Vytauto Paukštės likimas, darbai ir gyvenimas, pati jo pavardė liudija dangaus dovaną žemei. Ši dovana lyg kokia stebuklinė pasaka.
O kas yra aukščiausia aktoriaus paskirtis žemėje, jeigu ne dovana ir ne suvaidinta pasaka?
Bet tikro scenos riterio paskirtis daugiau negu pasaka, nes ji susiliečia su tarnyste ir misija. Su idėjos šviesa, kuri gyvenimą nušviečia kelrode žvaigžde.
Karalius Mindaugas, karalius Lyras, Filosofas, Vyskupas - sielos didybės reikalaujantys vaidmenys. Tokių vaidmenų Vytauto Paukštės kelyje dešimtys.
Jeigu nežinotume, kad visi lietuvių aktoriai kilę iš žemės grumsto, galėtume būti tikri, kad Vytautas Paukštė atėjęs iš riterių giminės, kad jis įgaliotas mokyti ir šviesti paklydėlius.
Juk jis tikrai buvo nuėjęs prie Kristaus karsto, į Šventąją žemę, ir grįžęs namo. Visai
kaip riteris Ingmaro Bergmano filme „Septinasis antspaudas".
Be to, Vytauto Paukštės herojai - ir iš pranašų giminės: jis ir Mažvydas, išpranašavęs tautai kalbą, ir bažnyčios Prižiūrėtojas, šaukiantis Rytprūsių žemės vargdieniams, kad pats Dievas danguje kalbėjęs lietuvių kalba.
O dar ta nepakartojama dikcija ir iš pačių žmogaus gelmių skambantis balsas - apvaldyta perkūno jėga!
Lygiai prieš metus, liepos viduryje atsisveikinome su Povilu Gaidžiu.
Kada Klaipėdos teatro kūrėjas paskutinį kartą buvo iškeltas į rampos šviesą, iš užkulisių išėjo Vytautas Paukštė ir atsisėdo greta.
Du Teatro mūzos bendražygiai paskutinį kartą susitiko ant likimo scenos, tos pačios, kurią abu laistė prakaitu ir ašaromis pusę šimtmečio.
Vienas buvo šiapus amžinybės, kitas anapus. Gaudžiau gyvą alsavimą ir jaučiau, kaip virpėjo prietemoje oras. Dievaži, Povilas ir Vytautas kalbėjosi.
Esu laimingiausias iš dramaturgų, nes kolei kas paskutiniuoju vaidmeniu mylimiausioje Teatro scenoje Vytautas Paukštė pasirodė kaip armijos vadas Benigsenas (2015 metai, „Karalienė Luizė").
Vivat, maestro!
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą