"Žmogus miršta todėl, kad jo širdis pavargsta mylėti"

Prieš keletą metų Kolumbijos rašytojas prozaikas, žurnalistas, leidėjas, Nobelio literatūros premijos laureatas Gabrielis Garsija Markesas (Gabriel Garcia Marquez), duodamas interviu vienam iš žurnalų, teigė, jog spaudoje ne kartą yra skaitęs daugybę savo pasakojimų, kurių jis niekada nepasakojo. Kad "Atsisveikinimo laiško", kurį kažkas išplatino internete, jis taip pat nerašė. Kad net daugybę jo autografų išdalijo visai ne jis. Tačiau ar tai pasakė tikrasis rašytojas? Garantuoti niekas negali... Kovo 6-ąją rašytojas pasitinka 86-ąjį gimtadienį. ***

... Mano uždavinys - kad mane mylėtų, todėl ir rašau. Aš labai bijau, kad egzistuoja kas nors, kas manęs nemyli, todėl aš noriu, kad jis mane pamiltų dėl šio interviu.

Aš visada norėjau kurti muilo operas. Tokiems žmonėms kaip aš, kurie tenori vieno - kad juos mylėtų už tai, ką jie daro, muilo opera kur kas efektyviau už romaną.

Bandžiau rašyti pasakas, bet nepavyko. Vieną parodžiau sūnums, tada dar mažiukams. Jie grąžino man ją sakydami: "Tėti, manai, vaikai - visiški kvailiai?"

Aš visada buvau pasiruošęs senatvei. Būdamas dešimties metų turėjau pravardę Seniokas, nes norėjau atrodyti daug vyresnis. Bendraamžių nuomone, mąsčiau ir samprotavau kaip senas žmogus. Tas neįveikiamas noras atrodyti vyresniam nei esu dar ilgai mane persekiojo. Dažnai pagaudavau save kalbant kaip senis.

Apie savo protėvius mažai ką žinau. Tėvo tėvai buvo ispanai, bet visą gyvenimą nugyveno Kolumbijoje. Senelio iš motinos pusės tėvas irgi buvo ispanas, Asturijos provincijos išeivis. Į Kolumbiją jis atvyko ieškodamas turtų, kuriuos žadėjo europiečiams Naujasis Pasaulis.

Mano senelė Trankilina Iguaran Kotes buvo senelio pusseserė. Jiems gimė trys vaikai - du sūnūs ir dukra.

Senelė buvo pati patikliausia ir jautriausia moteris, kokią tik kada pažinojau. Ji tapo pagrindinė mano nevaldomos fantazijos auka. Sulaikiusi kvėpavimą klausydavosi pasakų, kurias sugalvodavau čia pat, ir vieną gražią dieną jai nušvito geniali mintis: jos anūkas - aiškiaregys. Galiausiai dėl mano "pranašysčių" ji vos nesusirgo.

Mano mamą, Luisą Santjagą Markes Iguaran, vadino "Arakatakio gėle". Ji buvo labai graži ir kilniai išauklėta. Tėvas, Gabrielis Elichijus Garsija Martinesas, dirbo telegrafistu, vėliau praktikavo homeopatiją. Jie susituokė prieš mamos tėvų valią. Pulkininkas Markesas manė, kad jo vienturtė duktė negali ištekėti už telegrafisto, neturinčio kišenėje nė cento. Be to, senelis buvo aršus liberalas, o tėvas - užkietėjęs konservatorius. Kolumbijoje tai rimta priežastis priešiškumui.

Aš buvau pirmagimis ir gimiau 1928 m. kovo 6-ąją*. Mano atsiradimas užbaigė šeimos kivirčus: tėvas ir senelis padavė vienas kitam ranką.

Mamą pirmą kartą pamačiau būdamas dvejų metų. Mane nuvedė prie jos ir pasakė: "Pasisveikink su savo mama." Buvau labai nustebęs, kad ta moteris - mano mama. Tik nuo šio momento ją ir prisimenu.

Mama buvo reikli, nes manė, kad aš - vyriausias iš vaikų, kaip ir ji esu atsakingas už šeimos problemų sprendimą. Aš ją be galo mylėjau ir su niekuo nebuvau toks atviras kaip su ja. Daugybę metų, kad ir kur būdamas, kiekvieną sekmadienį tuo pačiu metu jai skambindavau. Šis skambutis buvo svarbiausia mūsų santykių dalis.

Su tėvu mano santykiai buvo sudėtingi. Pamačiau jį pirmą kartą per jo 33 gimtadienį. Man tada jau buvo šešeri metai ir devyni mėnesiai. Daugybę metų tėvas man buvo tam tikras mitas. Jis egzistavo tikrovėje, bet tuo pat metu jo lyg ir nebuvo. jis tai atsirasdavo, tai dingdavo iš mano gyvenimo. Man buvo septyneri metai, kai aš išvykau į tėvų namus. Tuo periodu sąvoka "vyras" man asocijavosi tik su seneliu. Aš siekiau viską daryti kaip jis - kalbėti, vaikščioti, valgyti, elgtis su žmonėmis. Tėvas visai nebuvo panašus į senelį.

Šeimos pasikeitimas pakeitė mano gyvenimą. Tėvas, kitaip nei senelis, buvo man labai griežtas ir netgi rūstus, nė karto manęs nepaglostė. Neturėjau žalio supratimo, kaip man su juo elgtis. Bėda ta, kad aš blogai pažinojau savo tėvą. Tik kai peržengiau trisdešimtmetį, galiausiai ėmėme suprasti vienas kitą ir laikui bėgant vis labiau suartėjome.

Šiaip ar taip, aš už daug ką dėkingas tėvui: būtent jis įskiepijo man pomėgį skaityti. Tėvas dievino literatūrą ir visada skaitydavo su malonumu. Skaitė viską, kas pakliuvo po ranka: klasiką, madingus bestselerius, žurnalus, reklamos bukletus, šaldytuvų naudojimo instrukcijas. Jo propaguojamas skaitymo kultas labiausiai prisidėjo prie mano sprendimo tapti rašytoju.

Stengiuosi užbėgti nemaloniems įvykiams už akių. Teikiu pirmenybę laiptams, o ne eskalatoriui. Bet kam - tik ne lėktuvams.

Didžios nelaimės visada gimdė didžius dalykus. Jos priverčia žmones norėti gyventi.

Prostitutės buvo mano draugės, kai buvau jaunas. Aš vaikščiojau pas jas ne tiek mylėtis, kiek atsikratyti vienatvės. Visada sakiau, jog vedžiau tam, kad nepusryčiaučiau vienas. Žinoma, Mersedes (žmona. - Red. past.) sako, jog aš kalės vaikas.

Aš turėjau žmoną ir du mažus sūnelius. Dirbau viešųjų ryšių vadybininku ir redagavau kino scenarijus. Bet kad parašyčiau knygą, reikėjo atsisakyti darbo. Užstačiau mašiną ir pinigus atidaviau Mersedes. Kiekvieną dieną ji vienaip ar kitaip gaudavo man popieriaus, cigarečių, visko, ko reikia darbui. Kai knyga buvo baigta, pasirodė, jog mes skolingi mėsininkui 5000 pesų - didžiuliai pinigai. Po apylinkes pasklido garsas, kad rašau labai svarbią knygą, ir visi prekybininkai panoro prisidėti. Kad galėčiau išsiųsti tekstą leidėjui, reikėjo 160 pesų, o liko tik 80. Tada užstačiau plakiklį ir Mersedes plaukų džiovintuvą. Tai sužinojusi ji pasakė: "Betrūko tik, kad būtų paaiškėję, jog romanas prastas."

Jeigu į ką nors įsitraukusi moteris, aš žinau, kad viskas bus gerai. Man visiškai aišku, kad moterys valdo pasaulį.

Vienintelis dalykas, kurio moterys neatleidžia, tai išdavystė. Jeigu iš karto nustatysite žaidimo taisykles, kad ir kokios jos būtų, moterys dažniausiai jas priima. Tačiau nepakenčia, kai taisyklės keičiasi žaidimui prasidėjus. Tuomet jos tampa negailestingos.

Kartą ginčijausi su literatūros profesoriais Kuboje. Jie sakė: "Šimtas metų vienatvės" - neįprasta knyga, bet ji nesiūlo sprendimo. Man tai dogma. Mano knygos aprašo situacijas, jos neturi siūlyti sprendimų.

Aš smulkiaburžuazinis rašytojas, ir mano požiūris visada buvo smulkiaburžuazinis. Tai mano lygis, mano rakursas.

Jeigu nebūčiau rašytoju, norėčiau būti baro pianistu. Taip padėčiau įsimylėjėliams dar stipriau mylėti vienam kitą.

Peržengęs savo rubikoną, aptikau, kad žmogus, kurio vardas Gabrielis Garsija Markesas, seniai gyvena keletą, mažiausiai - du gyvenimus. Vienas iš jų - mano, kurį pažįstu, kuriuo einu ir kurį branginu. Kitas egzistuoja visiškai nepriklausomai, autonomiškai nuo manęs ir turi su manimi netiesioginį ryšį. Tame kitame mano gyvenime kartais įvyksta tai, ko aš pats nedrįstu padaryti.

Toks susidvejinimas įvyko po to, kai ant manęs užgriuvo žinomumas. Laikraščiuose ir žurnaluose vis pasirodydavo straipsniai ir žinutės, jog dalyvavau renginiuose, apie kuriuos neturėjau nė menkiausio supratimo. Iš spaudos sužinodavau apie įvairiuose pasaulio kampeliuose savo skaitytas paskaitas, apie savo dalyvavimą konferencijose, pristatymuose, priėmimuose, atrasdavau interviu su manimi. Įdomiausia tai, kad nors aš tų interviu nedaviau, esu pasirengęs pasirašyti po kiekvienu žodžiu.

Keista, tačiau mano interviu, išgalvotuose iki paskutinio taško, geriau nei realiuose dėstomos mano mintys, požiūris, skonis.

Kiek kartų, lankydamasis pas draugus, aš nepastebimai įsmukdavau į biblioteką, susirasdavau ten savo knygas, kad įrašyčiau autografą, bet aptikdavau, kad jos jau pasirašytos mano rašysena ir mano skubriu būdu.

Taip ir nesiryžau pasakyti savo draugams, kuriuos kažkas apsuko aplink pirštą, kad tie autografai - ne mano. Tai įrodyti kone neįmanoma. Be to, nenoriu, kad mane laikytų senu marazmatiku.

Paskutiniais metais konfūzai, susiję su mano persona, įgavo niūrų ir net kraupoką pobūdį. Žiniasklaida nesuprantamai nuoširdžiai pradėjo mane laidoti. Daugybę kartų, įsijungęs televizorių arba radiją, aš girdėjau gedulingą vedėjo balsą, pranešantį: "Šiandien iš gyvenimo išėjo Gabrielis Garsija Markesas."

Galiausiai aš susitaikiau su pranešimais apie savo mirtį. Kartą restorane prie manęs priėjo žurnalistas ir pasakė: "Maestro, šį rytą radijas pranešė, kad jūs numirėte." Man nieko kito neliko, kaip atsakyti: "Ką gi, štai ir jūs matote mane visiškai mirusį."

Prieš keletą metų kažkoks gudročius internete išplatino laišką žmonijai, kurį neva aš parašiau. Man liūdna ir gėda, kai nuoširdžiai mane mylintys ir nuoširdžiai mano mylimi gerbėjai tokią banalią vulgarybę priima kaip mano kūrinį.

Dažnai mes su Mersedes liekame namie visiškai vieni ir visa širdimi trokštame, kad mums paskambintų draugai bei pakviestų į svečius ar dar kur nors. Deja, jie iš anksto yra įsitikinę, kad ragelį pakels gyvas paminklas ir būtinai pareikš, esą jis šįvakar išeinąs į svarbų priėmimą arba rašąs dar vieną epochos romaną ir neketinąs eikvoti savo brangaus laiko visokiems niekams. Ši situacija apsunkina. Užsiropštęs į viršūnę, aš atsigręžiau ir išsigandau: aplink nieko nėra.

Štai ji - tikroji vienatvė, kuri taip mane domino visą mano rašytojo gyvenimą. Vienatvės galia ir galios vienatvė - pagrindinės mano romanų ir apsakymų temos.

Likimas man iškrėtė piktą pokštą: gyvenimo saulėlydyje aš buvau uždarytas vienatvėje; šlovės vienatvė labai panaši į galios vienatvę.

Romaną "Šimtas metų vienatvės" išbraukčiau iš savo kūrinių sąrašo. Arba bent jau perrašyčiau. Man gėda dėl šios knygos, nes pritrūkau laiko parašyti ją kaip reikiant.

Gyvenimo negali būti be tikros meilės. Meilės jausmas duoda stimulą gyventi, puošia gyvenimą. Be meilės gyvenimas beprasmiškas ir nenaudingas. Širdis, nepažeista meilės viruso, pačios gražiausios ir trokštamiausios ligos, kietėja, juoduoja ir byra. Žmogus miršta todėl, kad jo širdis nustoja mylėjusi. Arba pavargsta mylėti. Jeigu to nebūtų, visas pasaulis ir žmonija būtų visai kitokie.

(Iš pasisakymų spaudoje)

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ

Šią gimimo datą galima rasti enciklopedijose ir rašytojo biografijose, tačiau ji yra vienas iš nesuskaičiuojamų jo prasimanymų. Iš tikrųjų Markesas gimė 1927 m. kovo 6 d. Tai įrodo įrašas, padarytas1930 m. liepos 27 San Chosė parapijos (Arakataka) bažnyčios knygoje. Rašytojas negalėjo gimti 1928 metais, nes toje pačioje knygoje yra įrašas apie jo brolio Luiso Enrikės gimimą 1928 m. rugsėjo 8 d.