Violeta Riaubiškytė: "Aš nesistengiu būti ypatinga"

Žinote, aš gyvenu, o ne vertinu. Neanalizuoju - yra kaip yra. Dabar gerai, buvo blogiau, kaip bus - nežinau.

Ar populiarumas jums teikia malonumo, ar vargina?

Tikrai nevargina. Lietuvos žmonės - nedrąsūs, todėl per didelio ar įkyraus dėmesio nesulaukiu. Jei tave atpažįsta gatvėje, paprašo autografo ar nuotraukos, argi tai gali varginti?

Žiūrėdami į populiarius žmones galvojame, jog jie ypatingi. Ar stengiatės tokia būti?

Aš nesistengiu būti ypatinga, aš tokia esu, - juokiasi. - Kiekvienas žmogus yra ypatingas. Svarbiausia, kad scenos žmogus nesusirgtų žvaigždžių liga. Jei jis nepakartojamas, individualus - puiku! Kuo didesnė žvaigždė, tuo žmoniškesnė ji turėtų būti.

Ar būdama tiesi ir atvira nebijote būti nesuprasta, išjuokta?

Kartais mano atvirumas pridaro man žalos. Ačiū Dievui, tik laikinos. Dar neišmokau bendrauti su žurnalistais - mano žodžius jie vis supranta savaip, - šypsosi. - Kartą pajuokavau: "Viso pasaulio moterys susirinkusios tris dienas posėdžiavo ir nusprendė, jog nėra ką apsirengti, ir visi vyrai - kiaulės." Frazę "Visi vyrai - kiaulės" išplėšė iš konteksto ir parašė kaip manąją. Vis dėlto manau, jog būti atviram - tai vertybė. Deja, tokių žmonių vis mažėja, nes visuomenėje, kurioje gyvename, atviri žmonės skaudžiausiai kritikuojami.

Kurį laiką gyvenote užsienyje. Ar norėtumėte ten grįžti?

Ilgą laiką dirbau ir gyvenau Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Pusmetį - Japonijoje. Tuo metu Lietuvoje nebuvo ką veikti, nebuvo pinigų, nebuvo kas "prastumia". O aš norėjau dainuoti. Trys priežastys, dėl kurių ten norėčiau sugrįžti, - tai klimatas, maistas ir uždarbis.

Grįžimas į Lietuvą buvo sunkus?

Jungtiniuose Arabų Emyratuose gyvenau be rūpesčių, tačiau grįžimas buvo neišvengiamas, nes baigėsi darbo viza ir kontraktas. Ten galėjau sukurti šeimą ir pasilikti, bet to nepadariau.

Adaptuotis čia buvo sunku. Pirmas įspūdis parskridus į Lietuvą - pilki namai, surūgę veidai ir šaltis (grįžau žiemą). Po to sekė ilgos dienos be darbo ir, žinoma, neaplenkė mintys apie grįžimą atgal. Tačiau laikas viską sustatė į savo vietas.

Kaip bendraujate su savo penkiamete dukra? Dėl ko dažniausiai ginčijatės?

Su dukra bendrauju kaip su suaugusia. Tik prireikus parodau, kas čia mama, o kas dukra. Ginčijamės tik tuomet, kai ji nenori paklusti ir diktuoja man savo sąlygas...

Kaip nusprendžiate, ką dukra gali žinoti, o ko jai neverta pasakoti?

Ji žino beveik viską. Visai neseniai manęs paklausė: "Mama, o lesbietės gali turėti vaikų?"

Ar yra privertusi mamą nurausti?

Nuraustu, kai ji aplinkiniams pasakoja, kas jos mama. Visaip bandžiau jai tai išaiškinti, tačiau...

Ar galėtumėte suskirstyti vyrus į tipus?

Labai sunku išskirti tipus. Jų tiek daug buvo... - juokiasi. - Šiaip visi vyrai vienodi. Yra tik vienas kitas, kuris laikosi šeimos. Yra net toks posakis: "Vedęs vyras - miręs vyras". Šiaip lietuvaičiai labai išpuikę. Tos lygios teisės, dėl kurių moterys kovoja, duoda rezultatų. Pastebėjau, kad jaunos merginos, "kabindamos" vaikinus, pačios rodo iniciatyvą. Mane tai šokiravo.

Ko neatleistumėte vyrui?

Neištikimybės.

Ar talentingi žmonės gali būti laimingi?

Gali, bet dažniausiai nėra.