Aukso Orda amžių glūdumoje ir šiandienoje
Daug įvykių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo nulemti būtent didžiosios kaimynės Aukso Ordos.
Kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaimynė buvo didžioji Aukso Orda
Įsidėmėtinas Vorsklos mūšis, įvykęs1399 m. rugpjūčio 12 d. prie Vorsklos upės (dabartinėje Ukrainoje).
Tai buvo vienas didžiausių ir skaudžiausių Vytauto Didžiojo karinių pralaimėjimų. Vytautas siekė atstatyti į valdžią nuverstą Aukso ordos chaną Tochtamyšą ir sustiprinti Lietuvos įtaką rytuose, tačiau mūšyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jos sąjungininkų kariuomenę sutriuškino Aukso orda, vadovaujama Edygos ir Temūro Kutlugo.
Mūšyje totoriai apsimetė besitraukiantys ir išviliojo Vytauto kariuomenę iš įtvirtintos stovyklos, paskui apsupo ir sutriuškino.
Žuvo daug Lietuvos didikų ir kunigaikščių, o pats Vytautas vos išsigelbėjo.
Lietuvos ekspansija į pietryčius buvo sustabdyta, prarasta įtaka Juodosios jūros regione.
Po pralaimėjimo Vytautas buvo priverstas labiau remtis sąjunga su Lenkija, o tai vėliau prisidėjo prie glaudesnio abiejų valstybių bendradarbiavimo, kuris vainikavosi pergale Žalgirio mūšyje.
Istorikai pralaimėjimą Vorksloje laiko lūžio tašku Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje – po jo valstybės plėtra į rytus ir pietus iš esmės sustojo, o Vytautas savo politiką nukreipė į kovą su Kryžiuočių ordinu ir vidaus valstybės stiprinimą.
Ar Vytautas Žalgirio mūšyje panaudojo Vorkslos mūšio pamokas: imituoti pabėgimą, o iš tikrųjų perdislokuoti kariuomenę?
Nemažai istorikų mano, kad Vorsklos mūšio pamokos galėjo turėti įtakos Vytauto taktikai Žalgirio mūšyje, tačiau tiesioginių įrodymų, kad jis sąmoningai pakartojo tą patį manevrą, nėra.
Vieni mano, kad tai buvo iš anksto suplanuotas apsimestinis bėgimas, panašus į totorių naudojamą taktiką, kurią Vytautas galėjo perimti iš savo patirties kovojant su stepių tautomis.
Kiti teigia, kad atsitraukimas iš pradžių buvo tikras, nes Lietuvos daliniai neatlaikė smūgio, tačiau Vytautas sugebėjo juos persigrupuoti ir grąžinti į kovą.
Dar viena nuomonė – buvo ir suplanuotų, ir spontaniškų elementų: dalis dalinių vykdė manevrą, o dalis iš tikrųjų pabėgo.
Tikėtina, kad Vytautas buvo išmokęs Vorsklos pamoką ir suprato apsimestinio atsitraukimo vertę, tačiau negalima tvirtai teigti, kad Žalgiryje jis sąmoningai pakartojo tą pačią taktiką. Tai tebėra viena daugiausiai diskusijų keliančių Žalgirio mūšio temų.
Su Vorsklos mūšiu susijęs kitas reiškinys, kuris ryškus ir šiandien: kai Vytautas Didysis surengė žygius į Juodosios jūros stepes, jais remdamas iš sosto nuverstą Tochtamyšą, kuris buvo pralaimėjęs kovą Timūrui, Lietuvos valdovas nusprendė pasikviesti į karo tarnybą totorius.
Jie buvo atkelti daugiausia XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje. Tai daugiausia prieglobsčio ieškoję Tochtamyšo šalininkai – totorių diduomenė, kariai ir jų šeimos.
Dalis totorių buvo perkelti po karo žygių kaip karo belaisviai. Kai kurios totorių grupės buvo apgyvendintos strategiškai svarbiose vietose, kad sustiprintų kariuomenę, nes totoriai buvo puikūs raiteliai, lankininkai, žvalgai
Jie tiko kovoms atvirose erdvėse ir papildė lietuvių bei rusėnų pajėgas. Totoriams taip pat buvo skiriama žemės valdų su sąlyga, kad jie atliks karinę tarnybą, kilus karui eis į kovas.
Kadangi atvykėliai už savo padėtį buvo skolingi Vytautui, jie buvo laikomi gana ištikimais didžiajam kunigaikščiui.
