Artūras Žalys: "Kaip sugrąžinti Klaipėdai svajonę?"

Jeigu Sidnėjus nebūtų turėjęs svajonės, tai šiandien čia nebūtų visame pasaulyje žinomo Sidnėjaus operos teatro.

Kuriame kasmet vyksta apie 1500 pasirodymų, o juos stebi apie 1,2 mln žiūrovų.

Šis teatras yra vienas lankomiausių objektų pasaulyje – jį kiekvienais metais aplanko apie 7 milijonai turistų.

Jeigu Barselona nebūtų svajojusi, tai šiandien neturėtų, viso pasaulio žmonių pamėgto ir gausiai  lankomo, La Barceloneta paplūdimio bei Port Olimpyc uosto su milžinišku skaičiumi parduotuvių, barų, restoranų.

Reno miestas Prancūzijoje yra mažiausias miestas pasaulyje, kuriame yra metropolitenas.

Reno metro liniją sudaro 9,4 km atkarpa su 15 stotelių.

220 tūkstančių gyventojų turinčiame mieste yra keliaujama net 110 tūkstančių kartų per dieną.

Viso šito nebūtų, jeigu Reno bendruomenė nebūtų turėjusi svajonės ir atkakliai siekusi jos išsipildymo.

Ar turi svajonę gimtoji Klaipėda?

Idėją, tikslą, dėl kurio miestas gyventų, žmonės diskutuotų ir aptarinėtų?

Tikslą, dėl kurio čia gyvenantis žmonės norėtų susitelkti, pasijausti reikalingais ir didžiuotis pasiekus tikslą.

Ar tai būtų greitojo tramvajaus linija jungianti visą pajūrį, pavyzdžiui nuo Priekulės iki Palangos oro uosto.

Ar tiltas per Kuršių marias, o gal, šurmuliuojanti pėsčiųjų gatvė?

Nuostabios architektūros Modernaus meno muziejus ant Kuršių marių kranto ar keltuvų kabinos kursuojančios iš Šiaurinio rago į Jūrų muziejų ir atgal?

Svarbu turėti svajonę.

Deja, šių dienų Klaipėdai jos trūksta.

Ką pastatėme ar sukūrėme Klaipėdoje per pastaruosius 30 metų, kas turėtų išliekamąją vertę?

Kas įprasmintų mus ir tarnautų ateities kartoms?

Nieko įsimintino.

Kodėl taip yra?

Kiekviena istorinė epocha paliko savo pėdsaką Klaipėdoje.

19 a. statyti vokiški pastatai, ano laikmečio architektūra, dar dabar išlieka mūsų miesto skiriamuoju ženklu.

O  Vokietijos valdžios nutiestą siaurąjį geležinkelį, savo naujoviškumu, drąsa ir vizija, galima pavadinti tuometiniu metro.

Nepriklausomos Lietuvos tarpukario valdžia, nors ir valdžiusi Klaipėdos kraštą labai neilgai, sugebėjo įtvirtinti savo palikimą per labai trumpą laikotarpį.

Praėjus šimtui metų, miestą puošia ir atlieką savo paskirtį, tokie pastatai, kaip Respublikinė Klaipėdos ligoninė ar Vytauto Didžiojo gimnazija.

Net niūriais sovietiniais laikais, Klaipėdos visuomeniniai pastatai, turėjo savitą, unikalų, būdingą tik šiam kraštui, stilių.

O ką statome šių dienų Klaipėdoje?

Sandėlius primenančius sporto objektus, nuobodžias dėžutes, kurios po 30 – 50 metų baigs savo gyvybę ir bus griaunamos.

Arba, Muzikinio teatro atveju, prie baisaus, miesto centrą darkančio, pastato lipdome naujus statinius.

Kai vietoje to, galėtumėme pastatyti naują, įdomios architektūros, įsimintiną, miestą puošiantį ir ilgaamžį žmonių traukos centrą. 

Kodėl taip elgiamės?

Kodėl neturime toli siekiančių miesto vystymo vizijų?

Kodėl nenorime  palikti savo pėdsako ateities Klaipėdai?

Gyvename šia diena, lyg laikinai, lyg netikėdami, kad Klaipėdoje gyvens mūsų vaikai, anūkai, ateities kartos.

Pasiteisinimai, kad viskam trūksta finansų, čia netinka.

Nes puikiai žinome liaudies išmintį, kad pigūs batai yra brangesni už brangius batus.

Kad sumokėdami dabar mažiau, kur kas daugiau turėsime išleisti ateityje.

Klaipėda niekada nepraras savo natūralaus žavesio, jau vien todėl, kad esame kupini turtingos  istorijos, uostas, miestas prie didelio vandens.

Tačiau jai trūksta ateities planų.

Ateities pasiekimų.

Gatvių ir šaligatvių remontas, aikščių ir parkų sutvarkymas, sporto infrastruktūros kūrimas, kaip ir dar daug kas kita, yra svarbūs darbai, kurie turi būti daromi nuolat dėl čia gyvenančių žmonių poreikių ir interesų.

Bet tai nėra Klaipėdos svajonė.

Tai yra kasdienė Klaipėdos rutina, kuri privalo būti padaryta. Savotiška miesto higiena, tokia pat įprasta, kaip žmogui nuolat valytis dantis.

Myliu Klaipėdą. Man patinka čia gyvenantys žmonės.

Retkarčiais su artimaisiais ar draugais pasikalbame, kad patogu ir gera gyventi Klaipėdoje.

Bet visada neapleidžia jausmas, kad galima Klaipėdą padaryti dar geresnę.

Kad reikia ją pažadinti iš valdžios apimto nuovargio, sulaužyti tą migdantį abejingumą ir apatiją. Klaipėdai žiovulys netinka, į ją reikia sugrąžinti gyvybingumą.

Nesu linkęs sėdėti ant sofos ir kritikuoti valdžią, politikus, biurokratus ar dar kažką, kas trukdo judėti į priekį.

Tie kurie sėdi ant sofos ir tik bamba, nieko neverti. Reikia pačiam pajudinti užpakalį, jeigu nori, kad aplinka apie tave keistųsi.

Puikiai žinau, kad yra už mane geresnių ir daugiau apie miesto reikalus išmanančių žmonių.

Labai noriu, kad kuo daugiau jų prisidėtų prie Klaipėdos klestėjimo.

Tačiau, kai skauda, matant, kad galima daugiau nuveikti Klaipėdai ir jos žmonėms, negaliu sėdėti rankų sudėjęs. Ir visiškai nesvarbu, koks mano statusas ar antpečiai.

Tiesiog, kaip neabejingas žmogus, miesto pilietis,  pasiruošęs eiti ir daryti.

Savo kukliu, bet nuoširdžiu indėliu, prisidėti prie aktyvios miesto bendruomenės.

Prie tų, kurie tiki ir siekia, kad Klaipėda gali būti geresnė.

Kurie nori, išvaduoti miestą nuo mieguistumo ir kurti šiuolaikišką, atvirą, su naujomis svajonėmis, Klaipėdą.

Redakcija už autorių nuomonę neatsako