Verkęs Lietuvos laisvės

Į „Pajūrio naujienų“ redakciją 78-erių P.Petrauskas paskambino žiniasklaidoje išgirdęs pasakojimą, kad išlikę mažai filmuotos ir fotografuotos medžiagos iš Medininkų tragedijos, kitų svarbių ano meto Lietuvos įvykių. Vyras prisiminė virtuvės spintelėje daugiau negu du dešimtmečius saugojęs senus laikraščių numerius, kuriuose užfiksuota nesumeluota istorija.

„Prenumeravau „Tiesą“, o laikraščius su man, kaip atrodė, svarbiais įvykiais išsaugojau ir surišau. Tarsi nujaučiau, kad kažkada jie bus svarbūs – gal net įdomūs muziejui. Man šie laikraščiai brangūs ne tik todėl, kad seni ar kad juos ne taip daug kas yra išsaugojęs.

Esu juos pervertęs daugybę kartų, žinau žuvusiųjų pavardes, jų gyvenimo istorijas. Be šių žmonių, taip pat tų, kurie tą naktį dainomis ir plikomis rankomis gynė visų mūsų laisvę, šiandien mes nieko neturėtume“, - įsitikinęs P.Petrauskas.

Jis vis dar su ašaromis žiūri į „Tiesoje“ išspausdintas Sausio 13-osios didvyrių laidotuvių nuotraukas, vaizdus iš Televizijos bokšto, Seimo rūmų.

„Motinos neteko sūnų, žmonos - vyrų, Lietuva neteko savo sūnų ir dukters. Ramiai negaliu skaityti jautriai žurnalistų aprašytų istorijų. Bent jau prieš Sausio 13-ąją kiekvienas iš mūsų turėtume prisiminti, kokių pastangų ir aukų pareikalavo toji diena iš paprastų žmonių. Praėjus keturioms dienoms po kruvinųjų įvykių, „Tiesoje“ Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis rašė – Lietuva didvyriškai ir taikingai kovoja. Kada tūkstančiai beginklių lietuvių, lenkų, rusų ir kitų tautybių žmonių, atsiliepdami į jų demokratiškai išrinktos valdžios ir valstybės vadovo primygtinį kvietimą, rizikuodami gyvybe, stoja ginti besikuriančios konstitucinės demokratijos nuo TSRS bandymų jėga ją sunaikinti – argi dar gali kilti abejonių dėl jų pasirinkimo“, - senų laikraščių ištraukas citavo P.Petrauskas, priminęs, jog Lietuvos valstybės vadovai kreipėsi kur tik įmanoma, kad tik pasaulis suvoktų, kas vyksta.

Pasak P.Petrausko, tai – įrodymas ateities kartoms, kad Lietuvos laisvė yra neįkainojama.

„Pažiūrėkime į Sausio 13-osios nuotraukas: žmonės kūrena laužus, dainuoja, stovi su trispalvėmis, susikibę už rankų. Tai buvo lietuvių ginklai. Su jais, nepraliedami kraujo, kovojo mūsų broliai ir seserys. Turime suvokti, kad taip įtvirtintą laisvę turime be galo branginti ir saugoti. To meto „Tiesoje“ net buvo raginama namuose surinkti žaislinius šautuvus, tankus ir išsiųsti atgal į Rusiją. Su taika ėjome į laisvę. Su taika ją turime ir išsaugoti“, - mano P.Petrauskas.

Prisimindamas 1991-ųjų sausį, grūšlaukiškis pasakojo irgi nenorėjęs sėdėti namuose ir troškęs būti su tais, kurie saugojo svarbiausius Lietuvos objektus.

„Klaipėdos krašto žmonės saugojo Girulių televizijos bokštą. Nepavyko nuvažiuoti ten. Nebijojau dėl savęs. Bijojau dėl Lietuvos. Visą naktį žiūrėjau televizorių, klausiausi radijo. Negalėdamas niekuo padėti verkiau. Verkiau Lietuvos laisvės. Kai supratau, jog laisvė išsaugota, pasilikau atminimui ir istorijai laikraščius, kurie primintų, kokia kaina toji laisvė buvo iškovota. Nors prisipažinsiu, kurį laiką laikraščius namuose laikiau su baime – negalėjai žinoti, kur link pasisuks įvykiai Lietuvoje ir kas bus tikrieji šeimininkai. Nusprendžiau – laikysiu, o jei bėda, sudeginsiu krosnyje. Taip padarė mano tėvas su brošiūra apie Rainių žudynes. Po karo saugojo mažą knygelę su neįsivaizduojamo žiaurumo nuotraukomis – jose buvo užfiksuotos nukankintos aukos“, - kalbėjo P.Petrauskas.

Apie taip branginamą laisvę visą gyvenimą melioracijos srityje dirbęs vyras šiandien kalba su liūdesiu. Anot P.Petrausko, kažin, ar už tokią valstybę buvo kovota.

„Iš pradžių valdžia dirbo su užsidegimu ir sąžine. Tačiau praėjus kiek laiko, kai buvo pamiršta, kad už Lietuvą kovojo paprasti žmonės ir dėl jų reikėtų dirbti, valdžia pasikeitė. Dabar gi pasigendu sąžiningo darbo, patriotiškumo. Nėra patriotų valdžioje. To pakeisti beveik neįmanoma. Reikėtų pakeisti visą nomenklatūrą, nes dabar mūsų šalį valdo sovietinio mąstymo žmonės. Tad ar galime turėti tokią valstybę, kokios tikėjomės ir už kokią kovojome“, - retoriškai klausė P.Petrauskas.

Vis dėlto jis viliasi, kad šalyje, kurios žmonės dainomis nugalėjo ginkluotą kariuomenę, išauš tokia diena, kad bus gera gyventi.

„Tikiu savo tėvynės gražia ateitimi. Reikia išsilavinusių žmonių, nebijančių iššūkių, stipresnės pramonės ir darbo vietų – ir Lietuva vėl klestės. Kitaip nuvilsime tuos, kurie ėjo už laisvę, nuvilsime tuos, kurie ano meto laikraščiuose ragino būti vieningais“, - įsitikinęs P.Petrauskas.

Grūšlaukiškio pastangas saugant senus laikraščius įvertino Kretingos muziejaus istorikai. Istorijos skyriaus vyriausioji muziejininkė Danguolė Gedgaudienė sakė, kad jei P.Petrauskas nuspręstų 1991-ųjų sausio laikraščius perduoti muziejui, tai būtų vertingas eksponatas.

„Tai buvo sumaišties naktis, vėliau - dienos, todėl nebuvo įmanoma iš karto surinkti visos informacijos. Sausio 13-ajai muziejuje yra užvesta speciali byla, renkame eksponatus. Bet kokia informacija apie praėjusius įvykius yra istorinė vertybė.

Muziejuje surinkta medžiaga respublikiniu lygiu ir toji, kuri susijusi su Kretingos kraštu, kretingiškiais. Turime sąrašus žmonių, kurie dalyvavo saugant ne tik objektus Vilniuje, bet ir tų, kurie budėjo Giruliuose, prie Klaipėdos savivaldybės, taip pat Kretingos pašto. Kiekvienas pasakojimas, leidinys, susijęs su Sausio įvykiais, mums yra svarbus“, - teigė D.Gedgaudienė.