkytų parkų ir objektų, iš tiesų labai pasistengta. Tačiau mūsų dabartiniais mastais svarbiausia žinoti, kur žemės drebėjimas, cunamis, o ką šneka politikai per televiziją – visiškai bereikšmiai dalykai“, – sako Audrius. 

Net ir paskutiniais metais tiek sureikšminta ekologija, anot jo, automobiliu pervažiavus eilinio lietuvių vairuotojo vidutiniškai per devynerius metus įveikiamą atstumą, anot A. Sutkaus, tampa tik susnobėjusios Europos bėda – tarsi nebėra dėl ko daugiau rūpintis. 

Kas ta ekologija? 

Sutkai neneigia, kad lyg angelo plunksnos švarios ir preciziškai iki šiol saugomos Antarktidos grožis užburia. Šį piečiausią žemės krantą iš Argentinos laivu pasiekę keliautojai gavo naujus drabužius, avalynę, nuo atėjūnų megztinių buvo surenkamas kiekvienas pūkelis, kad tik į žemyną nepatektų joks užkratas. 

Tačiau automobiliais atbildėję į Čilę, Boliviją, Braziliją, Meksiką sutuoktiniai suprato, kad Pietų Amerikoje žmonės net nežino, ką reiškia žodis „ekologija“.

„Kaip tik šiuo metu ten skelbiamas žolės deginimo sezonas. Pas mus tai nusikaltimas, vos ne gamtos žudymas, o ten niekas kitaip nė neįsivaizduoja dirvožemio atnaujinimo, pelenai jiems – geriausia trąša. 

Vabaliukai ir kita gyvastis jau būna pasislėpę, tad žmonės ant laukų pila degų skystį ir šaukiasi ugnį visa jėga, kad naują sezoną pasitiktų su atšviežintais laukais“, – pasakoja keliautojai ir žemėlapyje beda į Boliviją, kurią specialiai aplankė du kartus tam, kad bendrakeleiviams ( jų ekipažai nuolat lydėjo projekto iniciatorius ir kas kelis mėnesius keitėsi) parodytų gatvėse styrančias atliekų krūvas. Tokių lietuviai dar niekur nėra matę. 

„Afrikoje visi stebisi šiukšlynais, bet Bolivijoje vaizdai dar klaikesni. Sąvartynai virš galvos, šunys po konteinerius knisasi. Žmonės šiukšles pila tiesia į išsausėjusias upes, kurios po potvynių viską nuneša į vandenyną ir visiems tampa švaru. Va čia tai ekologija! Tai ne automobilių tarša Lietuvoje“, – ironizuoja A. Sutkus.

Alma ir Audrius Sutkai© „Sekundės“ archyvas

Palikę darbus, užaugusias dukras, pardavę namus Alma ir Audrius sėdo į automobilius ir leidosi į 250 tūkst. kilometrų kelionę aplink pasaulį. 

Stebuklas – patys žmonės 

Audrius prisipažįsta netikintis tokiomis globalinėmis problemomis, kaip klimato atšilimas ir lietuvių transporto srautų įtaka jam. Keliautojo nuomone, kalbėti apie pasaulio pabaigą, kai žemė per dešimt tūkstančių metų šimtus kartų šilo ir vėl šalo, kažin ar logiška. 

Pasak pašnekovo, žmonių planeta nutols nuo saulės ir tada ieškosime priežasčių, kodėl klimatas šąla. „Keliaujant daugelis dalykų pasikeičia, pirmiausia mąstymas“, – viso pokalbio metu ne kartą pakartoja keliautojų pora.

 Vienas žaviausių dalykų, kurį už Atlanto pamatė panevėžiečiai, ne tie fotoaparatu įamžinti kalnai, kriokliai, tarp kurių jiems gražiausias, be abejo, buvo Igvasu Argentinoje, ne senovinis inkų miestas Perų kalnuose Maču Pikču ar Didžioji žydroji skylė Centrinėje Amerikoje, o žmonės ir jų bendravimas. 

Mitas, pasak Audriaus ir Almos, kad Lotynų Amerika, o ypač Meksika, Kolumbija – pavojingos šalys. Šiuose kraštuose ne vieną mėnesį be jokių incidentų praleidę klajūnai iš Lietuvos niekur kitur nematė tokio svetingumo ir meilės šeimai. 

„Jie labai gerbia seną žmogų: tėvus, senelius. Jei statosi namą, tai būtinai įrengia kampą ir jiems. Jau po pusės dienos su tais žmonėmis tampi vos ne broliais: jie stengiasi tau padėti, pavaišinti, neša vaisius, patiekalus“, – pasakoja Sutkai. 

Sutuoktiniai itin džiaugiasi gavę progą dalyvauti garsiajame Rio de Žaneiro gaučų kultūros šventėje. Šioji labai svarbi Pietų Amerikoje, vienija jos senuosius kaubojus, piemenis.

 „Netikėtai pataikėme, kai vyko gaučų festivalis, ir tris dienas galėjome gėrėtis jų kultūra: rodeo, kovomis su buliais, net gražiausių žirgų rinkimais“, – vardijo Audrius. Užfiksuoti vaizdai iš festivalio papildys būsimą projekto nuotraukų albumą – juk per amžius išsaugota kultūra, pasak pašnekovo, irgi stebuklas.

 Į gaisrų alinamą Australiją 

Jau dabar aišku, kad A. Sutkaus rengiamas albumas bus didesnis nei tūkstančio įstabiausių pasaulio objektų. Keliaudami panevėžiečiai suprato, jog fotoaparato vertų kadrų planetoje yra dešimteriopai daugiau. 

Ir kas vienam įprasta, kitam gali būti nuostabiausias kada nors regėtas dalykas. „Todėl mes ir grįžome į Lietuvą. Būnant ilgai kelyje akis pripranta prie tų stebuklų ir jų imi nebematyti. Galva ir taip jau pilna įspūdžių, esi šokiruotas kito pasaulio, o per ilgą laiką net braškė – nebe delikatesas. Tad reikia pailsėti, viską sudėti į lentynėles, permąstyti naujai sudėliotą planą ir tada grįžti“, – teigia pora.

Lietuvoje Alma ir Audrius liks iki vasario ir tada jau skris į Australiją. Dėl šio žemyno keliautojams truputį neramu, nes jį niokoja gaisrai. Į ugnies zoną patenka ir keliautojų numatytos stotelės. 

„Įprasta, kai tavo planą pakeičia netikėtumai. Ir pernai turėjome pasiekti didžiulių, natūraliai susiformavusių kristalų, prieš kuriuos žmogus lyg vabalas, urvą, bet jo vietos valdžia nusprendė nebegelbėti nuo potvynių dėl ekonominių priežasčių ir dabar šis objektas yra po vandeniu.

Buvom nužiūrėję ypatingą upę su spalvotais kristalais, bet kai atvažiavome, dėl pasibaigusio turistų sezono ji jau buvo uždaryta“, – pasakoja jau apie 200 stebuklų savo kolekcijai surinkęs Audrius. 

Visgi planuoti per tokias ilgas keliones, anot jo, labai svarbu. Sutkai šiam projektui ruošėsi ne vienerius metus: kaupė santaupas, ieškojo rėmėjų ir kelyje atidžiai sekė kiekvieną įveiktą kilometrą, fiksavo kiekvieną suplanuotą sustojimo tašką. Kitaip sako nebūtų įveikę nė pusės tiek, kiek nuvažiavo. 

„Ta nuolatinė disciplina, kai keliesi, ruošiesi, važiuoji, stoji, apžiūri, nufotografuoji, pasidaro lyg darbas. O tokiame projekte turi likti aistra, malonumas, taigi reikia ilsėtis. Stengiesi laikytis plano, nes ne per vieną šalį važiuoji, laukia bilietai, muitinės, dokumentai. Jei pavykdavo sutaupyti laisvą dieną, labai džiaugdavomės“, – apie buitinius tokios avantiūros reikalus pasakoja keliautojai.

Išprotėję tėvai 

Pora ir dar vienas pakeleivių ekipažas riedėjo dviem automobiliais. Juose lietuviai turėjo visko, ko tik reikėjo: virtuvėlę, tualetą, dušą. „Retai kur stodavome pavalgyti kavinėje ar užeigoje. Kartais mus pavaišindavo, bet dažniausiai valgyti darydavomės patys prie savo mašinų. Maisto pirkdavome vietos parduotuvėse 4 – 5 dienoms ir gamindavomės“, – pasakoja A. Sutkus, 

Jo Alma priduria, kad ir kitame pasaulio gale galėjo mėgautis cepelinais bei kitais lietuviškais patiekalais. Pats Audrius kelis kartus buvo užsiraugęs kopūstų. Kūčių proga užpernai Peru kempinguose sutuoktiniai sutiktus poilsiautojus iš įvairių valstybių vaišino sūdyta silke. 

„Kalėdas, kai lauke buvo 20 laipsnių šilumos, su kitais keliautojais šventėme prie tradicinio Kūčių stalo. Nėra silkės – tai gavom žuvies vienoje parduotuvėje ir ją pasūdėme, štai ir lietuviška silkė“, – juokiasi pašnekovai. Pernykštes Kalėdas keliautojai minėjo Anglijoje su dukromis, mat buvo labai jau pasiilgę savo atžalų. 

„Gal ir keistai atrodome kaip tėvai, viską palikę, metę ir išvažiavę ieškoti nuotykių. Bet mūsų dukros tuo džiaugiasi“, – sako Audrius. Mėnuo „1000 Wonders of the World“ kelionėje šeimos biudžetui atsiėjo mažiausiai 3000 eurų. Porai liko įveikti apie 160 tūkst. kilometrų, tad dabartiniu tempu kelyje dar žada praleisti mažiausiai 4–5 metus. 

Tiesa, Pietų ir Šiaurės Amerikas įveikę bei daugiau nei metus namais tapę Sutkų automobiliai į naujus nuotykius greičiausiai neberiedės. Jie pasirodė esantys per ryškūs tokioms avantiūroms. 

„Gali būti, kad mašinas parduosime. Su jomis sulaukiame per daug nereikalingo dėmesio. Riedant skurdžiausiais Afrikos kaimais kyla pavojus patekti į bėdą – bado nualinti vietiniai greit pastebi iš turtingesnių valstybių atvykusius prašalaičius, o jei čia dar esi ryškus, tai tikrai gresia būti užpultam“, – nuogąstauja Audrius. 

Pastaruosius metus keliavę panevėžiečiai nepatyrė smurto iš vietinių, bet buvo apvogti. Čilėje aikštelėje paliktą automobilį lietuviai po 15 minučių rado tuščią: ilgapirščiai pavogė kompiuterį, navigacijos aparatūrą, fotoaparatus ir kitą vertingą įrangą. Lietuvos turto bei kiti draudimai tokiose vietoje esą nepadeda. Ar vagystė, ar avarija, ar liga, pasak Audriaus, Meksikoje, Kolumbijoje ir panašioje šalyje prilygsta vėjo gaudynėms.

„Buvau draustas brangiu sveikatos draudimu, bet susižalojęs pirštą Čilėje nusprendžiau verčiau jį pats susigydyti. Atvykęs į vietos ligoninę kelias valandas prasėdėjau nesulaukęs jokios pagalbos“, – prisimena A. Sutkus. 

Sugrįžo žilas 

Kokia gi kelionė be negandų ir trikdžių? Ta pati vagystė, pasak poros, privertė dar daugiau laiko skirti tarpusavio bendravimui, nes nebebuvo kompiuterio, garsinių knygų. Bet kartu pašnekovai pripažįsta, kad po 26 metų santuokos ir dar dešimtmečio prieš tai vienoje mokyklos klasėje jų sąjunga – geležinė. 

„Visi kažkodėl klausia, kaip mes kartu ištveriame ilgas valandas viename automobilyje svetimuose kraštuose. Visų pirma mums tokios bendros kelionės nebuvo naujiena, o per ilgus santuokos metus jau pažįstame vienas kitą. Būna, pasiburnojame, pasiginčijame, bet praeina pusė dienos – apsikabiname ir vėl gerai. Čia kaip danguje, taip ir ant žemės“, – šypsosi pora.

Kai šiais laikais tiek daug skyrybų ir tuščių vertybių, pasak Audriaus, supranti, kad žmogų myli net ir tada, kai jis atsibunda kažkur Brazilijos džiunglių pakrašty be makiažo, be manikiūro, senai dailinta šukuosena. Nors jo žmona ir profesionali kirpėja, Sutkai visai gerai jautėsi be jos kažkada kas dieną naudotų žirklių, plaukų džiovintuvų ir panašių priemonių.

„Kai grįžau, visi puolė badyti pirštais: Sutkus per kelionę pražilo. Aš jau 15 metų toks, tik žmona anksčiau kažkokiais balzamais pridengdavo šį trūkumą“, – juokiasi 45-erių vyras. Savo vertybes kelionėje perkainojusi pora dažnai pakalba apie buvusį gyvenimą. Jei Alma tik norės, sutuoktinis sako neprieštarausiantis, kad ji grįžtų į ankstesnį darbą. 

O dabar jie gyvena taip, kaip patys nori: be taisyklių, kažkieno kurtų standartų ir kitų puoselėjamų lūkesčių. Ir vargu, ar kada nors ateis laikas, kai jiedu pensijos lauks, kaip visiems įprasta, nuo pirmadienio iki penktadienio po 8 valandas plušdami ankštame kabinete.

Audrius ir Alma, baigę dabartinę 1000 stebuklų kelionę, turi planų dar trims naujiems projektams.