Kaip "užsikabinote" būtent už šios profesijos?
Atitarnavęs armijoje stojau mokytis chorvedybos. Buvau jau ketvirtame kurse, kai mane išsikvietė mokyklos direktorius Jonas Kasnauskas ir pasiteiravo, ar nenorėčiau derinti klavišinių instrumentų. Direktorius sakė, kad ne iš piršto tą pasiūlymą laužęs. Jis mano solfedžio dėstytojos Stefos Rimkevičiūtės buvo teiravęsis, ar ši negalėtų "prirodyti" vaikino, kuris būtų tinkamas derintojo darbui. O kai ji per solfedžio pamokas "paduodavo" akordą, aš pirmasis atspėdavau jį. Gera klausa ir buvo mano dėstytojos rekomendacijos direktoriui pagrindas.
Na, ir kaip reagavote į tą pasiūlymą?
Direktoriui sakiau, kad nemoku, nežinau. Bet jam svarbu buvo, kad ryžčiausi. Ir pasiryžau. Mane išsiuntė mokytis į Piotro Čaikovskio konservatoriją Maskvoje pas pianinų ir fortepijonų derintojus. Tie mokslai buvo tokie, kad stebėjau jų darbą ir klausdavau, ko nesupratęs. Mokiausi pusmetį, dar ir egzaminą turėjau laikyti. Kai sugrįžau į Klaipėdą, dirbau su šviesaus atminimo klavišinių derintoju Juozu Mačiuku. O jis tuo metu buvo pagrindinis fortepijonų derintojas mūsų mieste, aptarnavo Filharmonijos instrumentus. Po metų mano mokytojas pasimirė. Filharmonija, likusi be derintojo, pagavo mane už "čiuprynos". Taigi visą gyvenimą turiu pirmaeiles pareigas konservatorijoje, o antraeiles - filharmonijoje. Kai pastaroji "subyrėjo", buvau pakviestas derinti instrumentus Koncertų salėje.
Į šią salę atvyksta pasaulinio garso pianistai, kuriems ne tas pats, kokiu instrumentu groti...
Tikra tiesa. Pasaulinio garso pianistai pas mus pradėjo atvykti tik tuomet, kai salė įsigijo "Steinway" markės fortepijoną. Kai jie kviečiami gastrolėms į Klaipėdą, bene pirmas klausimas rengėjams - "O koks jūsų fortepijonas?" Ir tik išgirdę apie "Steinway" leidžiasi į kalbas dėl koncertų.
Prieš juos be galo jaudinuosi. Koncerto dieną suderinti instrumento ateinu šeštą ryto. Iki aštuonių instrumentas būna paruoštas, nes atlikėjai būna labai įvairiai susidėlioję savo dienotvarkę ir repeticija gali vykti bet kuriuo metu. Kai išbando instrumentą, prasigroja, klausiu, ar viskas gerai. Pianistai būna labai įvairūs - vieni mosteli ranka ir sako, kad derinti nebereikia, kiti dėl visa ko apsidraudžia - "jeigu ką išgirdai ne taip, gali paderinti". O įsivaizduokit, kai tarsi koks vulkanas fortepijono klavišus tranko temperamentingasis atlikėjas iš JAV Aleksandras Paley... O būna ir tokių virtuozų, kurie per klavišus "prasieina" kumščiais... Po tokių repeticijų vėl fortepijoną derinu. Ir dar prieš koncertą pabandau, nes fortepijonas - labai įnoringas instrumentas. Jeigu per daug drėgmės - blogai, jeigu per sausa ar per karšta - vėl blogai... Dėl šių faktorių ir niekieno neliestas fortepijonas gali savaime išsiderinti.
Kiek Jums tenka bendrauti su virtuozais pianistais?
Dažniausiai tai būna dalykiniai pokalbiai. Galiu pasakyti, kad kiek daugiau pabendrauju su Aleksandru Paley, kuris bent tris kartus per metus atskrenda į Lietuvą. Ir būtinai koncertuoja Klaipėdoje. Jis kaskart apsidžiaugia mane pamatęs, nes vertina mano darbą. Pakviečia ir kavos išgerti. Tenka pasikalbėti ir su abiem Geniušais - tėvu ir sūnumi.
Saulius Šiaučiulis - džiazo legenda - mane visai yra "nusisavinęs", pristato kaip "Adolį, asmeninį derintoją". Per Saulių aš "įklimpau" į džiazo muziką, labai ją pamilau. Bet neišdaviau ir klasikos - man nieko nėra gražesnio, kai klausausi fortepijono su orkestru, kai ausį glosto gerai suderintų instrumentų skambesys, atliekant Mocarto, Čaikovskio, Bethoveno ir kitų klasikų kūrinius.
Tai esate ne tik Koncertų salės darbuotojas, bet ir melomanas?
Aš privalau sėdėti koncertuose, prieš kuriuos suderinau instrumentą. Nes jų metu gali nutrūkti stygos ar po "vulkaninių" akordų fortepijonas ir vėl gali išsiderinti. Per koncertus esu labai neramus - širdis tuksi, ausys gaudo kiekvieno akordo garsą. Jeigu pajuntu, kad kas "atsišriūbavo", per pertrauką turiu suskubti priveržti stygas.
Kokia yra pianinų ir fortepijonų derintojo kasdienybė?
Konservatorijoje turėjau savo dirbtuvėlę, ten ir būdavau. Dabar mano dirbtuvėlės sąskaita praplėsta valgykla. O aš išsikėliau į konservatorijos bendrabutį, bet visada esu po ranka, jeigu skubiai reikia pakeisti fortepijonų ar pianinų nutrūkusias stygas, suderinti instrumentus.
Fortepijonus ir pianinus turi ir privatūs asmenys. Ar dažnai esate kviečiamas jų derinti?
Paskutiniu metu daug instrumentų, net pusantro šimto metų amžiaus, pargabenama iš Švedijos, kurios piliečiai "nukvakusius" pianinus, fortepijonus yra linkę atiduoti veltui, kad tik išsivežtų. O lietuviai, naudodamiesi tuo, juos čia parveža ir, žinoma, nori parduoti. Žmonės, siekdami savo vaikus išmokslinti ir nežinodami visų subtilybių, juos perka už prieinamą kainą, manydami, kad to bent jau vaikų mokslų pradžiai pakaks. Dažno instrumento dėl pačių įvairiausių priežasčių jau nebegalima nei suderinti, nei suremontuoti. "Bele koks" ir mokslų pradžiai yra netinkamas, nes vaikas, skambindamas su "klerka", praranda bet kokį interesą ne tik pianinui, bet ir apskritai muzikai. Tačiau paskutiniu metu privatūs asmenys labai retai bekviečia derinti instrumentų, nes neturi pinigų susimokėti už paslaugas.
Ir pianinams, ir fortepijonams būtinos sąlygos - ne aukštesnė temperatūra nei 21 laipnis šilumos, o drėgmė - ne mažesnė nei šešiasdešimt procentų.
Bet juk vasarą ir Lietuvoje pasitaiko karščių, kai termometrų stulpeliai pakyla virš trisdešimties...
Vasaros karščiai nėra tokie pavojingi, kaip tas, kurį skleidžia šildymo priemonės. Klavišiniai patalpose turėtų būti statomi mažiausiai pusantro metro atstumu nuo radiatorių ar krosnių, židinių. Esu aptikęs ir tokių instrumentų savininkų, kurie bijo net langus praverti, kad drėgmė nepasklistų. Tai irgi neteisinga.
Prie klavišinių tektų priskirti ir fisharmonijas. Ar tenka padirbėti ir su jomis?
Po Antrojo pasaulinio karo muzikine kultūra besirūpinantys žmonės į dabartinę konservatoriją iš Klaipėdą apleidusių vokiečių, žydų namų buvo sutempę daug fisharmonijų, kurios pradžioje atstodavo pianinus ir fortepijonus. Laikui bėgant, jas išstūmė tikrieji instrumentai. Kai pradėjau dirbti 1971 metais, fisharmonijų buvo likę tik keturios. Vieną "išbrokytą" fisharmoniją aš žūtbūtinai "užspaudžiau" ir saugojau savo dirbtuvėje. Šviesaus atminimo tautodailininkas Vytautas Majoras vis kaulydavo ją parduoti. Nors su meistru buvau labai susibičiuliavęs, jam atsakydavau suprasdamas fisharmonijos, kaip antikvaro, vertę. Dabar tą fisharmoniją restauruoja auksinių rankų meistras Antanas Butkus. Bus kaip nauja. Ir konservatorija turės kuo didžiuotis.
Ar auginate sau pamainą?
Norėjau, kad sūnus Vytautas, baigęs birbynės klasę, mano sukauptas žinias perimtų. Lyg ir buvau prisiviliojęs, bet jis buvo labiau remontininkas nei instrumentų derintojas. Paskui ant visko nusispjovė ir išrūko į užsienį. Iš dalies mano pramintais takais eina dukra Olivija. Ji, Muzikos akademijoje baigusi vargonų klasę, dabar dirba Kretingos bažnyčios vargonininke. Instrumentų, žinoma, Olivija nederina. Bet, viliuosi, kai ką šitame reikale išmano. Kai baigsiu savo karjerą, žinau, ką iš klaipėdiškių meistrų siūlysiu į savo vietą....
Kas sudėtingiausia Jūsų profesijoje?
Niekada nebuvau baramas dėl atliekamo darbo. Net ir pastabų nesu sulaukęs. Bet visada jaučiu didžiulę atsakomybę atlikėjams, pradedant studentais, baigiant virtuozais pianistais. Ir, žinoma, klausytojams. Rengdamas instrumentus koncertams, ir ypač jų metu, gaunu dideles adrenalino dozes, kurios mano amžiuje jau kiek ir pavojingos...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą