Vytautas Bliūdžius: "Protėvių tikėjimas - Prisikėlimo medžio šaknys..."

Vos Kristaus amžių peržengęs Švėkšnos dievdirbys Vytautas Bliūdžius kuria savo gyvenimą iš protėvių paveldėtoje sodyboje, apsuptoje amžinai žalių sargybinių - kenių, eglių ir kiparisų. Liūdnos pirmojo jo išskobto kryžiaus su Nukryžiuotoju aplinkybės; kai sutrešo Vytauto vaikystėje stūgsojęs kryžius, jo motina prašė pastatyti "šviežią" kryžių, bet šis iškilo tik po jos mirties...

"Mano brolis Vaidotas irgi medžių žmogus: pastatė kurėną, skiedromis kloja trobų stogus. Vaikystėje neišlindom iš miško, gali sakyti, vieta nulėmė gyvenimo būdą. Kai grįžau iš mokslų ir pradėjau mokytojaut dailės mokykloje, draugas pasiūlė kaldint paminklus, bus geras pelnas. Bet mano rankoms lengviau medis paklūsta, ir už pinigus brangesnė yra ramybė, - sako Vytautas. - Tik tos patirties dar trūksta. Kai į Švėkšnos psichiatrijos ligoninę pasigydyt atvyksta bičiulis, senas kryždirbys, jis ateina į mano kiemą išdrožt kokį Motiejų ar rūpintojėlį, ir pastebi: "Kaip gyvas išdrožei tas vosilkas ir rugio varpas". Jis kaip gyvus regi šventuosius, ir nesityčioja iš angelų, pritaikydamas juos prie modernaus interjero.

Šiuo metu Vytautas tiesiog apsėstas idėjos padaryt ąžuolinę Rebeką, Vandens nešėją. Biblinis Jokūbas pasakęs: "Kuri atneš man vandens, ta ir taps mano žmona". Meistras mintija, kaipgi klasikinę skulptūrą suregzti iš medžio, kaip ją išjudinti, ir kaip projektas patiks užsakovui, ir kuo baigsis sandėris... "Galiu jam eskizą parodyti, vis tiek padarysiu savaip; ten tiek daug visko sudedi, kad net neverta iš anksto tartis. Kiekviena skulptūros niša tarsi užkoduota, iš jos kas netikėto išauga, mintyse pinasi istorija. Manau, rasis debesys ir kalvos vandenešei po kojom. Taip, ji buvo skaisti mergelė, bet prisirpusi", - juokiasi.

Vytautas ir tapo biblinius siužetus, o pirmagimio sūnelio gimimo išvakarėse nutapė "Paskutinę vakarienę". Vienas apaštalų - Lukas, gydytojas ir dailininkas, tuo vardu ir vaikelį pakrikštijo. Žmonės sako, jog labiausiai vykęs paveikslas - tas, kur Šv. Petras skęsta, o Kristus iš valties prabyla: "Tu patikėk, ir išsigelbėsi". Autorius tikina, jog jo išskobtuose krucifiksuose ir drobėse nėra prototipų, nebent įžvelgtum jo paties bruožus. Kiekvieno meistro darbas - skirtingas, bet iš esmės tai autoportretai.

Vytautą piktina kitose bažnyčiose vykstantys spektakliai, kai Dievas ateina tarsi iš komiksų, kad tik paranku ir linksma liaudžiai būtų. Pamirštama Kristaus kančios prasmė. Jis pats išpažinties nevaikšto, bet su klebonu dėl to nesipyksta. "Net nuostabu, kaip bene kožnas švėkšniškis prašo nutapyt jam bažnyčią. Pernai visą vasarą ir rudenį per dienas kybojau po bažnyčios lubom, gaivindamas nusilaupiusius sienų, freskų dažus. Kai sėdi vienas visą dieną bažnyčioje - tiesiog stulbinamas gerumas!"

Iš mokyklos namo Vytautas kaip vaikas vis grįžta pro savo sukurtą varpinę Žemaitijos knygnešiams. Po troba sraunus upeliukas teka, ir meistras jau mintija, koks Jonas Krikštytojas turėtų čion įbristi. Išvaikščiojęs dykumą, skėriais mitęs, žvėrių kailiais išsekusį kūną prisidengęs. Gal ir liaudies pamiltą šventą Jurgį išdrošęs, tik baisu būsią kaltu "nukauti" drakoną; juokiasi kryždirbys.

Velykų ugnis ir šeimininko šlakstyklė

Apsilankėme pas Švėkšnos patriarchą Petrą Merliūną, išgarsėjusį tuo, jog užaugino visą tabūną - septyniasdešimt arklių, įkūrė Arklio muziejų ir padirbino per pusšimtį karietų, fajetonų, važių. Rodos, vienu fajetonu ir šiandie grafo Pliaterio palikuonys puikuojasi.

Pirmoji karieta pono Petro kieme atsirado 1944-aisiais, kai klebono bernai, kad vokiečiai kariuomenėn nepaimtų, persirėdę mergomis, vietoj krūtų pagalves įsidėję, atidardėjo.

"Juk prieš pusę šimtmečio su arkliais žmonės visus darbus vargo: į karužę jojo, patrankas vežė, ąžuolą kryžiams gabeno, bažnyčiai - akmenis; arkliai ir iškilųjį bokšto kryžių per skridinį kėlė. Flintakiais (šunies kailiu) kelėnus prisidengę, grafai karieta, ketvertu žirgų kinkyta, į pokylius skriejo. Juodi žirgai - šlovės, nemirtingumo simbolis", - be galo vaizdingai apie švėkšniškių legendinius žygdarbius, padarytus su arkliais, pasakotų ir pasakotų senolis, tačiau šiuosyk, išglostę tvarte žvingaujančią kumelaitę Meletą, apie Velykų papročius klausinėjome.

Pasirodo, seniau prieš Velykas parapijiečiai net septynias pasninko savaites nevalgė mėsos, pieno, kiaušinių, ir tik trims savaitėms iki šventės likus, galėdavo po pusę silkės susikimšt. Ketvirtadienį pradėdavo ruoštis dvasios ir pilvo puotai: eidavo bažnyčion švęsto vandens parnešti ir su kempinėm - ugnies nuo šventoriaus. Tolėliau gyvenantys nešė ugnį net dešimtis kilometrų. Visas miestelis kvepėdavo namuose kepamais "petliavotais" girnomis pyragais, o šeštadienio vakarą "gaspadorius su krapyla" (šlakstykle) visus sodybos užkampius apeidavo.

Kiaušinius dažydavo alksnio žieve, burokų lapais, skutinėjo vaško luobą, ir smagiai susidauždavo jais su kaimynais. Per velykinę puotą šeimyna tradiciškai pjaudavo veršį, ir vis krosnyje kepdavo kulšį, aplietą skalsiais padažais. Ne tik kaimynai atsinešdavo pusbutelaitį, bet su plokščia gertuve užsukdavo ir zakrastijonas.

"O kitas ūkininkas suvėlavęs ir šventą Velykų naktį prieidavo išpažinties, griekus nusimesdavo kaip kuprą. Kiti prieidavo išpažinties iš visų kaimų prieš dvi savaites, per reguliacijas. Žmonės buvo dievobaimingi, bet ir tais laikais užklysdavo vagių. Mes sykį tik tokio aitvaro klumpes prie išpustytos palėpės kartą radome..." - prisimena senolis.

O mieliausiai jis prisimena išmoningą jaunimo siautulį, pasibaigus gavėniai: "Laukdavai šokių kaip nusistovėjęs eržilas! Brolis turėjo garmoškę, trenkėm polką su ragais, kviesdami visus nešokančius, pora už poros - į bendrą ratą. O išsipuošimas kūdai buvo: kaliošiai, vilnos pončakos, avies milo kelnės, namie austas švarkas, kepuršė - ant šalies... Garbingo vaikio kišenėj kliuksėjo laikraščiu užkištas butelaitis, cigaretė - dantyse. Mergos ir mediniais klumpiais mandravodavo (klumpės ir kaip muzikos instrumentas naudotos), o žiemos laike - spraunu ir naminiai veilokai. Šposai kokie? Nežmoniški! Vyriokai suvirindavo šampano kamščius, sumes, būdavo, į vandenį, o mergos atsigėrusios kad pradės pirsčioti! Tai mums juoko! Dar du bernai pečius suremdavo, trečias akrobatas ant jų pasilypėdavo, ploščiumi tas gyvas koturnas pridengdavo, - ir eis, būdavo, milžinas per kaimą, šunis lodydamas... Mums daug nereikėjo: būdavo, ant piliakalnio medžių prisirovę, šokių aikštelę paruošdavom", - mena ponas Petras.

Kas švėkšniškiams oskarus drožia?

Švėkšnos bažnyčios 100 - osioms gyvavimo metinėms Kęstutis Paulauskas sukūrė skulptūrinę kompoziciją pagal Mikelandželo "Pietą"

Puodų bei vazų žiedėjas ir medžio drožėjo Kęstučio Paulausko sukurta gipso kompozicija pagal Mikelandželo "Pietą" sulaukė ir parapijiečių, ir vyskupų dėmesio.

"Šiaip pasitenkinu mažąja architektūra. Kiekvienoms miestelio gimtadienio iškilmėms išdrožiu medinį mūsų erdvios ir didingos bažnyčios patroną - Šv. Jokūbą, kurią seniūnas įteikia per metus labiausiai Švėkšną garsinusiems ir prie miestelio pakilimo prisidėjusiems veikėjams. Tradicija gyvuoja nuo tų metų, kai tik Lietuva atgijo, - sako Kęstutis. - Na, o Mikelandželo šedevro kopiją padaryt manęs klebonas daug metų prašė. Nedrįsau; juk Mikelandželui genialumą tikrai Dievas įkvėpė. Kur čia su visų epochų didžiuoju meistru lyginsies! Bet smagu buvo tą Marijos ir ką tik nuo kryžiaus nuimto Kristaus pozos graciją surasti, išgauti veiduose prakilnią kančią. Pažvelk, kokį krūvį, dvasios ir kūno, laiko Motina, koks grožis jos laikysenoj ir net drabužių klostėse! Balta skulptūros spalva - šviesos ir šešėlių žaismui. Na, tas darbas man pačiam buvo išbandymas. O nervų sugadino, sveikatą ėdė davatkos, anapus vartų kritikavusios "nepadorią" Dievo sūnaus pozą. Nieks net neklausė manęs, kodėl taip darau, į amžinąjį Mikelandželo kūrinį atsiremdamas. O paskui jau iš visos šalies žmonės važiavo žiūrėt, kurie iš šio krašto kilę."

Už tvoros yra klebono įsteigta senelių prieglauda, ir sykį močiutė, sūnų palaidojusi, prie "Pietos" rypavusi, tokį eilėraštį sukūrė, jog ligi ašarų sugraudino meistrą.

Kęstutis neabejoja, kad jo tikėjimas - uola, pražįstanti džiaugsmo gėlėmis, padedanti sunkiais gyvenimo etapais. Kaip toje sakmėje: žmogus priekaištauja Viešpačiui, kodėl šio pėdų nematyti šalia, kai jam sunku buvo gyvenimo smėlynais klampoti. "Nes tada aš tave ant rankų nešiau..." - atsakęs Išganytojas.

Kęstutis yra nutapęs Kristaus golgotą. "Išbandymu man ir žmonai buvo antrojo, neįgalaus sūnelio, gimimas. Kai sužinojom diagnozę, sunku buvo, tarsi palūžom. Bet dabar vaikas džiaugiasi, kad tokius tėvus turi, o mes - kad tokį išbandymą išlaikėm, ir to vaiko meile bei pasiekimais. Na, o Velykos - ir gamtos atgimimas. Kaip ta vieversio gėsmė - tik raitokis alkūnes, ir kibk į pavasario darbus..."

"Žmogaus gyvenimas yra kareiviavimas"

Švėkšnos kleboną Petrą Stuką sutikome pasaulietiškai apsirėdžiusį Klaipėdoje, kai ligoninėje lankė parapijietę. Pasidžiaugė, kad jo parapija, rėpianti 4,5 tūkstančio gyventojų, pakankamai dvasinga.

"Nors senųjų vaikai išvažinėję studijuot po didmiesčius, per Verbų sekmadienį, Velykas jie sugrįžta į savo kraštą ir praktikuoja tą religinį gyvenimą. Jų krikščioniškos dvasios šaknys - tikintys tėvai ir senoliai, - sakė klebonas. Dauguma jaunų žmonių eina išpažinties ir priima Švenčiausiąjį sakramentą, juolab žino, kad Popiežius šiuos metus visame pasaulyje paskelbė eucharistiniais. Dvasininkas tikisi, jog į liepos mėnesį vyksiantį kongresą atvyks bent penkiolika vyskupų ir nuncijus. 1933 metais tokiame Švėkšnoje vykusiame Eucharistijos kongrese dalyvavo apie 30 000 tikinčiųjų...

Visų parapijiečių mylimas klebonas sakė, kad yra įvykę jį apstulbinusių atsivertimų, kai nusikaltėliai ar valkatos nuoširdžiai atgailavo ir pakeitė savo gyvenimus. Jis pastebėjo, jog ir tie, kurie anksčiau abejingi buvę, krikštijasi jau būdami suaugę. Kaip štai Psichiatrijos ligoninės gydytoja, kas sekmadienį lankanti mišias. Klebonas jas dažnai laiko ir ligoninės koplyčioje; dvasios ligoniams ypač reikia dvasios pastiprinimo, jie pasiryžę atsikratyti nuodėmių naštos. Ir asmeniškai pasikalbėti apie šeimos reikalus, pakelti dvasios nuotaiką, pas kleboną apsilanko švėkšniškiai; gal todėl parapijoje reta skyrybų ir dar negimusių kūdikėlių žudymo įsčiose.

"Pas mus nėra ir vagysčių, žmogžudysčių. Žmonės remiasi gražiais pavyzdžiais, iš sakyklos skelbiamais, pakylėjančiais dvasią. Manau, kai žmonės susirūpinę vien materialiu gyvenimu, neturi dvasinio, kai tik bėdos prispaudžia, linkę svaigintis ar net savižudybėn. Žmonės be tikėjimo yra mirtinai nusivylę, o pamaldieji vargo metu pavyzdžiu ima nukryžiuotąjį Kristų, jie tą savo kančią papuošia malda. Jie gyvenimo sukūriose vadovaujasi lotynišku posakiu: "Ora et labora" (melskis ir dirbk), ir randa išeitį iš nesėkmių, pagundų pinklių. Žinoma, kiekvieno gyvenimas yra savotiškas rūpestis; tiek mano, kunigo, tiek kitų. Ne veltui Augustino pasakyta: "Žmogaus gyvenimas yra kareiviavimas"; reikia su savimi grumtis ir kitam padėti"...