Pagal tikėjimą dauguma totorių buvo musulmonai sunitai, Vytautas jiems leido išpažinti islamą, statyti mečetes, turėti savo religinius vadovus. Tai buvo gana neįprasta to meto Europoje ir atspindėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės religinę laisvę.
Totoriai daugiausia apsigyveno aplink Vilnių, Trakus, Gardiną. Iki šiol Lietuvoje yra istorinių totorių kaimų, pavyzdžiui Keturiasdešimt Totorių ir Nemėžis.
Manoma, kad totorių daliniai dalyvavo Žalgirio mūšis Vytauto kariuomenės sudėtyje.
Jie atliko lengvosios kavalerijos funkcijas – žvalgė, trikdė priešo rikiuotę ir vykdė greitus puolimus.
Tarptautinis simpoziumas „Aukso Orda kaip stepių civilizacijos modelis: istorija, archeologija, kultūra ir tapatybė“
2026 m. gegužės 19 d. Astanoje, dalyvaujant Kazachstano Respublikos Prezidentui Kasymui-ŽomartuiTokajevui, įvyko tarptautinis simpoziumas tema „Aukso Orda kaip stepių civilizacijos modelis: istorija, archeologija, kultūra ir tapatybė“.
Renginyje dalyvavo daugiau kaip 350 delegatų, tarp jų – tarptautinių organizacijų atstovai, žymūs užsienio ir Kazachstano istorikai, archeologai, tyrėjai bei mokslininkai, besispecializuojantys Didžiosios Stepės ir Aukso Ordos istorijos srityje.
Simpoziumo metu pagrindinis dėmesys buvo skirtas Aukso Ordos istoriniam, politiniam, ekonominiam ir kultūriniam paveldui bei jos vaidmeniui formuojantis Eurazijos civilizacijai.
Savo kalboje Prezidentas pabrėžė objektyvaus ir depolitizuoto požiūrio į istorijos mokslą svarbą bei civilizacinę Aukso Ordos reikšmę. Jis taip pat akcentavo būtinybę stiprinti tarptautinį mokslinį bendradarbiavimą tiriant bendrą Didžiosios Stepės paveldą.
K. Ž. Tokajevas taip pat pabrėžė nuolatines Kazachstano pastangas išsaugoti, modernizuoti ir populiarinti Džočiouluso istorinį bei intelektinį paveldą pasitelkiant mokslinius tyrimus, švietimą, skaitmenines iniciatyvas ir tarptautinį kultūrinį bendradarbiavimą.
Prezidentas Kasymas-Žomartas Tokajevas pabrėžė, kad Aukso Orda buvo vienas didžiausių savo laikmečio politinių darinių, apėmęs didžiules Eurazijos teritorijas ir jungęs Rytus bei Vakarus.
Ji reikšmingai prisidėjo prie civilizacijų raidos, valstybingumo formavimosi ir Didžiosios Stepės istorinio vystymosi. Aukso Ordos istorija ir šiandien išlieka svarbia tiek Kazachstano nacionalinės istorijos, tiek bendrosios žmonijos istorijos dalimi.
Aukso Ordos istorija turi būti suvokiama kaip bendras visų tautų paveldas, o ne išskirtinė vienos tautos nuosavybė.
Aukso Orda pasireiškė kaip civilizacinis fenomenas, jos epocha paliko ne tik karinės galios pasireiškimą, bet ir gilų pėdsaką institucijų raidoje, valstybės valdyme, diplomatijoje bei civilizacijos formavimesi.
Didžiosios Stepės istorija dažnai vaizduojama kaip karinių konfliktų grandinė, todėl nepakankamai įvertinami jos politiniai, kultūriniai ir intelektiniai pasiekimai. Šiuolaikiniai tarpdisciplininiai tyrimai atveria naujas galimybes giliau ir objektyviau suprasti Aukso Ordos paveldą.
Bendros istorijos tyrinėjimas turėtų tapti tautas ir valstybes jungiančia grandimi, ypač šiandien, kai pasaulis susiduria su neapibrėžtumu ir susiskaldymu.
Istoriniai vertinimai turi būti objektyvūs, subalansuoti ir politiškai neutralūs. Aukso Ordos istorija neturi būti supaprastinama iki siaurų ar vienpusių interpretacijų, iškreipiančių istorinę tikrovę.
