Brangių maisto kainų karuselė: kada liausimės permokėti?

(3)

Lietuvai tenka nepavydėtina vieta Europos Sąjungoje (ES) – maisto išlaidos sudaro penktadalį šeimos biudžeto, o tai gerokai daugiau nei daugelyje kitų šalių.

Pavyzdžiui, Airijoje maistas tesudaro dešimtadalį visų išlaidų. Eilinė keturių asmenų šeima Lietuvoje maistui kas mėnesį vidutiniškai išleidžia net apie 600 eurų.

Nors bendra infliacija lėtėja, tačiau nesustojantis maisto brangimas – vis dar skaudi problema. Maisto kainų augimo fenomenas netelpa į jokius loginius paaiškinimus ir visiškai neatitinka bendros infliacijos tendencijų. Kodėl Lietuvoje tenka taip brangiai mokėti už maistą?

Mūsų ekonomistai vieningo atsakymo į šį klausimą neturi. Labiausiai tikėtina, kad pagrindinės priežastys slypi ne tik ekonomikoje ar maisto tiekimo grandinėje bet ir prekybininkų apetituose.

Jau anksčiau esu rašęs, kad per pastaruosius dvejus metus maisto kainos Lietuvoje šoktelėjo įspūdingai – beveik 50 proc., o tai dvigubai daugiau nei vidutiniškai ES, kur kainos pakilo kiek daugiau nei ketvirtadaliu. Dėl tokio spartaus augimo, maisto ir gėrimų kainų lygis Lietuvoje jau perkopė ES vidurkį.

Skaičių kalba atskleidžia liūdną realybę: prieš porą metų minėta keturių asmenų šeima išleisdavo 400 eurų, o šiandien prekybos centre už tą patį kiekį produktų jai tenka atseikėti 200 eurų daugiau. Tuo metu vidutinis europietis maisto parduotuvėse palieka gerokai mažiau.

Vis dar augančios maisto kainos Lietuvoje kelia rimtą susirūpinimą, todėl natūraliai kyla klausimai, kodėl maistas brangsta ir ar apskritai galime tikėtis kainų stabilizavimosi? Iš kitos pusės galime užduoti ir gilesnį klausimą – kodėl maisto kainos turėtų būti kitokios?

Juk didieji prekybos tinklai ir kiti maisto tiekimo grandinėje dalyvaujantys subjektai veikia vadovaudamiesi verslo logika ir siekia maksimalios naudos.

Tad kodėl jie turėtų keisti savo kainodaros politiką, jeigu vartotojai ir toliau perka maistą, net ir augančiomis kainomis? Akivaizdus ir kitas faktas: didieji prekybininkai kainas kelia ar bent išlaiko tame pačiame lygyje net žymia kritus žaliavų ir energetikos kainoms.  

Juolab, tokia kainodaros politika puikiai tinka mūsų priežiūros institucijoms – Lietuvos bankui ir Konkurencijos tarybai.

Tokį kainų augimą puikiai toleruoja ir dešiniųjų valdančioji dauguma, kuri, kaip ir minėtos valstybinės įstaigos, net piršto nepakrutino, kad situacija mažmeninėje prekyboje bent kiek atvėstų.

Kodėl teigiu, kad kainų burbulas nušviečia niūrą vaizdą? Atsakymas paprastas – maisto produktų kainos tapo tikru galvos skausmu net ir vidutines pajamas gaunančiam šeimos ūkiui, kuriam prie kasos tenka atverti savo piniginę plačiau, nei bet kada anksčiau.

Nepamirškime ir to fakto, kad vidutines pajamas gaunantys gyventojai susiduria ir su kita opia problema – tai maksimaliai išaugusios palūkanos už būsto paskolas. 

Nors Lietuvoje būsto paskolų palūkanos ir maisto kainos augo sparčiausiai visoje ES, mūsų Vyriausybė netaikė nė vienos iš priemonių, kurios būtų leidusios lengviau atsikvėpti.

Negana to, Ingrida Šimonytė ne kartą pabrėžė, kad tai – ne Vyriausybės reikalas, nors, kaip rodo kitų šalių patirtys, vyriausybės galėjo ir gali imtis veiksmų.

Bet grįžkime prie produktų brangimo. Maisto kainos dar didesne kančia tapo socialiai pažeidžiamai mūsų visuomenės daliai. Prieš kurį laiką, dešiniųjų valdžiai kategoriškai atsisakius net svartyti galimas priemones maisto kainų naštai palengvinti, šiandien turime tokį rezultatą, kokio ir reikėjo tikėtis.

Praėjusią savaitę Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklas paskelbė apklausos rezultatus, kurie rodo nemalonią tiesą – gyventojų, kuriems trūksta pinigų maistui, skaičius auga.

Toks rodiklis, kaip ir minėjau, nėra staigmena, jis tendencingai patvirtina realijas, kad I. Šimonytės Vyriausybės taikyta politika dalį žmonių nusiuntė į skurdo pinkles.

Organizacijų tinklas atkreipia dėmesį, kad neretas gyventojas yra priverstas rinktis, kam panaudoti gautus pinigus – būstui išlaikyti ar maistui, o galbūt įsigyti būtiniausius vaistus.

Aiškiau tariant, žmogus, norėdamas prasimaitinti, turi susidurti su skaudžia realybe ir didesnėmis skolomis, nes pinigų komunaliniams mokesčiams apmokėti tiesiog nebelieka.

Jie pamiršta papildomas kultūrines ar socialines pramogas, nes šiems žmonėms apsilankymai teatruose, kino premjerose, knygų mugėse tapo neleistina prabanga, kurią jie mato, geriausiu atveju,  tik televizorių ekranuose.

Nevyriausybinės organizacijos kasmet atlieka gyventojų apklausą, siekdamos įvertinti gyventojų galimybes įsigyti maisto produktus ir apmokėti komunalines išlaidas.

Pastaraisiais metais organizacijos stebi vis blogėjančias maisto įperkamumo tendencijas. Pasak jų – labiausiai išaugo mažesnes pajamas gaunančių asmenų, kurie neturi iš ko pavalgyti, skaičius.

Beveik 15 proc. Lietuvos gyventojų trūko pinigų maistui. Tai dar ne viskas. Pernai vasarį 23,5 proc. asmenų, kurių pajamos nesiekė 500 eurų, teigė, kad jiems nepakanka pajamų būtiniausiam maistui įsigyti, tuo metu šiais metais šis skaičius išaugo iki 30 procentų!

Akivaizdu, kad pastaraisiais metais sparčiai pakilus maisto kainoms, sunkėjant ekonominei situacijai, skurdą patiriantys asmenys, tarp kurių – senoliai, vieniši asmenys ir asmenys su negalia, ieško akcijų ir pigiausių produktų arba tiesiog taupo maisto, ir be jokios abejonės, savo sveikatos sąskaita.

Deja, bet jokių ženklų iš valdančiosios koalicijos, kad artimiausiu metu galėtume tikėtis didesnės intervencijos į vykstančius procesus, neišvysime. Viskas greičiausiai bus palikta savieigai.

Taip vyko visą šią kadenciją. Tokia Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo paskelbta žinia iš valdžios įstaigų nesulaukė jokio dėmesio. Nė vienos reakcijos. Arba tiesiog patogiai nutylėjo.

O šiuo metu, kai konservatoriai kartu su koalicijos partneriais užsiėmė vidinėmis batalijomis ir santykių aiškinimuisi dėl krašto apsaugos ministro posto, viltis, kad į sunkią finansinę padėtį patekusių asmenų problemos atsiras Vyriausybės ar Seimo daugumos darbotvarkėje, bliūkšta sulig kiekviena diena. Tuo metu maisto kainos, pagavusios pagreitį, ir toliau augs.

Todėl būtų ypatingai ciniška ne tik įvedinėti, bet net ir pradėti diskutuoti apie naujų mokesčių gyventojams įvedimą ar esamų (tarkime, pridėtinės vertės) padidinimą, nes tai automatiškai didintų maisto produktų kainas prekybos centruose, mažintų jų prieinamumą bei dar labiau nuskurdintų ir taip sunkiai gyvenančius Lietuvos piliečius.

O valdantiesiems tik noriu priminti, kad taip vadinamoji laisvoji rinka nėra kažkoks kitoje realybėje egzistuojantis konstruktas: ir Seimo, ir Vyriausybės sprendimai ją veikia betarpiškai, todėl kalbėti, kad valdžia nieko negali padaryti ir niekaip paveikti kainų – tiesiog neatsakinga.

Pabandykite padidinti mokesčius – greitai sužinosite, kaip į tai sureaguos laisvoji rinka. Nemanau, kad jos veiksmai patiks Lietuvos piliečiams.

Žinodami, kad kai kurie valdžios sprendimai gali nulemti kainų augimą, valdantieji turi nepamiršti, kad turi ieškoti tokių priemonių, kurios kainų augimą stabdo, o galbūt net gali jas sumažinti.

Nuomonės autoriaus pozicija nebūtinai sutampa su redakcijos. Už nuomonę atsako autorius

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder