Vytautas Kusas: "Mokytis reikia, jeigu nesi narcizas"

Menininko darbai pasklido iki Australijos, Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų. Yra nutapęs ilgiausią miniatiūrinį paveikslą šalyje - 7,1 metro ilgio, 2 centimetro pločio. Išleido dešimties centų monetos dydžio knygą, kurioje - eilėraštis. Padarė 15 milimetrų stalą tai knygai padėti ir 9 milimetrų taburetę. O gal koks elfas skaitys? Pernai surengė tūkstančio paveikslų parodą. Įkūrė vienintelį Baltijos šalyje Šunų muziejų. Ir neketina nurimti kūrybinio uragano nešamas. Aplankėme.

Poetas ar dailininkas - kuris pašaukimas stipresnis, tikresnis ir kaip prabudo?

Vienas nuo kito neatsiskiria, kaip vaikai. Vaikystėje pasakiau, kad būsiu dailininkas, ir net išėjęs anapilin juo liksiu. Amžinatilsį mano patėvis, o tai buvo tikras žmogus, užauginęs mus keturis, dirbo plytinėje ir vis parnešdavo molio. Paskata buvo kūrybos namai dabartiniame Gintaro muziejuje, suvažiuodavo dailininkai iš visos Tarybų Sąjungos, vaikščiodavo po laukus, ir aš išsižiojęs spoksojau į molbertus. Kartais įlįsdavau į jų kūrybines dirbtuves. Galvoju, kad stebėjimas daug žmogui duoda, turiu sau medžiagos projektams šešeriems metams į priekį. Tik prašau Dievulio - duok man sveikatos ir laiko.

Aš visą laiką save vadinau literatu, bet kai mane įtraukė į Lietuvių literatūros enciklopediją, - įvardijo poetu. Priėmiau tą iššūkį.

Eilėraščiai, kaip ir tapyba, nėra tik užkabinimas - juodžiausias darbas. Yra medžiaga devintai knygai, ji guli metus, jos net neliečiu, o paskui bus skaitymas ir negailestingas mėtymas per petį.

Jeigu turiu bičiulį, kuris mane pakritikuoja, aš noriu, kad jis tai darytų ne diplomatiškai, o kad aptašytų su kirviu. Mokytis reikia, jeigu nesi narcizas. Turbūt savęs nelabai myliu, nes jeigu jau dirbu, - iki nukritimo. Turiu gerą saugiklį - žmoną Vidą: ji sukelia "ciongus" arba apgauna sakydama, kad svarbus reikalas, ir nuveža prie jūros pasideginti. Taip mane tausoja.

Jūroje maudžiausi iki spalio mėnesio, bet dabar žiūriu sveikatos, kad neapsijuokčiau įbridęs ir prišalęs, ir kam nors reikėtų ledus nudaužyti nuo kojų.

Poetas H. Radauskas sakė, kad net genijus baltu ant balto tapyti negali, o štai jūs tai darote.

Pirkau baltų fluorescencinių dažų. Tie paveikslai buvo gimtadienio dovana žmonai. Visa buvo uždengta, buvau sutaręs su televizija, žurnalistais, pakviečiau ją ateiti. Ji ne apstulbo - apsiverkė. Žmona - pasišventusi motina. Su paaugliais vaikais Broniumi ir Janyte esame surengę grupinių parodų.

Ar jums svarbu būti pripažintam, gatvėje atpažintam iš veido?

Jeigu pasakė, kad "kaifą" patyrė, tai tuo džiaugiuosi, nes žmogui gera padariau, o ne kad aš esu. Tą "kaifą" gali ir kitas padaryti. Yra ir kišančiųjų pagalį į ratus. Aš jeigu pavydžiu, - pavydžiu baltai. Ir save "durninu", kodėl ne aš tą paveikslą nutapiau, ir puolu dirbti: ir aš juk ne "ryžas".

Šiaip esu užsisklendęs, man vienatvė - prabanga, bet jeigu reikia, - pagalbos ranką ištiesiu. Bet galiu pasakyt, kad man milijonierius ant iešmo šašlykus veria ir kepa, kol susėdame pasišnekučiuoti.

O kam jums reikia tų rekordų? Vėl prieš Velykas iškalsite raštais stručio, žąsies, putpelės, net balandžio kiaušinius?

Va čia yra rekordas (nei aš jo registravau, nei ką): kiaušinis, kuriame yra grąžtukais bei griebtuvėliais išgręžta 4 440 skylučių. Tai darant man surakino stuburą.

Nesiverčiu per galvą dėl tos technikos ir nelipu į tribūną, kad pasiekčiau rekordą; tai yra savęs išbandymas: ar galiu? Brolį pylavojau, kol davė medienos, ir iš beržo išdrožiau 12 milimetrų stalą, prie jo dabar reikės padaryti krėslą. O čia aš pats savo miniatiūrinių baldų rekordą viršijau.

O kaip tas Šunų muziejus atsirado? Per 2000 egzempliorių iš mamuto kaulo, medžio, gintaro, pusbrangių akmenų, antikvarinių ir XXI amžiaus robotukų!..

Žmona juos myli. Man visi egzemplioriai brangiausi. Mano nuotaika kaip to nusmurgusio šunelio, kai žmona neleidžia išgerti alaus, o kai leidžia - ana va kaip tas iki ausų išsišiepęs. Aš Prancūzijoje eidamas iš po kojų pakėliau akmenį, žiūriu, gamta iš jo sukūrė šunį.

"Turiu sau medžiagos projektams šešeriems metams į priekį. Tik prašau Dievulio - duok man sveikatos ir laiko."

Darbo birža suteikė galimybę neįgaliesiems susikurti darbo vietą, devynis mėnesius rašiau projektus, įsikurdinau. Esu tik 35 procentus darbingas, bet net paralyžiuotas žmogus, valdantis tik kelis pirštus, rašo knygas. Čia mano problema, kaip aš jaučiuosi, kai pareinu namo, kaip jaučiuosi šiuo momentu. Tai ne man, gydytojams gėda, kad negydo, tik parašo diagnozę ir skiria nuskausminamųjų.

Ką patyrėte Paryžiuje, menininkų Mekoje?

Visiškai nusivyliau Mona Liza, nes ji yra sarkofage, už stiklo. Dailininkui tai ne meno kūrinys - man reikia drobę apžiūrėti nosį prikišus: įdomus tas potėpis. Aš eilėraščių parsivežiau iš Paryžiaus, nes per dvi ten praleistas dienas ne ką nutapysi.

Esate dailės terapeutas; pastūmėjote tapyti, piešti žmones, nelaikiusius rankoje teptuko.

Terapija ir yra tam, kad žmogus savyje džiūgautų, patikėtų, kad gali tapyti. Iki šiol stovi akyse, kaip viena iš penkiolikos seminaro dalyvių, raseiniškė, pasiėmusi teptuką be dažų juo per drobę braukia. O kai ji atsiskleidė, - išvažiuodama mane apkabino, išbučiavo.

Baltus švytinčius paveikslus autorius sukūrė žmonai Vidai.

Kita, penkiasdešimtmetė, yra baigusi finansų ekonomiką ir informatiką - viską metė, dabar tik tapo. Tokia Areta iš Tauragės atvažiavo, iškrovė savo darbelius, klausiu, ar galiu tiesiai pasakyti, ką galvoju. Įvertinęs apkabinau ją ir pasakiau: dirbk. Moteris išraudo, nepatikėjo, bet po pusantrų metų mes drauge padarėm parodą Palangoje, išleidome katalogą. Keturiasdešimtmetė Areta tuomet, kai pradėjo tapyti, baiginėjo studijas, išleido sūnų į aviacijos institutą, mažas sūnus namuose, ir dabar iki antros nakties, kol vyras nepakelia vėjų, tapo.

Kokių dabar turite grandiozinių idėjų?

Grandiozinės idėjos stabdomos. Šmaikštauju, kad mažiausią šalyje knygą išleisti privertė premjeras Kubilius ragindamas susiveržti diržus. Jeigu aš negaliu išleisti didesnės, "Drukos" spaustuvėje išleidau tokią miniatiūrinę, pusšimtį egzempliorių. Taip ir gimsta rekordas. Bet aš ją ruošiau dvejus metus, juk įrišimas yra mano. Neskubu parduoti, paliksiu vaikams bent dešimtį. Šita knygutė verčiama į prancūzų kalbą, ir garantuoju, kad ten išpirks.

Prancūzijoje jau turėjau tris parodas, ir išlaidų kartą dvylika litų, kitą - tris eurus: alaus bokalui, kavai. O ten viskuo esi aprūpintas: viešbučio apartamentuose iš prikrauto šaldytuvo imi ką nori, restorane - pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Jie mane atrado per garbės konsulę, atstovaujančią Prancūzijoje Lietuvai. Yra labai gražus projektas - "Dailininkų kelias". Pernai jame dalyvavo devyni dailininkai iš įvairių šalių, ir susitarta su turizmo agentūromis, šios pardavinėja bilietus. Žmogus per miestelius važiuoja, apžiūri jų grožybes ir užeina pažiūrėti parodos. Antrąjį kartą prancūzai manęs neatsiklausę atsiuntė raštą: "Vytautai, atvažiuok" tokią ir tokią dieną. Tai reiškia aš nepasišiukšlinau, nebuvau gyvulys, neapvyliau. Kaip jie vertino mano darbus? Atėję pro duris, sakė "Vau!", išeidami: "Bravissimo!" Taip pirko darbus, kad aš ten per savaitę tiek uždirbau, kiek čia - per metus.

Paklaustas, ką dažniausiai veikiate Palangoje, atsakėte, jog grybaujate. Ar smėlynuose dygsta?

Važiuojame į Latviją. Nors ir čia, pačiame mieste, gali grybauti, o Nidoje prie suoliukų auga šilbaravykiai.