Arvydas Juozaitis parašė atvirą laišką „Bičiuliui": Jūs esate gera spauda, deja, pasitaiko deguto šaukštų

Jūs esate gera spauda, leidžianti pajusti, kad ne vien duona gyvas žmogus! Žemaitės ir šimtų Lietuvos švietėjų pėdos šviečia „Bičiulyje".

Deja, pasitaiko deguto šaukštų.

Nr. 52 paskelbtas rašinys „Apie trumpą atmintį". Perskaitęs jį net sustingau.

Pilna pramanų, ideologinių praeities štampų.

Ir ką reiškia toks pirmasis teiginys:

„Na ir užkūrė bjauriai dūmijantį nesantaikos laužą Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, paskelbęs, kad Kaune ketina statyti paminklą Prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui."

„Bjauriai dūmijantį nesantaikos laužą"? Algirdas Brazauskas? Ar Matijošaitis?

A. Brazauskas yra pirmasis visų piliečių, lietuvių ir žemaičių išrinktas Prezidentas.

Jo skulptūrai tikrai yra vietos istorinės Prezidentūros Kaune sodelyje.

Kas buvo A. Brazausko konkurentas?

Stasys Lozoraitis, kuris pralaimėjo dvigubai. Vytautas Landsbergis?

Jis net nekandidatavo į prezidentus tais 1993 metais, nes neturėjo nė menkiausių vilčių laimėti - tiek buvo nemėgiamas daugumos žmonių. Ir štai dabar... „Bičiulyje" - kažkoks siaubas.

Pirmasis Lietuvos istorijoje žmonių išrinktas Prezidentas pristatomas, atleiskite, kaip niekadaris, niekšas, valstybės nusikaltėlis.

Tai baisi nepagarba, visiškas, aklas tikrovės nepaisymas.

N. Petrošiūtė rašo įdomius kelionių reportažus, jautriai nupiešia žmonių gyvenimus.

Todėl stebina ši gryna demagogija, iškraipanti ir dabartį, ir praeitį.

Juokingiausia, kad nesuprantama ir nenorima suprasti, kas yra tikra politika, kaip ji veikė išsivaduojant iš tikro TSRS kalėjimo.

A. Brazausko išsilaisvinimo iš okupacijos metais vaidmuo nebuvo toks, kaip Sąjūdžio veikėjų ir lyderių.

Jo kalbos liudijo viena, o veiksmai „dengė" Sąjūdžio veiksmus. Lietuvai tai buvo būtina.

Žinoma, labai nemalonu dabar prisiminti, kad skambėjo teiginiai: „Kuriame socializmą TSRS sudėtyje.

Jokio kito kelio nėra ir negali būti..." Bet! Tokie ir panašūs teiginiai buvo skirti Maskvai, Kremliui, KGB ir raudonajai armijai.

Taip, jiems. Pirmasis oficialus Lietuvos valdžios asmuo, formalusis „komunistas", turėjo sudaryti mums, Sąjūdžio lyderiams, užtvarą nuo prievartai pasirengusio monstro.

Nes visus mus, gerbiamieji, galėjo traiškyti tankais, kaip šitai padarė Tbilisyje (1989 pavasaris) ir Baku (1990 sausis).

O visa kita? Taip, lozungai kaip išstoti iš Tarybų Sąjungos, kada - Laisvės Lygos ir Sąjūdžio reikalas.

A. Brazausko ir jo sekėjų istorinis vaidmuo buvo kitoks.

Tačiau svarbiausia - tai buvo mūsų visų IŠSIVADAVIMO TVARKA, LOGIKA.

Reikia vėl ir vėl priminti, kad Sąjūdžio (LPS) Steigiamasis suvažiavimas savo programoje pabrėžė Lietuvą „TSRS SUDĖTYJE".

Tai reikėjo pasakyti, kad paskui įvyktų BALTIJOS KELIAS. Į kurį išėjo milijonas lietuvių ir žemaičių. Ir jūra „komunistų", kurių Lietuvoje buvo per 200 000. Taip Lietuva grįžo į save.

Dabar nemalonu, net bjauru, žinoma, prisiminti politinio gudravimo metą, žodžius.

Bet mums visiems reikėjo žengti toliau, vis toliau, išvengiant Tbilisio ir Baku tankų per žmonių galvas.

O juk įvyko stebuklas: „A. Brazausko komunistai" padarė svarbiausią darbą 1989 metų gruodį atskeldami nuo Kremliaus prievartos pagrindinį valdymo svertą -  Kompartiją.

Ir tada kelias į TSRS imperijos demontavimą buvo atvertas.

Liko keli žingsniai - 1990 m. vasario 7-ji, kai LTSR Aukščiausioji Taryba paskelbia neteisėtą Lietuvos aneksiją 1940 metais, vadinasi, ir neteisėtą buvimą TSRS imperijoje. Ir liko kovo 11-ji, kuri patvirtino šiuos žingsnius.

Akivaizdu, kad N. Petrošiūtė serga begaline meile vienam asmeniui, jo vardo nė neminėdama.

Ta meilė temdo jai akis, dėl jos ir „kaltas" A. Brazauskas.

Štai prisipažinimas: „Brazauskas taip ir nepristatė Nobelio premijai žmogaus, išvedusio Lietuvos iš sovietinės vergijos".

Kokia liūdna pasaka toji meilė!

Pagaliau šia proga reikia priminti „meilės aistrų" kankinamiems: sukurtas grynas melas apie „SKUDURĄ-LIETUVOS TRISPALVĘ" kaip apie Algirdo Brazausko frazę.

Ne, tai nėra A. Brazausko frazė.

Frazė galėjo nuskambėti tik Antano Terlecko komandoje, o ją pagavo Vytauto Petkevičiaus liežuvis, kuris buvo šmaikštus.

Aš vedžiau tą pirmąjį, pavojingiausią Sąjūdžiui mitingą, jam gimstant (pirmą tokio masto mitingą po 1940 metų okupacijos).

Man geriau nei kam kitam reikėjo girdėti, kas sakoma iš LKP CK atsiųstos komandos lūpomis, kodėl ji nepakyla į sceną.

Taip, LKP komanda išsigando mitingo gausom, jai buvo nesuprantamas lūžis, kuris vyko prieš akis.

Ir toje sumaištyje A. Brazauskas tylėjo, o A. Terlecko komandai ir kitiems šaukliams buvo lengviau svaidytis žodžiais.

Gal pakaks.

Algirdo Brazausko skulptūrai tikrai yra vietos istorinės Prezidentūros Kaune sodelyje.

O paguodos dėlei reikia pastebėti: labai taiklus N. Petrošiūtės rašinį iliustruojantis Rimanto Dovydėno piešinys: tikrai reikia dezinfekuotis.