Kazachstanas peržiūri pasenusius stereotipus, pagal kuriuos klajoklių civilizacijos ir stepių imperijos esą neturėjo valstybingumo ar istorinės reikšmės.
Bandymai monopolizuoti istorijos interpretaciją arba bendrą paveldą paversti išskirtinai nacionaliniu reiškiniu kenkia mokslui ir tarptautiniam pasitikėjimui.
Mokslininkai ir istorikai gali tapti tiltais tarp visuomenių ir kultūrų, skatindami dialogą bei tarpusavio supratimą geopolitinės įtampos laikotarpiais.
UNESCO globojamas simpoziumas Astanoje pristatė Aukso Ordos paveldą kaip stepių civilizacijos modelį, tarpkultūrinio dialogo ir bendro kultūros paveldo pavyzdį.
Simpoziumas subūrė žymius mokslininkus, ekspertus, kultūros paveldo specialistus ir tarptautinės mokslo bendruomenės atstovus, siekiant skatinti tyrimus ir dialogą apie Džočių uluso, plačiau žinomo kaip Aukso Orda, istorinį paveldą bei jo vaidmenį formuojant Vidurinės Eurazijos kultūrinį ir civilizacinį kraštovaizdį.
Renginyje dalyvavo apie 350 delegatų iš daugiau kaip 20 Europos, Azijos, Šiaurės Amerikos ir Artimųjų Rytų valstybių.
Atidarymo ceremonijoje, kalbėdamas UNESCO generalinės direktorės vardu, UNESCO Pasaulio paveldo centro direktorius ir laikinai UNESCO generalinės direktorės pavaduotojo kultūros klausimais pareigas einantis Lazare Eloundou Assomo pasveikino Kazachstaną už nuoseklų įsipareigojimą puoselėti kultūrą, saugoti paveldą ir stiprinti daugiašalį tarptautinį bendradarbiavimą.
Savo kalboje jis pabrėžė, kad Aukso Orda yra svarbus istorinis kultūrų įvairovės, mainų ir tarpusavio sąveikos Eurazijoje pavyzdys: „Aukso Orda įkūnija šias vertybes. Ji atspindi platesnę Eurazijos istoriją, kurioje stepė buvo gyvybingas judėjimo, mainų ir ryšių centras.
Aukso Orda buvo išskirtinės įvairovės politinė ir kultūrinė erdvė, kurioje susitiko ir viena kitą praturtino skirtingos religijos, kalbos, meno formos ir technologijos.
Ir šiandien ji išlieka ryškiu istoriniu tarpkultūrinio dialogo ir kultūrų įvairovės pavyzdžiu.“
Lazare Eloundou Assomo pažymėjo, kad simpoziumo tema tiesiogiai siejasi su UNESCO misija skatinti tarpkultūrinį dialogą, saugoti bendrą žmonijos paveldą ir stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą kultūros, švietimo ir mokslo srityse.
Jis taip pat priminė, kad daugiau kaip tris dešimtmečius įgyvendinama UNESCO programa „Šilko keliai“ rodo, jog Šilko keliai buvo ne tik prekybos maršrutai, bet ir gyvas kultūrinių ryšių bei civilizacijų sąveikos tinklas.
Dabartinio Kazachstano ir kaimyninių valstybių teritorijos buvo vieni svarbiausių šių mainų centrų, jungusių tautas, idėjas, menines tradicijas, technologijas ir žinių sistemas.
Simpoziumas suteikė galimybę tarpdisciplininiu požiūriu aptarti Aukso Ordos politinį, kultūrinį, ekonominį ir dvasinį paveldą bei jo reikšmę istorijos mokslui, kultūrinei atminčiai ir šiuolaikiniam Didžiosios Stepės istorijos suvokimui.
Dalyviai taip pat pabrėžė atsakingo istorinio paveldo, apimančio kelių šiuolaikinių valstybių teritorijas, tyrimo, išsaugojimo ir pristatymo svarbą.
Tarptautinis simpoziumas Astanoje dar kartą pabrėžė Kazachstano, kaip vieno svarbiausių Vidurinės Eurazijos istorinio ir kultūrinio paveldo tyrimų centrų, vaidmenį bei patvirtino UNESCO įsipareigojimą puoselėti bendrą paveldą kaip dialogo, tarpusavio supratimo ir taikos pagrindą.
Šaltinis: Pagal enciklopedinių ir žiniasklaidos šaltinių informaciją parengė Antanas STANEVIČIUS
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą