Ne vienerius metus sostinėje gyvenanti ir dirbanti viena žinomiausių televizijos žurnalisčių Eglė Daugėlaitė prisipažįsta save vis dar vadinanti klaipėdiete.
Uostamiestyje užaugusi žinoma moteris sako dažnai prisimenanti miestą, kuriame nutiko daugybė juokingų istorijų ir lig šiol besižavinti išskirtiniu klaipėdiečių būdu, nustebinančiu ne vieną uostamiesčio svečią.
„Pirmiausia tai – namai, jūra, šeima, ramybė ir kurortinis uostamiesčio tempas. Sulig kiekvienu grįžimu į Klaipėdą pamatai miesto ženklą, pavara perjungiama į kokią antrą, ir tada viskas labai švelniai klojasi“, – taip miestą, kuriame užaugo, apibūdina iš televizijos ekranų puikiai pažįstama LRT žurnalistė.
Vos atvykusi į Klaipėdą, E. Daugėlaitė visų pirma skuba į tėvų namus, bet vasarą nepraleidžia galimybės apsilankyti prie jūros – nebūtinai išsimaudyti, bet tiesiog pabūti, ir, kaip pati sako, pakvėpuoti gimtu jodu.
„Klaipėdos pasiilgstu. Ypač man sunku būti Vilniuje vasaros savaitgaliais, ir gražų mūsų pavasarį, kuris buvo praėjusį sezoną. Tada labai norisi turėti galimybę teleportuotis – užsimanius iškart persikelti į Klaipėdą. Nes ten ritmas, ypač – vasaros laikotarpiu, yra pavydėtinas. Kai žinau, kad sesuo po darbo keliauja žaisti paplūdimio teniso, galvoju, kad ir aš taip norėčiau, bet nėra galimybių taip greitai nukeliauti“, – pasakoja žurnalistė.
Nors jau ne vienerius metus gyvena ir dirba sostinėje, E. Daugėlaitė vis dar jaučiasi esanti klaipėdietė. Šiame krašte gyvenantys žmonės, pasak televizijos laidų vedėjos, gerokai išsiskiria iš kitų lietuvių, o jų būdas kartais stebina aplinkinius.
„Ką klaipėdiečiai tikrai turi – jie atskiria vieni kitus. Ne pagal tarmę, o pagal kažkokią vidinę nuojautą. Kitas dalykas – klaipėdiečiai yra paprasti žmonės. Tie, kurie pripratę prie labai griežtų verslo susitikimų, taisyklių ir pan., nuvykę į Klaipėdą stebisi, kaip viskas paprasta – net aukščiausi įmonių vadovai labai paprastai ir – gerąja to žodžio prasme – familiariai sutinka svečius“, – įsitikinusi E. Daugėlaitė.
Uostamiestyje augusi žinoma moteris sako net ir dabar mėgstanti atmintyje vis „prasukti“ juokingiausius vaikystės prisiminimus, nutikusius Klaipėdoje. „Smagiausios istorijos nutikdavo grįžtant namo iš muzikos mokyklos, visada pėsčiomis.
Mes su drauge turėdavome būtinų sustojimų. Pirma stotelė – vaidinti „laiptus“ ties kirpykla. Čia kerpa rimtus dėdes, o mes vaidinam, kad lipam žemyn laiptais. Kitas sustojimas – prisivalgius karamelinių saldumynų ir sulipus dantims, bandyti ištarti kokius sudėtingus žodžius.
Kol grįždavome namo, tikrai turėdavome ką veikti ir ta kelionė užtrukdavo“, – juokiasi televizijos laidų vedėja. E. Daugėlaitė priduria, kad vaikystėje turėjo ir dar vieną šypseną keliantį įprotį – skaičiuoti žingsnius.
Ji prisipažįsta žingsniais išmatavusi visą Klaipėdos centrą ir mintinai žinodavusi, kiek jų reikia nužengti iki muzikos mokyklos ar namų. „Aš visada skaičiuodavau žingsnius, tiksliai žinodavau, kiek jų tądien turiu nueiti – juk žingsniamačių tuo metu nebuvo. Pamenu, turėjau ryškiai mėlyną paltą, buvau lengvai pastebima mieste.
Mano tėčiui skambindavo draugai ir klausdavo: „kodėl tavo Eglė niekada nežiūri tiesiai, o visada žiūri po kojomis?“ O aš juk visada skaičiuodavau žingsnius“, – prisimena E. Daugėlaitė.
Vieną kartą keliaudama į muzikos mokyklą ji skaičiavo taip susikaupusi, kad nepastebėjo, kaip smuiko futliaro užtrauktukas staiga plyšo, o smuikas išsitėškė ant žemės. „Kiek menu, nesudužo, nors tuo metu buvo periodas, kai tą smuiką labai sunkiai jaukinausi.Visokių tų istorijų būdavo.
Klaipėda man visada liks vaikystės ir nostalgiškas miestas, į kurį niekada nesakau, kad nesugrįšiu“, – priduria žinoma žurnalistė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą