Vaikų namai - tai pirmiausia vaikai

"Tai, ką pastaruoju metu girdime per radiją, perskaitome spaudoje apie artėjančias permainas, mus gąsdina, o vertinimai, kaip mes čia gyvename, etiketės - skaudina. Tai neteisingi stereotipai, likę iš senų laikų, kai dar buvo internatai. Mums neaišku, kas bus toliau: uždarys vaikų namus ir mus atiduos į šeimas? Į kokias?" - kalbėjo vaikų globos namų "Rytas" auklėtinė Gintarė.

Keturi šių namų globotiniai patys panoro susitikti ir pasikalbėti apie tai, kas juos jaudina. Trys iš jų - jau pilnamečiai, šiemet baigiantys mokyklas, vienas - 17 m. Po ilgo mūsų pokalbio apie jų polinkius, pomėgius ir tolesnio gyvenimo planus jie paklausė: "Ką jūs manote apie vaikų namus?" Jiems svarbu, ką mes manome, ką apie juos kalbame, rašome, nes kiekvienas iš jų tai priima asmeniškai. Vaikų namai - tai jie. Kaip ir kiekvienoje šeimoje esama visokių narių, taip ir čia yra ne tik prasikalstančių, bet ir talentingų, protingų, darbščių, skinančių laurus... Šie vaikai nori, kad jais didžiuotųsi. Galų gale ar vaikas vertingas tik tada, kai ko nors pasiekia? Ar jis nėra vertingas savaime, vien todėl, kad yra?

Nenorėjo grįžti

"Sakoma, kad kiekvienas vaikas turi augti šeimoje, bet pamirštama pridurti - "geroje šeimoje". Jūs nežinote, ką išgyvena vaikai asocialiose šeimose... Sako, jog mus reikia grąžinti biologiniams tėvams, bet nuo tada, kai čia patekau, aš nenorėjau pas juos grįžti. Sakoma, kad vaikas turi augti globėjų šeimoje, bet aš nenorėčiau gyventi ten, kur nesijausčiau sava, - sakė Gintarė. - Mano mama užaugo internate, ji mažą mane vis gąsdindavo - "Atiduosiu į internatą, bus tau ten blogai". Aš nežinau, kaip yra kituose vaikų namuose ir kodėl ten kyla kažkokių problemų, bet čia man yra gerai. Mus supa žmonės, norintys mums padėti. Mes daug ko mokomės, esame užsiėmę, visur dalyvaujame, važiuojame, lankome būrelius, mus skatina bendrauti su gerais žmonėmis... Pavyzdžiui, aš bendrauju su moterimi iš Kretingos, su ja mane supažindino auklėtoja. Tai visiškai svetima moteris, bet pas ją galiu svečiuotis, į ją bet kada galiu kreiptis.

Netiesa, kad mes, čia užaugę, nieko nemokame, netampame savarankiški. Mes mokame daugiau už kai kuriuos "maminukus". Man pikta, kai girdžiu, kad mes tik ir laukiame, kol už mus viską padarys, kad esame įpratę tik gauti, kad viskas padaroma už mus. Tai netiesa, ir tai labai skaudina."

Daugiau skaitykite dienraščio "Vakarų ekspresas" priede "Šeštadienis"