Apie vienintelę įmonę Lietuvoje, turinčią savo įstatymą, ir Šventosios uostą

Kai jūs vadovavote Uosto direkcijai, visos jos gautos pajamos atitekdavo direkcijai. Likusios nuo būtinų poreikių patenkinimo lėšos būdavo investuojamos į uosto infrastruktūros gerinimą. Dabar laikai pasikeitė, Uosto direkcija moka dividendus valstybei, ji tapo akcine bendrove. Kaip jūs tai vertinate?

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto struktūra susideda iš dviejų dalių: valstybinės dalies, valdančios ir vystančios uosto infrastruktūrą, žemę, ir privatizuotos uosto dalies - tai įvairios krovos kompanijos, laivų remonto įmonės, laivų statykla.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija įkurta 1991 metais. Visa jos veikla buvo nukreipta į tai, kad nebūtų privatizuojama uosto infrastruktūra, t. y. krantinės, žemė, navigacijos įranga ir kt., kad visa tai būtų išlaikyta valstybės rankose, kad infrastruktūra būtų vystoma ir sudaromos kuo palankesnės sąlygos įvairia veikla uoste užsiimančioms kompanijoms.

1995-2000 metais buvo privatizuotos uosto kompanijos. Šiandien visa veikla uoste, išskyrus AB „Klaipėdos nafta“ (dabar „KN Energies“. - Autor. past.), yra privačiose rankose.

Pastaroji, kaip ypatingos reikšmės strateginis objektas, liko neprivatizuota. Manau, teisingai pasielgta.

1996 metais buvo priimtas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymas. Uosto direkcija yra išskirtinė valstybinė organizacija, turinti savo įstatymą. Šiandien Lietuvoje nė viena kita valstybinė struktūra neturi savo įstatymo.

O kam reikėjo priimti tokį įstatymą? Ko buvo tuo siekiama?

Buvo siekiama, kad nebūtų privatizuojama uosto infrastruktūra. Teko pakeisti mokestinius įstatymus, kad visos pajamos, kurias gaudavo Uosto direkcija imdama uosto rinkliavas ir žemės nuomos mokesčius, būtų nukreiptos uosto infrastruktūrai vystyti ir plėtoti, uosto akvatorijos gilinimo darbams, saugiai laivybai užtikrinti tvarkant įplaukos kanalą ir šiaurinį bei pietinį molus juos rekonstruojant ir padarant tinkamesnius.

Tai visiškai atitiko tuometinius Klaipėdos uosto interesus. Tam buvo sukurta Uosto direkcija, tokia ji ir turėjo išlikti.

Žinia, laikai keičiasi, o kartu ir Respublikos, Susisiekimo ministerijos, Uosto direkcijos vadovybė. Kiekvienas iš naujai atėjusiųjų nori ką nors sukurti naujo, svarbesnio, įtakingesnio. Tačiau kiekviena struktūra turi vykdyti savo funkcijas. Mano supratimu, Uosto direkcijos kaip valstybės įmonės statuso pakeitimas į akcinę bendrovę yra visiškai nereikalingas.

Mano supratimu, Uosto direkcijos kaip valstybės įmonės statuso pakeitimas į akcinę bendrovę yra visiškai nereikalingas.

Tai, kad šiandien sukurta tokia uosto infrastruktūra, kad atsirado galimybė pagilinti Klaipėdos uostą iki tokio lygio, jog jis būtų konkurencingas palyginti su kitais Latvijos, Estijos, Rusijos ir Lenkijos uostais, buvo įmanoma tik todėl, kad visos lėšos, gautos iš uosto rinkliavų ir žemės nuomos, buvo paliktos uosto infrastruktūrai vystyti, tinkamai jį eksploatuoti. 

Tik turėdama lėšų Uosto direkcija galėjo sudaryti sąlygas krovos kompanijoms priimti didžiausius laivus, kurie tik gali įplaukti į Baltijos jūrą. Tai didelis pasiekimas. Tai sudarė galimybę prieš kelerius metus krovos kompanijoms pasiekti tokį rezultatą - per metus krauti beveik 50 milijonų tonų krovinių. Dabar reikia nuolatos užtikrinti tokį gylį, apsaugoti nuo nuolatinių užnešimų. 

Suprantu valdžios norą Uosto direkciją padaryti akcine bendrove, paimti iš jo pinigų ir investuoti į kitas veiklas, Uosto direkcijos norą vystyti plačiau infrastruktūrą, gaminti vandenilį ir kt. Gal ji dar galėtų ir krova užsiimti? Norėti yra gerai, bet reikia daryti tai, dėl ko esi sukurtas. Uosto direkcija nėra bendrovė, kuri turėtų rūpintis viskuo. Manau, kad tai, ką gali daryti privačios kompanijos, jos ir turi daryti.

Man kyla klausimas, ar dėl Uosto direkcijos statuso pakeitimo nenukentės uosto, duodančio šaliai didelės naudos, veikla, ar jis nepraras galimybės ateityje didinti krovos apimtį? Nereikia pamiršti, kad Lietuva turi tik vieną uostą. Mano supratimu, žengtas negeras žingsnis. Tam aš niekada nepritariau. Žinoma, mano nuomonė jau jokios reikšmės neturi, aš tik galiu išreikšti susirūpinimą. 

Tenka tik apgailestauti, kad susisiekimo ministras, neturintis jūriniuose reikaluose patirties, nepasikonsultavo su kvalifikuotais specialistais.

Ar yra dar kokių nors dalykų, kurie jums nepatinka uoste? 

Nesuprantu, kodėl locmanai ir Laivų eismo tarnyba šiandien yra Uosto direkcijos pastate. Kalbėjausi su jūriniais Uosto direkcijos specialistais, visi jie trauko pečiais ir nedrįsta garsiai pasakyti, kad tai netikęs reikalas.

Mano supratimu, ir locmanai turi būti netoli krantinių, ir Laivų eismo tarnyba. Žinoma, galima pasiteisinti, kad dabar yra pakankamai techninių priemonių, kad galima dirbti ir iš toli. Galbūt kada nors Laivų eismo tarnybą įkurdins Vilniuje, kaip padarė su buvusia Lietuvos saugios laivybos administracija. 

Manau, šiuo klausimu turi pasisakyti žmonės, kurie tai supranta, garsiai. Žinoma, yra tikimybė, kad kažkada ateityje Uosto direkcija iš savo perteklinių pinigų pasistatys naują administracinį pastatą vadinamajame „Memelio mieste“. Bet pirma reikėjo sukurti vietą Laivų eismo tarnybai prie vandens, o tada ją iškelti.

1999-2000 metais jūs buvote Uosto direkcijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Šventosios uostui. Kaip vertinate tai, kad Uosto direkcija perdavė Šventosios jūrų uostą Palangos savivaldybei?

Šventosios uosto istorijos senos. Visokie bandymai vyksta beveik 30 metų, ieškoma variantų, bet tinkamo nerandama. Ir anksčiau norėta tą uostą perduoti Palangos savivaldybei.

Buvome pasikvietę japonų specialistus, jie atvažiavo. Siūlyti visokie variantai. Norėti, žinoma, galima, bet reikia ir sugebėti, turėti lėšų sumanymams įgyvendinti.

Tiesiai šviesiai sakau, kad dėl Šventosios uosto atstatymo padarytos didžiulės klaidos. Pirmiausia 1998-1999 metais buvo atsisakyta patvirtinti būsimo Šventosios uosto teritoriją ir ribas.

Nueita tokiu keliu, kad teritorija, reikalinga būsimam uostui, buvo atiduota privačiai veiklai ir užstatyta įvairiais pastatais, didžia dalimi gyvenamaisiais namais. Uostas liko iš esmės be teritorijos rimtesnei veiklai. Tai pirmoji didžioji klaida. Dabar ji jau nepataisoma.  

Manau, šiuo klausimu pritrūko atsakomybės pirmiausia Susisiekimo ministerijos vadovybei. Didžiausia kaltė tenka jai, nes ji žengė nepateisinamą žingsnį atiduodama teritoriją ne uosto reikmėms ir sužlugdė perspektyvą rimtam Šventosios uosto vystymui. Ir dabar sakau - be molų Šventosios uosto nebus.