Olandijos žurnalistai Lietuvoje įgyvendina įvairius projektus. Kretingoje įvykusiame Vakarų Lietuvos žiniasklaidos darbuotojų mokymo seminare patirtimi dalijosi patyręs žurnalistas Leo Enthovenas iš Deventerio miesto, pasaulyje žinomas kaip straipsnių bei knygų apie eutanaziją autorius (beje, ką tik atšventęs 60-metį). Šiuo metu jis "Wegener" leidybos bendrovėje dirba vadybininku-vyr. redaktoriumi. Taip pat yra mokymo projektų vadybininkas bei žurnalistas apžvalgininkas. Intensyvaus gyvenimo patikrintos Leo Enthoveno tiesos seminaro dalyviams davė daug naudos, o jo asmenybė daugeliui padarė didelį įspūdį. "Vakarų ekspresas" ekspromtu uždavė jam keletą klausimų.
- Lyginti su Olandija jokiu būdu negalima. Olandijoje laikraščiai daug didesni, tam reikalui skiriama daug daugiau pinigų. Tuo pačiu metu tai reiškia, kad Lietuva šioje srityje turi labai daug galimybių. Pažvelgus į istoriją ir į dabartinę šalies padėtį, kalbėdamas su žmonėmis ir iš interneto aiškiai supratau, kad šalis yra perėjimo laikotarpy. Palaipsniui vyksta pokyčiai. Ir kadangi laikraščiai yra labai svarbi visuomenės dalis, patys laikraščiai irgi yra keitimosi stadijoje. Laikraščių privilegija yra ta, kad jie apie tuos vykstančius pokyčius gali pranešti, gali informuoti skaitytojus. Tuo pačiu metu pats laikraštis dalyvauja pokyčiuose ir gali net vadovauti visam vyksmui, pasirinkdami temas, apie kurias turi šnekėti, pasirinkdami žmones, iš kurių ima interviu. Būtent tuo šita situacija yra nepaprastai žavi, teikia labai daug gerų galimybių. Mano įsitikinimu, laikraštis turi tarnauti savo skaitytojams ir būtent šis metas yra labai parankus laikraščiams tai įrodyti.
- Turėjau vienintelį tikslą - pravesti seminarą. Aš neatvykau seminaro dalyviams pasakyti, kaip vadovauti laikraščiui. Jūs, kaip ir aš, gyvenate laisvoje visuomenėje, turite spaudos ir žodžio laisvę - jūsų reikalas, kaip nuspręsite laikraščiui vadovauti. Aš visų pirma norėjau pasidalinti savo žiniomis bei patirtimi ir priversti žmones auditorijoje galvoti apie tą kitokią situaciją, pasižiūrėti, ar jie gali gauti kokios nors naudos iš mano situacijos, iš mano patirties. Laikraštis nėra statiškas: visuomenė keičiasi ir laikraštis visą laiką turi keistis. Ir labai verta visą laiką mąstyti, nuolat mąstyti, ką ir kaip darome. Tai yra įgūdžių ir mąstysenos reikalas. Būtent tai aš ir norėjau visą laiką skatinti. Kad žmonės nuolat galvotų apie tai, kaip ir ką jie daro ir ką jie gali gerinti.
Nepaisant to, kad galimybės ribotos, sekant pavyzdžiu, kiek galima padaryti! Būtent dėl šios priežasties labai daug dėmesio skiriu bendradarbiavimui tarp laikraščių. Dauguma jūsų regiono laikraščių - labai maži. Pernelyg menki, kad galėtų sau leisti daugelį dalykų, bet jeigu penki, dešimt ar dvidešimt tų mažiukų apjungia savo pajėgas, jie gali pasiekti tokių dalykų, kurių vienas laikraštis niekada nepasieks.
- Daugelyje šalių vedžiau visokiausius mokymus, bet nė karto nebuvau tokioje šalyje, kurios situacija atitiktų Lietuvos situaciją. Vedžiau daug seminarų ir visokių pratybų, mokymo programų, bet dažniausiai siauromis žurnalistikos temomis. Pavyzdžiui, tipografijos. Tokio pobūdžio seminaras, kaip šis, apimantis visas žurnalistikos sritis, mano praktikoje - pirmas.
- Esu tvirtai įsitikinęs, kad žurnalistas maždaug kas 5-7 metus turėtų savo darbe kažką keisti. Kai prieš porą metų manęs, vieno laikraščio vyriausiojo redaktoriaus, paprašė pradėti mokymo programą mūsų bendrovėje, priėmiau tai kaip iššūkį. Dabar tose mokymosi programose labai daug dirbu su universiteto absolventais. Juos mes patys apmokome savo bazėje per dvejus metus. Vedu mokymus daugeliui reporterių, kuriuos samdo laikraštis. Devyni "Wegener" bendrovės laikraščiai samdo 1400 žmonių. Visi visą laiką ką nors nauja išgirsta. Aš jiems dažnai sakau, kad visa, ką darot, yra gerai, kartais ir labai gerai, bet visada galima padaryti ir geriau. Būtent to reikia siekti. Niekad nereikia užmigti.
- Olandijoje šie dalykai visiškai atskirti. Šio seminaro metu ši tema buvo plačiai nagrinėta. Tvirtai esu įsitikinęs, kad komercijos ir redakcijos skyriai turi būti visiškai atskirti.
- Žurnalistu dirbu visą savo gyvenimą. Pirmas mano straipsnis laikraštyje buvo išspausdintas, kai man buvo 11 metų. Baigęs vidurinę mokyklą nuėjau į laikraštį ir nuo to laiko dirbu žurnalistu. Nebuvo dienos, kad šito pasigailėčiau. Ir dabar šis darbas man patinka - dėl įvairovės: kiekvieną dieną atsitinka vis kažkas nauja. Dirbu su labai įdomiais ir kūrybingais kolegomis, sutinku labai daug įvairių ir padrąsinančių žmonių, per mano profesinę karjerą man nusišypsojo laimė atlikti labai daug įvairiausių kitų dalykų. Daug metų dirbau reporteriu savo laikraščiui Afrikoje, rašiau apie tokius svarbius įvykius, kaip Mandelos išleidimą iš kalėjimo. Kol kas mano karjera buvo nepaprastai turtinga ir įdomi.
- Labai sudėtinga tema. Dar prieš priimant atitinkamus įstatymus, tam tikras nuorodas, kuriomis visuomenė gali vadovautis, šnekos apie eutanaziją vyko 30 metų. Nužudyti žmogų - nusikaltimas, bet jeigu gydytojas laikosi specifinių reikalavimų, į teismą jo nepaduos. Būtent taip yra sutvarkyta. Olandija - kol kas vienintelė pasaulyje šalis, įteisinusi tokią tvarką. Nė viena valstybė nedrįsta pasekti mūsų pavyzdžiu, nes labai sudėtinga. Ypač religingose šalyse.
Olandijoje krikščionys demokratai aštuoneris devintojo dešimtmečio metus buvo užleidę vietą prie valdžios vairo liberalams - būtent tuo metu ir sugebėta priimti tą taisyklę, tą nuostatą. Jeigu krikščionys demokratai ir tuos aštuonerius metus būtų buvę valdžioje, situacija gal būtų buvusi ir kitokia. Rašydamas šia tema knygas ir straipsnius siekiau neprimesti jokios nuomonės skaitytojams, stengiausi jiems pateikti tiktai skirtingus požiūrius. Esu įsitikinęs, kad laikraščio skaitytojai yra pakankamai atsakingi ir brandūs, kad galėtų savo nuomonę susiformuoti bet kokia tema.
- Žmona irgi žurnalistė. Turiu dvi dukras paaugles, kurioms tik vaikinai bent šiuo momentu terūpi. Praeis, žino, kad praeis. Viena norėjo vadybą pasirinkti, o kita - būti mokytoja. Bent jau prieš man išvažiuojant, prieš tris dienas. Rytoj jų nuomonė gal jau bus kitokia.
Kadangi esu vyriausiasis redaktorius, nemanau, kad žmona galėtų dirbti tam pačiam laikrašty. Negerai, jei būtų mano pavaldinė. Ji dirba kitame laikraštyje, bet toj pačioj firmoj. Apie darbą mes daug nesišnekame. Ji turi labai daug kitų savų interesų, apie kuriuos jau minėjau. Dabar - Afrika širdy. Bendradarbiauja su organizacija, kuri rūpinasi kurčiaisiais Kenijos vaikais.
Man patinka būti šeimos rate. Patinka skaityti. Kaip tikras olandas, mėgstu važiuoti dviračiu. Mėgstu ilgesnių savaitgalinių atostogų metu nuvažiuoti į kokią nors salą ar miškus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą