Vytautas Čepas: "Bet aš ir esu daktaras..."

Šia gražia proga šnekiname sukaktuvininką ir prisimename apie viską po truputį...

PO TO, KAI SULAUKIAU 50-ies metų, gimtadieniai nebe tapo šventėmis. Be to, mano žmonai kyla baimė, kad prisigersiu.

ŠIANDIEN būsiu kaime Lankupiuose. Kas norės, atvažiuos ir pasveikins.

ABSOLIUČIAI nesivadovauju jokiais prietarais, neskaitau horoskopų, netikiu jokiais Angelais Sargais, talismanais, pranašystėmis. Tikiu savimi...

TAM TIKRI SKAIČIAI kartais mane ima persekioti. Jaunystėje vis lydėjo skaičius 16. Net įtariau, kad esu gimęs ne spalio 17-ąją, o 16-ąją, tik gal mama supainiojo. 16-ame bute gyvenau, skaičius 16 kartodavosi telefono numeryje. Vėliau atsirado skaičius 53, vienu metu pagalvojau, kad tai jau ženklas, kad 53 amžiaus metų numirsiu. Bet nenumiriau.

SAPNUOJU daug ir dažnai. Spalvotus sapnus. Bet tada, kai jau sapnas "išsišvankuoja" į blogąją pusę, aš sau pasakau, viskas, nutraukiu. Jei geras sapnas, tai aš sau sakau, na, dar pasapnuokim.

SAKOMA, kad laimingi būna tik idiotai, bet aš santykinai esu laimingas. Niekada nesiskundžiu, kad šilta, šalta, ar vėjas pučia, ar kažko neturiu... Reikia džiaugtis tuo, ką turi ir nesikankinti dėl dalykų, kurių negali turėti.

VARDĄ man sugalvojo tėvas, kadangi gimiau po pirmų dviejų dukterų, tai jam norėjosi sūnui kažkokio rimto didelio vardo.

KADANGI vaikystėje greitai bėgiojau, mane pravardžiavo "zuikiu". Karinės tarnybos laivyne metu mane pravardžiavo: "fašistu, vokiečiu", o universitete buvau "bocmanas" ir "daktaras". "Daktaru" ir dabar mane visi vadina. Bet aš ir esu daktaras.

MANO ŪGIS kažkada buvo gal koks metras septyniasdešimt trys, dabar, matyt, esu kokia pora centimetrų žemesnis. Sveriu 98 kilogramus, avalynės dydis, berods 42. Žmona žino geriau.

ESU GIMĘS ŠIAULIUOSE, bet laikau save biržiečiu. Ten mano tėvo gimtinė, ten pirmą kartą įsimylėjau. Ten mano giminės šaknys.

MOKINYS buvau ganėtinai žioplas, nes iš mokyklos į namus nuolat grįždavau su svetimu paltu. Buvau išsiblaškęs. Šiaip mokiausi normaliai, nebuvau nei pirmūnas, nei paskutinis. Vidurinę mokyklą baigiau su vienu ketvertu. Visi kiti trejetai. Na, gal iš fizinio lavinimo turėjau penketą. Kai dabar sutinku buvusią klasiokę Jūratę Balčiūnaitę, kuri dabar gyvena Šiauliuose, ji sako, tai jūs ten visi mokykloje "durnių klijavot", o aš kaip durna "zubrijau".

DIRŽO ragauti dažniausiai tekdavo nuo mamos, tėvas nei karto nemušė. Tada galvodavau, kad gaudavau lupti be reikalo. Dabar galvoju, kad galėjo ir labiau.

MANO PIRMA MEILĖ buvo tokia Astra Dievainytė. Paskui jinai "nusuko jienas" su tokiu vienuoliktoku Bukausku. Oi, koks buvo širdies skausmas. Buvau gal aštuntoje klasėje. Taip ir baigėsi mano pirmoji meilė. Tada buvau susiradęs ir kitą simpatiją - iš žemesnės klasės. Tokią Reginą Janulionytę. Dabar ji sveikuolio Dainiaus Kepenio žmona. Pamenu, kad su ja labai nesėkmingai pasibučiavau. Mėnesį taikiausi, po to labai jau nevykusiai kaukštelėjau dantimis. Iki šiol gėda!

MOKYKLOJE buvau sportininkas numeris vienas. Buvono čempionas. Gerai bėgiojau ilgesnes distancijas. Pas Vladą Garastą buvau jaunių krepšinio rinktinės narys, tiesa, atsarginis.

SU KLASIOKAIS nuolat krėsdavom šunybes. Prisimenu, kartą man kažkas ant kėdės padėjo smeigtuką, atsisėdau, pašokau ir pradėjau vytis tą piktadarį, kuris mane nuskriaudė. Jis išbėgo iš klasės, o aš, norėdamas atsikeršyti su kreiduota kempine laukiau, kada jis grįš. Kai tik kažkas bandė įeiti į klasę. liuobiau iš kempinės tiesiai į veidą. Kliuvo vienam iš pikčiausių mokyklos mokytojų, kuris nesitikėjo tokių sutiktuvių. Iš mokyklos neišmetė, nes pasirodė, kad minėtas mokytojas nebuvo toks piktas, koks atrodė.

PATINKA arabiška virtuvė, įvairūs troškiniai, aviena, ryžiai. Žmona sako, kad mėgstu saldumynus, aš kategoriškai tai neigiu.

MĖGSTAMIAUSIAS patiekalas - guliašas. Pats gaminti nemėgstu. Gaminu tik kiaušinienę. Dietų niekada nesilaikiau, svorio mesti nebandžiau.

KAIP DURNAM ir mažam man gražiausia spalva - raudona. Ir dar geltona.

GERIAUSIAI atsipalaiduoju savo kaimo sodyboje - Lankupiuose.

KITIEMS rekomenduočiau nukeliauti į Veneciją, Petrą ir Maču Pikču.

POPULIARIAUSIAS POSAKIS: Nesmerk ir nebūsi smerkiamas.

METŲ LAIKAI man gražūs visi, jeigu nebūna "susijaukę". Kai vasarą - vėsu, žiemą - pažliugę, Žiema turi būti šalta, vasara šilta, pavasaris gaivus, ruduo - toks kaip dabar. Tai tada viskas yra puiku.

JAUNIMUI būtinai rekomenduočiau perskaityti Remarko "Vakarų fronte nieko naujo", suaugusiems reikėtų perskaityti Markeso "Šimtą metų vienatvės". Senatvėje reiktų skaityti detektyvus. Rekomenduočiau perskaityti ir mano knygą - "Po saule keičiasi tik laikas".

MIELIAUSIA VIETA Klaipėdoje - senamiestis - Daržų ir Aukštosios gatvės kampas. Nes ten aš gyvenu. Kai išgeriu šimtą gramų, man mieliausia vieta uostamiestyje tampa taip vadinamas baras "Leika".

MANAU, kad esu savikritiškas, žmona mano, kad - ne.

NORĖČIAU atsikratyti paviršutininkiškumo ir plepumo. Reikėtų mažiau kalbėti apie reikalus, kurių nelabai išmanai.

PINIGAI, kaip ir kiekvienam žmogui, yra būtinybė. Tačiau aš suvokiu, kad kiek jų beturėtum, reikės tiek pat. Todėl, iš dalies esu abejingas pinigams. Aš ir dabar nežinau, kiek jų turiu.

SKIRTINGOS mūsų pavardės atsirado dėl valdininkų neraštingumo. Sesuo buvo Čapaitė, mes su broliu Čepai, mama buvo Čiapienė. Kartais tekdavo sunkiai įtikinėti, kad esame giminės.

NORS pas mane kieme pasirodo žalčių, bet jie man mieli. O gyvačių bijau.

NEPATINKA žmonių godumas, nes iš jo kyla visos kitos bėdos - pavydas, pyktis.

DIDŽIAUSIĄ IŠŠŪKĮ ir šoką patyriau, kai paėmė į kariuomenę ir sužinojau, kad teks tarnauti povandeniniame laivyne tris metus. Esu ištisai metus prabuvęs po vandeniu. Jei kas nori įsivaizduoti kas tai yra, geriausia nueiti į rūsį, kur yra įrengti vamzdžiai, sumažinti plotą, kad negalėtum prasilenkti ir pasėdėti taip pusę metų.

DĖKUI DIEVUI, kad nepaskendau ir nesudegiau, bet tarnyba po vandeniu daug ko išmokė. Nepasiduoti panikai, susitvardyti iškilus pavojams.

KUR ATSIDŪRĖM po 25 nepriklausomybė metų, esu labai nusivylęs. Ne dėl materialių dalykų. Įklimpom į vartojimo kultūrą, dvasinės vertybės pas mus dešimtoje vietoje. Paminta šeima, lietuviškos tradicijos.rTIKIU MEILE iš pirmo žvilgsnio. Ir dabar galėčiau įsimylėti. Tik tingisi...

ŽMONA Ramutė buvo mano grupiokė. Tokia nedidukė judri mergiotė nuo Raseinių. Šiais metais lapkričio 24 d. bus jau 40 metų. Kad tik nepamirščiau pasveasveikinti. Tik nežinau ką - ko gero labiau save. Privargo ji su manimi.

STUDENTIŠKAIS METAIS dažnai iškrėsdavau įvairių šunybių. Pamenu, uždarbiavau sporto komitete Vilniuje. Tuo metu pavaduotoju dirbo toks Ragelis. Vyko kažkokie mokymai ir visiems buvo įsakyta sėdėti darbo vietose. Pasidarė nuobodu. Tai aš paėmiau telefono ragelį, pasukau merginai, kuri organizavo tuos mokymus ir sakau: "Čia skambina Ragelis. Greit visus į kiemą išrikiuoti". Kieme išsirikiavo gal šimtas žmonių. Lietus lyja. Ir nieks nežino ko ir kiek ilgai teks taip stovėti. Visi keikė tą Ragelį. Taip iki šiol niekas ir nesužinojo, kas toks tada buvo apsimetęs Rageliu.

NIEKAD NEPAVYDŽIU žmogui sėkmės. Man smagu, kai kitam kas nors pasiseka.
NE PREMIJOS daro rašytoju. Svarbiausia, kiek tave skaito. Jeigu neskaito, tai toks ir tesi rašytojas.

MANO RYTAS prasideda vonioje. Pradžioje nusiprausiu po šiltu vandeniu, po to vis po vėsesniu, kol rėkdamas iššoku iš po šaltos srovės. Po to švilpauju. Būna, žmona sako, kaip tau gerai, švilpauji iš paties ryto. Iš kur tokia gera nuotaika?

NEMĖGSTU savaitgalių. Ypač sekmadienių. Man - tai pati liūdniausia savaitės diena.

PATINKA ANEKDOTAI, kuriose saikingai šaipomasi iš kaimynų. Pavyzdžiui, toks anekdotas: Paryžiuje prie baro sėdi vyriškis ir maukia vieną taurelę po kitos. Šalia sėdi kitas, žiūrėjo, žiūrėjo ir sako, klausykite, ar žinote, kad kas trečias Prancūzijoje miršta nuo alkoholizmo? O jis sako, man nusispjauti, aš - belgas.

BRANGINU knygas, kurias yra pasirašę autoriai. Marcelijaus Martinaičio, Bernardo Brazdžionio, Jono Strielkūno ir daugelio kitų.

MOTERIAI, tam, kad jinai būtų laiminga, reikia mylinčio vyro ir saugumo jausmo.

SANTUOKOJE svarbiausia gebėjimas nusileisti ir nepastebėti sutuoktinio klaidų.

GATVĖJE dažnai pasisveikinu su nepažįstamais žmonėmis. Einu ir visiems linksiu galva. Antraip gali pasigirsti kalbų, kad esu labai pasipūtęs.

JEIGU kažkas manęs nepažįsta, tai stengiuosi daug apie save nepasakoti. Prisistatau labai trumpai, esu Vytautas iš Klaipėdos.

JEIGU GALĖČIAU atsukti atgal gyvenimo laikrodį - grįžčiau į 1971-1976-uosius metus, tuos laikus, kai mokiausi Vilniaus universitete. Gyvenome labai biednai - nuo stipendijos iki stipendijos, bet labai linksmai ir draugiškai.

POLITIKA negali būti visiškai skaidri ir dora, nes tai yra interesų kova, kurioje apstu įvairių emocijų. Tačiau padori politika yra įmanoma.

KAI KAS dar atsimena mano rinkiminį šūkį: "Balsuokite už mane, nes kiti apgaus jus dar labiau."

VASARĄ baigiau tvarkytis ūkinį pastatą, dabar sėdau rašyti naują romaną apie Klaipėdą. Vadinsis "Teatro aikštė". Tai bus knyga apie kartą, kuri dar 6iek tiek užkabina "sovietijos", išgyvena audringą permainų laikotarpį, ir nusikelsim 20-30 metų į ateitį.

KLAIPĖDA po 100 metų bus aukštesnė, mieste kursuos tramvajai, ir ji bus beveik nelietuviška.

SKAITYTOJAMS palinkėčiau skaityti, skaityti ir dar kartą skaityti. Kad nekiltų noras rašyti.

Kalbino Gintaras TOMKUS